Jeigu ne visiškai svetima, nepažįstama moteris, jauno panevėžiečio gyvenimas būtų riedėjęs visai kita linkme – jį tektų kalbinti ne Santuokų rūmuose, o laisvės atėmimo įstaigoje. Gerumo, pasitikėjimo ir laimingos pabaigos nuojautos kupiną istoriją pasakoja Vitalija Jalianiauskienė.
Su viltimi
Trečiadienį Panevėžio santuokų rūmuose buvo registruota 39 metų Andriaus Sternicko ir jo išrinktosios, kiek vyresnės panevėžietės Danutės santuoka.
Abiem jiems ši santuoka nebe pirmoji. Tačiau naują šeimą kuriantys sutuoktiniai, kaip ir visos į bendrą gyvenimo kelią žengiančios poros, sakė tikintys, kad jų ateitis bus šviesi, kad vienas šalia kito jie jausis laimingi, padės ir palaikys negandoms ištikus, nemalonumų debesims užplaukus.
Tarp Andriaus ir Danutės artimųjų bei draugų, trečiadienio vidurdienį į Santuokų rūmus atėjusių jaunųjų pasveikinti, laukė ir garbaus amžiaus, santūri, inteligentiška moteris su įspūdingais lelijų žiedais. Vos sutuoktiniams įžengus į Santuokų rūmų fojė, jaunikis pirmiausia prie šios moters ir nuskubėjo.
„Ačiū. Jeigu ne jūs, mano gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip. Jūs tiesiog pastatėte mane ant kojų“, – dėkojo vyras.
Gyvenimas šiuos du žmonės – jaunąjį ir niekam iš jo artimųjų nepažįstamą viešnią – suvedė labai netikėtai. Paskaičiusi laikraštyje apie vėl pro kalėjimo vartus į nelaisvę galintį įžengti vyrą ir jo lemtimi susidomėjusi buvusi istorijos mokytoja paaukojo pinigų teismo priteistai skolai grąžinti. Laiku pinigus atidavęs vyras laisvės atėmimo bausmės išvengė ir savo gelbėtojai pasižadėjo toliau žengti tik teisingu keliu.
Už grotų nebenorėjo
Anksčiau teistas ir bausmę atlikęs A. Sternickas gerą dešimtmetį nebebuvo patekęs į policijos akiratį. Bet užpernai jis supykęs iš vieno kiemo išnešė statybines medžiagas ir už tai vėl buvo teisiamas.
Vyras buvo pripažintas kaltu ir nubaustas vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant atlyginti nukentėjusiajam padarytą 460 litų turtinę žalą ir neatlygintinai atidirbti 50 valandų nurodytose įstaigose.
Kadangi laisvė buvo tik apribota, A. Sternickas socialinės globos įstaigoje atidirbo, tačiau skolos taip ir negrąžino. Tik 60 litų šiaip taip surinko. Teisinosi daugiau neturėjęs iš ko.
Skolos grąžinimą vilkinantis nuteistasis gavo šaukimą į teismą, kuriame turėjo būti nagrinėjama byla dėl paskirtos laisvės apribojimo bausmės pakeitimo areštu. Išnagrinėjęs situaciją, teismas laisvės neatėmė, bet įpareigojo skolą kuo greičiau grąžinti. Negrąžinus nurodytu laiku vėl grės laisvės atėmimas.
Dienos bėgo, o tų keturių šimtų vis nebuvo kur gauti. Savo bėdas vyras išsakė redakcijai. Apie prieš metus padarytą nusikaltimą vyras pasakojo: „Padėjau dirbti vienam pažįstamam, jis nesumokėjo man už darbą, tai ir išnešiau statybines medžiagas. Negerai padariau, už tai pasirengęs atsakyti.“
Rašinį apie A. Sternicką perskaičiusi tuomet aštuoniasdešimt dvejų metų panevėžietė Ausma Palujanskienė jautriai reagavo į jauno žmogaus bėdą. „Jo situacija atrodė beviltiška, pinigų nėra – skola spaudžia, terminas artėja. Gyvenimas daugelio dalykų šio jauno žmogaus, matyt, neišmokė ir jis nežino ką daryti. Atrodo, atiduotų skolą ir laisvas, ieškok darbo, stenkis tvarkyti gyvenimą. Bet iš kur paimti keturis šimtus? Vogti jis nebenori, skolintis nėra iš ko,“ – svarstė buvusi mokytoja.
Atjauta ir noras padėti
Panevėžietė Ausma Palujanskienė daugeliui pažįstama kaip buvusi istorijos mokytoja, kraštotyrininkų būrelio vadovė, o dabar Panevėžio latvių draugijos pirmininkė, sveikuolių judėjimo, kraštiečių klubo „Tėviškė“, liuteronų religinės bendruomenės narė.
Aktyvios moters gyvenime yra ir dar vienas labai svarbus dalykas – atjauta ir noras padėti į bėdą patekusiems žmonėms.
Praeityje skaudžią sūnaus netektį patyrusi moteris negali abejingai žiūrėti į kitų žmonių išgyvenimus.
„Jeigu turėčiau galimybių, daugeliui padėčiau. Juk kartais, atrodo, tiek nedaug reikia, kad pasikeistų gyvenimas“, – sako labdaros ir paramos fondą „Gyvenimo pokytis“ kadaise įkūrusi A. Palujanskienė.
Fondas laikėsi iš pervedamų 2 procentų gyventojų pajamų mokesčio. Kol pinigus pervedančiųjų buvo daugiau, buvo paremtas ne vienas į bėdą patekęs žmogus. Dažniausiai apie žmones ištikusias bėdas fondo steigėja sužinodavo iš spaudos. Paskaičiusi rašinį apie kokį nelaimėlį, susirasdavo jį ir pasiūlydavo padėti.
Pastaraisiais metais pervedančiųjų į šį fondą savuosius du procentus nebeliko, tad fondo kasa visiškai tuščia.
Tačiau atjauta niekur nedingo. A. Palujanskienė ir dabar atidžiai skaito laikraščius, žiūri televizijos laidas, domisi žmonių gyvenimais, ir dažnai apgailestauja negalinti pagelbėti vienu ar kitu atveju.
Ilgai ieškojo nukentėjusiojo
Rašinį apie tiesaus kelio per kliūtis ieškantį vyrą A. Palujanskienė perskaitė ne vieną kartą. Ir apgailestavo, kad dėl tokios palyginti nedidelės sumos žmogus praras laisvę. „Grįžusiam iš įkalinimo vietos jam būtų dar sunkiau pakilti, pradėti viską iš naujo“, – svarstė panevėžietė.
Kadangi labdaros ir paramos fondas „Gyvenimo pokytis“ pinigų neturi, gailestinga moteris nutarė vyrui padėti iš savo kišenės.
Iš savo santaupų paėmusi 400 litų atėjo į redakciją ir pakvietė čia ateiti A. Sternicką.
Vyras buvo labai nustebintas ir iš pradžių nenorėjo tikėti, kad atsirado žmogus, kuris duoda jam pinigų skolai padengti.
Tačiau buvo dar viena kliūtis. Pinigus reikėjo grąžinti kuo skubiau – pervesti į nukentėjusiojo sąskaitą ir būtinai nunešti į teismą tai įrodančius dokumentus. Tačiau nei kur dingo nukentėjusysis, nei koks jo sąskaitos numeris, Andrius nežinojo, turimu telefono numeriu prisiskambinti jis negalėjo. Tik po ilgų paieškų vyrą pavyko surasti.
Beveik paskutinę termino dieną 400 litų teisėjos kabinete buvo perduoti nukentėjusiajam. Jis parašė raštą, jog pinigus gavo, ir A. Sternickui laisvės atėmimo bausmės grėsmė išnyko. Dėl savo globotinio buvusi mokytoja lengviau atsikvėpė. Dabar ateitis priklausė nuo jo paties. Moteris supranta, kad ne kartą nusikaltusiems ir už tai baustiems žmonėms į tiesų kelią sugrįžti nelengva, bet žino, kad įmanoma.
Netikėtas pasirinkimas
Tačiau retam gyvenimo keliuose pasiklydusiajam svetimas žmogus ištiesia pagalbos ranką ir dar su pinigais.
Jaunystėje ragavęs valdiškos duonos A. Sternickas buvo pasiryžęs niekada už grotų nebegrįžti. „Nesisekė man gyvenimas.
Žmona mirė, dukra globos namuose, tėvai abu invalidai. Bet, maniau, vis tiek susitvarkysiu. Bet jeigu būtų atimta laisvė, būtų dingusi paskutinė viltis“, – skundėsi panevėžietis.
Išvengęs laisvės atėmimo bausmės Andrius pasakoja stengęsis kaip galėdamas kabintis į gyvenimą. Darbo birža buvo davusi laikino darbo, be to, keliems mėnesiams važiavo į Norvegiją užsidirbti.
Kaimynystėje gyvenanti Danutė taip pat gailėjo sunkiai iš užribio į normalų gyvenimą grįžtančio vyro, matė, kad ne viskas jam klostosi taip, kaip norėtų. Net žmoną kaimynui siūlėsi pripiršti, kad lengviau būtų dviese per gyvenimą eiti, kad turėtų petį atsiremti. Kelias moteris buvo atvedusi, bet nė viena Andriui, atrodo, netiko.
O kartą, atėjęs pas kaimynę, vyras paprašė: „Žinai, Danute, nebeieškok daugiau man žmonos. Tu man labai patinki, noriu, kad mano žmona būtum“ ir įteikė moteriai sužadėtuvių žiedą. Danutė sutiko.
Rengdamasis vetuvėms Andrius būsimai žmonai prisipažino, jog nori į vestuves pasikviesti labai gerbiamą moterį – sumokėjusią už jį skolą ir išgelbėjusią nuo nelaisvės.
Kvietimas į vestuves A. Palujanskienei buvo didelė staigmena. Moteris žinojo, kad Andrius grįžo iš Norvegijos, kad remontuoja butą, ieško darbo.
„Tikėjau juo. Juk jeigu žmogui nuolat badysi akis, štai koks tu vagis, sukčius, melagis, nieko gero iš to nebus. Tik pasitikėjimas gali suteikti progą pamąstyti, suimti save į rankas, pradėti gyvenimą iš naujo“, – įsitikinusi moteris.
Per gyvenimą jai teko susidurti su įvairiausiais žmonėmis. Tarp jos mokinių buvo labai skirtingų charakterių, skirtingų pomėgių ir elgesio jaunų žmonių, kuriais ir didžiuotis, ir nusivilti teko.
Bet istorijos mokytoja niekada neabejojo, jog gerumas ir pasitikėjimas gali daryti stebuklus. Tos nuomonės ji nepakeitė iki šiol.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
