Elektromobiliai – autotransporto ateitis. Turbūt dėl to niekas
nesiginčija, tačiau bėda, jog ši ateitis vis dar „ranka nepasiekiama“. Ir
pagrindinė bėda visai ne madose ar politikoje – labiausiai vairuotojus baugina
lėtas akumuliatorių krovimo procesas ir mažas atstumas, kurį gali nuvažiuoti
elektromobilis su pilnai pakrautu energijos šaltiniu. Nors fizikai ir chemikai
nenuilstamai ieško būdų, kaip gi patobulinti dabartinius akumuliatorius, tai vis
dar išlieka didelė problema. Tačiau pasirodo ir ją galima išspręsti – jei ne
technologiškai, tai kūrybiškai.
Kalbant apie elektromobilį ir jo akumuliatorius, paprastai
turima omenyje ličio jono akumuliatoriai, nes dabar automobiliuose naudojami
sunkūs ir mažu energijos tankiu pasižymintys švino rūgštiniai akumuliatoriai
nelabai tinka tokioms reikmėms. Tačiau net ir nežiūrint į šiuos skirtumus,
abiejų tipų akumuliatoriai pilnai pakraunami per kelias valandas – laikas
priklauso nuo bendros talpos ir pakrovėjo darbo režimo. Bet čia jau daug
nesutaupysi – pakrovimas gali susitraukti iki valandos, tačiau baką užpildyti
įprastiniu kuru vis tiek nepalyginamai greičiau.
O ką daryti tose situacijose, kai akumuliatoriai išsikrovė
kelionės metu? Stovėti degalinėse kelias valandas prie elektros laido? Tokios
„perspektyvos“ baugina didelę dalį vairuotojų ir tampa viena iš pagrindinių
priežasčių, dėl kurios elektromobiliai vis dar egzotika, o ne kasdieninis
transportas.
Tačiau problemos sprendimas turi būti – tuo įsitikinę
Fraunhoferio (Vokietija) mokslinio instituto chemikai. Jų idėja be galo paprasta
– jeigu neįmanoma elektromobilių akumuliatorių greitai pakrauti, vadinasi juos
reikia užpilti „kuru“, kaip ir įprastinius automobilių bakus. Tik ne bet kokiu
kuru, o įkrautu elektrolitu – tiesiai į akumuliatorių.
Žinoma, kalba eina ne apie ličio jono akumuliatorius, o apie
rūgštinius, panašius į dabartinius švino akumuliatorius. Inžinieriaus Jens Noack
nuomone, tokio tipo akumuliatorius reiktų ne krauti, o degalinėse tiesiog
pasikeisti elektrolitą – pasistengus, šį procesą būtų galima pagreitinti iki
kelių minučių. Išsikrovusį elektrolitą vairuotojas paliktų degalinėje, kur jis
būtų vėl pakraunamas (kad ir nuo atsinaujinančios energijos šaltinio), o vėliau
jis vėl būtų parduodamas kitam klientui.
Kodėl tokia idėja tik dabar pasiūlyta? Esmė ta, jog apie tokius
akumuliatorius apskritai niekas per daug negalvojo – tiesiog jų santykinė talpa
masės vienetui yra bent 4 kartus mažesnė, už atitinkamus ličio jono
akumuliatorius. Tuo pačiu tokie akumuliatoriai leidžia nuvažiuoti keturis kartus
mažesnį atstumą – juk yra skirtumas kiek nuvažiuosi su vienu pakrovimu – ar 25
km, ar visą 100 km.
„Mums pavyko padidinti rūgštinių akumuliatorių talpa iki
ličio-jonų lygio – t.y. keturis, o kai kada ir penkis kartus“, – naują idėją
grindžia Jensas Noackas. Tiesa, techninės (arba kitaip tariant, cheminės)
smulkmenos kol kas dar nedetalizuojamos – prieš akis dar nemažai eksperimentinių
tyrimų.
Mokslininkai jau sukūrė kelis padidintos talpos prototipinius
elementus ir dabar bandys juos integruoti į visavertį akumuliatorių. Šiame etape
prie mokslininkų prisijungs kolegos iš taikomųjų mokslų instituto.
Jie jau kuris laikas tyrinėja didelės galios maitinimo
grandines bei valdymo elektroniką, naudodami standartinių elektromobilių
sumažintus maketus. Vienas iš tokių modelių, išpildytas santykiu 1:5, pateiktas
iliustracijoje. Jame patalpintas senos kartos rūgštinis akumuliatorius, o pats
modelis demonstruojamas Miunchene vykstančioje parodoje eCarTech. 2010
metais šis testinis elektromobilis gaus naujo tipo rūgštinius
akumuliatorius.
www.balsas.lt
