Gražuolės Gabrielės Kasakaitytės (21) gyvenimą stipriai pakeitė „Muzikos akademija“. Iki šiol besimėgaujanti jaukiu bendravimu su draugais, Gabrielė jau išmoko atlaikyti apkalbas ir kritiką. Aksominio balso ir gilių akių savininkė kalba apie savo gyvenimą, konfliktus ir Šiaulius. Ar tikrai šis miestas yra „geziukų“ sostinė?
– Kaip reaguoji į vertinimus, kad esi gražiausia projekte?
– O Šorena kur dingo? (Juokiasi.) Tai ką man dabar sakyti? Kad esu labai graži? Šorena yra gražiausia.
– „Muzikos akademijos“ dalyviai neslepia, kad jūsų kompanijoje jau susidarė grupuotės. Ar tai tiesa?
– Taip. Paprasčiausiai – su vienais daugiau bendrauju, su kitais mažiau. Manau, tai matosi scenoje.
– Kaip sutari su Marta? Juk ji tave pavadino gudria lapute.
– O Dieve! Aš tikrai įsižeidžiau tai išgirdusi, nes nemaniau, kad žmogų taip lengva ranka galima nurašyti. Ji apie mane susidarė gudrios tylenės įspūdį todėl, kad nesikišu į jų apkalbas ir intrigas, visada tyliu. Bet aš toks žmogus: noriu laikytis neutraliai, nesipykti, atsiriboti. Anksčiau su ja gerai sutarėme, net gyvenau pas ją, kol išsinuomojau butą. Ir taip staiga spaudoje pamatau, kad esu, anot jos, „laputė, kuri gali velniai žino ką padaryti“. Aš „apšalus“. Apmaudu ir gaila. Dabar su ja negaliu kalbėtis – nemoku vaidinti, kad viskas gerai.
– Ar pasikeitei per šį šou kaip asmenybė?
– Taip. Tapau stipresnė, nes čia knibžda visokiausių intrigų, apkalbų, išmokau prieš jas atsilaikyti. Anksčiau mano gyvenime nieko panašaus nevykdavo. Gyvenau ramiai, su visais mokėjau rasti kompromisą. Neturėjau nė vieno priešo! Mane supo šilti ir draugiški žmonės. Atėjau į šį projektą ir pamačiau: visi dalyviai – absoliučiai skirtingų požiūrių, nuomonių, charakterių. Buvo sunkoka, nes aš žmones įsileidžiu sunkiai.
– Nesi linkusi su visais pasidalinti savo džiaugsmais ir skausmais?
– Kodėl turėčiau visiems pasakoti, kad man skauda? Kodėl žurnalams turėčiau guostis? Mamai galiu pasiguosti. O kas tie žurnalai – apkabins? Paguos? Ne!
– Neseniai atšventei gimtadienį. Ar pasikvietei kolegų iš „Muzikos akademijos“?
– Ne visus. (Šypsosi.) Labai smagiai atšvenčiau, tokio smagaus gimtadienio dar niekada nėra buvę. Triukšmingai ir linksmai laiką leidome viename Šiaulių klube.
– Ką padovanojo tavo širdies draugas?
– Kelionę. O kur – pati galėsiu išsirinkti. Manau, po šio šou tai bus tikra atgaiva.
– Ar nesinori visko mesti ir šią akimirką kur nors išskristi?
– Ne, noriu būti čia ir
dainuoti. Aišku, pasitaiko sunkių akimirkų, bet tuomet pagalvoju, kad, jei viską
mesčiau, būčiau labai silpna ir po kurio laiko save graužčiau dėl to.
– Šiandien koncertuosite su pasaulinėmis disko legendomis „Ottawan“ ir Afric Simone. Ar jaudiniesi?
– Visai smagu turėtų būti. Dainos – lengvos, linksmos. Atsimenu, tėvai klausydavosi „Hafanana“ ir „D.I.S.C.O“ iš juostinių kasečių. Tuomet aš, mažylė, net nebūčiau pasvajojusi, kad po šitiek metų koncertuosiu su jais vienoje scenoje!
– Esi šiaulietė, šiuo metu gyvenanti Vilniuje. Ar patinka sostinė?
– Šiauliai – mano mylimiausias miestas. Anksčiau manydavau: Dieve, kaip man Vilnius nepatinka, negalėčiau čia gyventi, koks čia didžiulis skruzdėlynas, painiava, maišatis, žmonių masė, joje taip lengva išnykti… O dabar supratau, kad nesvarbu, kokiame mieste gyveni, svarbu, kad turėtum daug veiklos.
– Ar tiesa, kad Šiauliuose daug „geziukų“, panašių į Saulėną?
– Dažnas Šiaulių berniukas mėgsta treningus, kepuraites, bet ne kiekvienas iš jų – chuliganas. Tiesiog tokia mūsų miesto kultūra.
– O koks tavo vaikinas?
– Jis treningų nedėvi ir nėra plikai skustas. Tik trumpai kirptas. (Kikena.)
– Ar yra tekę patirti nemalonumų gatvėje?
– Kad ir kaip būtų keista, visiems, kurie atvyksta iš kitų miestų, viešnagė Šiauliuose būna su nuotykiais. Kol aš ten gyvenau, jokių konfliktų nėra buvę net tose vietose, kur vaikštinėja įvairaus plauko žmogeliai. Tik vieną kartą teko bėgti namo. Vakare iš kažkur grįždama supratau, kad mane seka. Išsigandau ir pradėjau skuosti. Viskas baigėsi gerai.
– Nebuvo baisu? O gal turi „stogą“?
– Taip, turiu. (Juokiasi.) Pažįstu tam tikrų žmonių, kuriems bet kada galiu paskambinti, ir jie atlėks man padėti, jei man grės nemalonumai. O ką, tu neturi „stogo“? Jeigu ką, skambink man.
Kalbino Augustas Balsys
