Iš Panevėžio kilęs Laimis Vilkončius nuo vaikystės buvo apsuptas muzikos, tačiau niekada nesvajojo tapti kompozitoriumi. Dabar jis visą savo laiką skiria kūrybai ir džiaugiasi, kad likimas skyrė muzikanto dalią.
Kompozitorius tvirtina esantis itin išrankus tekstams. Poetą S. Gedą muzikantas laiko genijumi, todėl pagal jo eilėraščius yra sukūręs daugiausia dainų. Juozo Siruso/adfoto.lt nuotr
Jaučia sentimentus
Laimio Vilkončiaus spalvingo gyvenimo istorija prasidėjo Panevėžyje. Tačiau šį miestą jis paliko dar būdamas aštuonerių. Taip nutiko, kad tėvai gavo darbą Vilniuje, kur tuo metu itin trūko kvalifikuotų darbuotojų. Pedagoginį institutą baigusiai motinai buvo pasiūlyta dėstyti toje mokslo įstaigoje, o tėvas, apie kurio talentą Panevėžyje jau buvo žinoma, įsidarbino mokykloje.
Kompozitorius prisimena, kad dar tėvams studijuojant jis su broliu augo pas močiutę Panevėžyje. Pirmasis į Vilnių išvažiavo Laimis, nes reikėjo pradėti lankyti mokyklą, po metų prisijungė brolis, močiutė ir dėdė. L. Vilkončius juokiasi, kad dėdė buvo vos septyneriais metais už jį vyresnis, todėl jų ryšys visuomet buvo broliškas.
Nors gyveno Vilniuje, Laimis vasaras leisdavo pas senelį Panevėžyje. Dabar jis save laiko vilniečiu, tačiau iki šiol sentimentus jaučia miestui, kuriame gimė.
„Visi mano giminaičiai, gyvenę Panevėžyje, jau mirę, atvažiavęs čia galiu aplankyti tik pažįstamus. Kai tik turiu galimybę, labai mėgstu pasivaikščioti po vaikystėje pamėgtas vietas. Stebiu, kaip mano miestas keičiasi“, – atvirai kalbėjo kompozitorius.
Kaip „Sekundei“ pasakojo L. Vilkončius, Vilniuje tėvų karjera klostėsi itin sėkmingai. Kompozitoriaus tėvas buvo visur kviečiamas, jis mokė muzikos ir dainavimo, vadovavo moksleivių chorams, vokaliniams ir instrumentiniams ansambliams. Tačiau šeimos idilę sutrikdė netikėta L. Vilkončiaus tėvo mirtis.
„Iki dvylikos metų mačiau idealią šeimą, niekada negirdėjau, kad tėvai pyktųsi. Ankstyva tėvo mirtis suteikė daug skausmo, – savo mintimis dalijosi muzikas. – Jei jis būtų buvęs gyvas, gal mano gyvenimas būtų pasisukęs kitaip. Gal būtų buvęs lengvesnis, nes, netekęs tėvo, viską turėjau pasiekti pats.“
Skaudus lūžis
L. Vilkončius teigia, kad jį su tėvu vaikystėje siejo labai stiprus dvasinis ryšys. Jie abu mėgo žvejoti, grybauti, o motina daugiau laiko praleisdavo su broliu. Kūrėjas iki šiol savo gyvenimo neįsivaizduoja be žvejybos, todėl vasarą visą laiką vežiojasi meškerę.
Kompozitorius prisipažįsta su tėvu apie muziką niekada nekalbėdavę, tačiau jį nuo mažų dienų supo muzika.
„Atsimenu, klausydavau Bethoveno muzikos ir man ji taip patikdavo. Turiu daug atsiminimų apie tėvą, jis mane netgi mokė vairuoti motociklą. Turėjo nusipirkęs motorinę valtį, tuo metu tai buvo retenybė“, – kalbėjo menininkas.
Tėvo žūtį motociklo avarijoje L. Vilkončius vadina vienu skaudžiausių savo gyvenimo įvykių, kuris palietė jo vidų. Kompozitorius sako, kad dėl to jo muzika yra ypač jautri.
„Jauniesiems muzikantams ir dainininkams linkiu labai negero dalyko: kad jie įsimylėtų ir būtų pamesti, išgyventų netektį, skausmą ar neteisybę. Tai žmogų pakeičia. Po viso to pradedi geriau suprasti kitus“, – pabrėžė muzikas.
Muzikas sako dabar save laikantis vilniečiu, tačiau iki šiol didelius sentimentus jaučiantis miestui, kuriame gimė.
Tėvas nemokė
Nors L. Vilkončiaus tėvas buvo muzikas, jis niekada sūnaus nevertė rinktis tos profesijos. Dabar kompozitorius suvokia, kad toks požiūris teisingas. Pasak pašnekovo, jeigu vaiką tėvai labai spaudžia groti, tai neretai jis, baigęs muzikos mokyklą, atneša diplomą ir niekada daugiau nebeprisiliečia prie muzikos.
Menininkas nejautė tokios prievartos. Nors tėvas matė sūnaus gabumus, muzikos mokė vos vieną kartą. Kompozitorius prisimena, kad kitų raginamas parengė jį mokyklos koncertui, netgi parašė dainelę apie garvežį. Tačiau premjera taip ir neįvyko.
„Prieš pasirodymą tėvas mane paliko su vyresnėmis mokinėmis. Jų šokinėjimas apie mane sukėlė tiek daug streso, kad atsisakiau eiti į sceną. Renginio vedėjai teko pranešti, kad dėl artisto susijaudinimo pasirodymas atidedamas. Tada man buvo vos šešeri“, – juokėsi L. Vilkončius.
Kompozitorius prisimena, kad mokykloje be jo nevykdavo nė vienas vakarėlis, nes jis grodavo, dainuodavo, netgi buvo sukūręs mergaičių vokalinį ansamblį. Tačiau apie muzikanto kelią niekada nesvajojo.
Tapo choristu
Berniukų ir jaunuolių choro „Ažuoliukas“ įkūrėjo Hermano Perelšteino pasirodymas L. Vilkončiaus mokykloje buvo lemtingas. H. Perelšteinas pastebėjęs berniuko gabumus ir jį pakvietė į pirmąją choro repeticiją.
„Grįžęs iš mokyklos tėvams sakau: „Mane kviečia į chorą.“ Tėvas liepė daryti, kaip noriu. Mama apsidžiaugė ir paragino eiti. Taip tapau „ąžuoliuku“, – pasakojo pusantrų metų chore dainavęs vyras.
Lankydamas repeticijas L. Vilkončius išmoko muzikos rašto, turėjo galimybę mokytis skambinti fortepijonu. Šį instrumentą pasirinko todėl, kad toks buvo namuose.
Pasak menininko, H. Perelšteinas visada jį lydėjo kūrybiniam kely, buvo jo dvasiniu vadovu, neretai atstodavo mirusį tėvą. Choro įkūrėjas jį paskatino lankyti muzikos mokyklą.
„Netekus tėvo, patarimų įvairiais gyvenimo klausimais nuolat klausdavau H. Perelšteino. Klausiau, kur stoti, ką daryti tada ar tada. Jis mane nuolat nukreipdavo“, – kalbėjo L. Vilkončius.
Jo kelias didžiosios muzikos link kurį laiką buvo nutrūkęs, nes su tėvu patekęs į avariją patyrė sunkią galvos traumą. Tada gydytojai jam uždraudė lankyti dvi mokyklas – liepė pasirinkti tik vieną. Pasirinkimas buvo aiškus – bendrojo lavinimo mokykla.
Baigęs Salomėjos Nėries mokyklą L. Vilkončius įstojo į tuometę Muzikos konservatoriją, čia studijavo chorvedybą. Vėliau gavo paskyrimą dirbti Lietuvos radijuje ir televizijoje garso režisieriumi. Šią patirtį vadina neįkainojama, nes tekdavo bendradarbiauti su tuo laiku žinomiausiais ir geriausiais muzikantais.
„Nė viename Vilniaus chore laisvų vietų nebuvo, o dirbti kitame mieste nenorėjau. Buvau jau vedęs, turėjau dukrą, žmona gavo darbą sostinėje, todėl išvažiuoti nenorėjau“, – pasakojo kompozitorius.
Pažįstami nuo aštuonerių
L. Vilkončius su būsima žmona susipažino, kai abiem buvo aštuoneri – buvo bendraklasiai. Vyras juokiasi, kad tik būdamas 14 metų savo būsimą gyvenimo draugę išdrįso pakviesti į pasimatymą.
„Nuėjome į kino teatrą. Nuo tada ir pradėjome draugauti, tačiau susituokėme tik baigę trečią kursą. Susituokę jau esame 45 metus“, – savo sėkminga meilės istorija džiaugėsi L. Vilkončius.
Kompozitoriaus žmona yra chemikė, ji ilgai dirbo paminklų restauratore. Šiuo metu darbuojasi gyvybės draudimo srityje. Kaip tvirtina muzikas, jo sutuoktinė niekada nesiskundė dėl gyvenimo su meniškos sielos vyru.
„Manau, kad mes vienas kitą papildome. Dabartiniame darbe ji save puikiai realizuoja, o aš tokio dirbti tikrai negalėčiau“, – kalbėjo L. Vilkončius.
Abi kompozitoriaus dukros yra baigusios B. Dvariono muzikos mokyklą, tačiau tiesiogiai su muzika nėra susijusios. Jaunėlė Mykolo Romerio universitete vadovauja Estetinio ugdymo centrui ir organizuoja Lietuvos universitetų saviveiklinių kolektyvų darbą. Vyresnėlė, svajojusi dainuoti džiazą, dėsto anglų kalbą.
L. Vilkončius ilgai dirbo vadovaujamą darbą. Ir dabar patenkintas savo sprendimu jo atsisakyti – gali daugiau laiko skirti kūrybai.
„Pasilikau tik dėstymą. Iš šio darbo gaunu pastovias pajamas. Anksčiau prie muzikos galėdavau prisėsti tik per poilsio dienas ir atostogas, – pabrėžė. – Dabar, kai manęs klausia, kas esu, sakau, kad pirmiausia – kompozitorius. O kuriu tikrai daug.“
Žada nustebinti
Muzikas intensyviai rengiasi savo kūrybos vakarui „Neregėtas Vilkončius“, kurį surengs Panevėžio muzikiniame teatre. Jis savo gerbėjams ketina atskleisti netikėtas savo, kaip kompozitoriaus, savybes.
Mintis surengti koncertą panevėžiečiams kilo po koncerto Kongresų rūmuose Vilniuje, kur kompozitorius pasirodė su choru „Vilnius“ bei Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu simfoniniu orkestru.
„Tą koncertą galiu pavadinti aukščiausiu laipteliu savo gyvenime. Kai pamačiau, kokia buvo publikos reakcija, pradėjau galvoti, kodėl mano gimtasis miestas to negalėtų pamatyti“, – kalbėjo L. Vilkončius.
Programos pavadinimas „Neregėtas Vilkončius“ atsirado netikėtai, jį sumanė tuo metu chore „Vilnius“ dirbusios buvusios muziko studentės. Iš pradžių šis pavadinimas jam didelių emocijų nesukėlė, tačiau vėliau atrado netikėtų prasmių.
„Iš pradžių maniau, kad reikia įspūdingo pavadinimo, kuris trauktų žiūrovus. Paskui jis labai pasiteisino, nes supratau, jog žmonės mane sieja su keliomis dainomis. Tačiau esu nuėjęs gerokai toliau. Visus nustebinsiu tuo, kad esu sukūręs ir kitokios muzikos, – pabrėžė menininkas. – Panevėžiečiai tikrai manęs tokio, koks pasirodysiu koncerte, nėra matę“.
Dainos – kaip vaikai
L. Vilkončius tvirtina nė vieno savo kūrinio negalintis išskirti, tačiau žmonės jį dažniausiai atpažįsta iš 1972 metais nuskambėjusios dainos „Laivas“. Šis vienas pirmųjų kompozitoriaus kūrinių bus atliktas ir per koncertą Panevėžyje.
„Visos mano dainos man yra tarsi vaikai. Būna, kad pagranduką myli labiausiai, tačiau aš neturiu savo mėgstamiausio kūrinio“, – prisipažįsta.
Reikšmingiausia savo daina laiko pagal poetės Elenos Mezginaitės tekstą sukurtąją „Su žmonėm, kurie gyvena“. Šią dainą jis atlieka ypatingomis progomis, nes bet kur ji skambėti negali.
„Šis kūrinys turi ypatingą prasmę, todėl jį visuomet kam nors dedikuoju. Per koncertą Panevėžyje man padėsiantiems orkestrantams pasakiau, kad šį kartą ją skirsiu neseniai šį pasaulį palikusiam broliui“, – su liūdesiu prabilo L. Vilkončius.
Kompozitorius tvirtina turintis savo publiką, tačiau pasirodymus rengia retai. Jis niekuomet neatsisako koncertuoti, jei kas nors pakviečia.
„Nesu labai populiarus, mano dainų negroja radijo stotys, manęs nekviečia televizijos, todėl nuvažiavus į kokį miestą publikos susirenka nedaug. Jeigu nėra poreikio, tada ir pasiūla sumažėja“, – kalbėjo vyras.
Menininkas atskleidžia, kad visos jo populiariausios dainos turėjo išlaukti apie dešimt metų, kol visuomenė jas pradėdavo vertinti. Daina „Laivas“ radijo fonduose išgulėjo tol, kol ją iš naujo atrado viena muzikos redaktorė. Tas pats atsitiko su vaikiška dainele „Mažos mašinėlės“. O kūrinio „Ašara Dievo aky“ niekas nepastebėjo iki tol, kol ji nuskambėjo per berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ jubiliejinį koncertą.
„Tada ši daina buvo atliekama ir per dainų šventes. Tačiau ten ji skamba šiek tiek kitaip. O originali jos versija bus atlikta per mano kūrybos vakarą Panevėžyje“, – su džiaugsmu kalbėjo kompozitorius.
Išrankus tekstams
Kompozitorius atskleidžia, kad mėgstamiausias jo poetas yra Sigitas Geda, pagal jo kūrybą sukūrė daugiausia muzikos. Tekstus dainoms jis pasirenka pats, gana retai gauna užsakymą pagal tam tikrus žodžius sukurti muziką.
„Mane tekste gali sužavėti ir dvi eilutės. Tada reikia ieškoti kelių, kaip prie jų prieiti, kad dainoje jos turėtų dar didesnį poveikį nei eilėraštyje“, – atskleidė.
Muzikas retai randa eilėraštį, kuris jam tiktų nuo pradžios iki galo, tačiau E. Mezginaitės poetinį tekstą, pagal kurį sukurta daina „Su žmonėm, kurie gyvena“, kompozitorius laiko šedevru.
L. Vilkončius prisipažįsta, kad kai kurie poetai ant jo gali pykti, tačiau priekaištų iki šiol nėra sulaukęs.
„Neprašydamas poetų leidimo uždainiui galiu paimti vieną jų eilėraštį, o priedainiui – visai kitą. Rašytojas galbūt nė sapnuoti nesapnavo, kad galiu juos suderinti, – apie dainos kūrimą pasakojo pašnekovas. – Kartais pakeičiu linksnį, išmetu žodį, o vietoj jo įdedu savajį.“
Šitaip elgtis su tekstais kūrėjas pradėjo tada, kai gavo Sigito Gedos pritarimą. L. Vilkončius prisimena, kad pamatęs žymųjį poetą viename iš savo koncertų išsigando, nes jame atliekama pagal S. Gedos tekstą sukurta daina skambėjo kiek kitaip nei originalus eilėraštis.
„Po koncerto su baime priėjau prie Sigito, o jis man sako: „Gerai darai.“ Tada pamaniau, jei jau S. Geda man leido taip pasielgti, vadinasi neblogai darau, todėl kitų leidimo nebeklausiau“, – kalbėjo kompozitorius.
L. Vilkončiaus kūrybos vakaras „Neregėtas Vilkončius“ vyks vasario 21 dieną 17 val. Panevėžio muzikiniame teatre. Kompozitorius koncerte pasirodys kartu su valstybiniu choru „Vilnius“ ir Muzikinio teatro orkestru.
Audinga SATKŪNAITĖ
