Ekstremali kelionė minimaliomis išlaidomis

Trečią dešimtį skaičiuojančiu automobiliu panevėžiečiai per 11 dienų aplankė 4 šalis ir sukorė apie 6000 kilometrų tam, kad nuvyktų į šiauriausią Europos tašką.

 

Panevėžietė Julita Kundelienė sulaukusi draugo Marijaus Kuklio pasiūlymo keliauti ekstremaliomis sąlygomis nedvejodama sutiko.

„Aš buvau tik palydovė ir žinojau tik tiek, kad kažkur važiuojame. Man liepė pasiimti tokių šiltų drabužių, kurių nebūtų gaila palikti, ir miegmaišį“, – „Sekundei“ pasakojo Julita.

Marijaus idėja buvo neįprasta: ekstremaliomis sąlygomis ir minimaliomis išlaidomis, 1992 metų nedideliu, dvejų durų golfu nukeliauti iki Norvegijoje, Magerojos saloje, esančio Nordkapo, pačio šiauriausio Europos taško.

Išvyka nebuvo specialiai organizuota, kelionės tikslas buvo vienintelis – Nordkapas. Visos kitos vietos buvo aplankytos ekspromtu, vadovaujantis pakelės ženklais ir nuorodomis.

„Neturėjome jokio išankstinio plano, tik žemėlapį ir navigatorių“, – prisimena pašnekovė. Ir priduria, kad keliaudami jie jautėsi laisvai, todėl daug improvizavo.

„Nežinojome, ar suksime į dešinę, ar į kairę“, – pripažįsta ji.

Kadangi automobilis nedidelis, į kelionę buvo pasiimti tik patys būtiniausi daiktai: palapinė, miegmaišiai, šilti drabužiai, kelios mašinos detalės, kurių galėjo prireikti. Skandinavijoje maistas nepigus, todėl keliautojai iš Lietuvos vežėsi juodos duonos, lašinių ir makaronų.

Mintis į tolimą kelionę vykti be jokių patogumų Julitą šiek tiek gąsdino, tačiau draugas išvaikė visas blogas mintis.

Pirmą dieną – rūpesčiai muitinėje

Susikrovę būtiniausius daiktus ir išvykę iš Panevėžio pirmą kelionės dieną lietuviai pervažiavo Baltijos šalis ir įveikė pirmą 1000 kilometrų. Važiuojant pro Taliną, keliautojų mašina visai netyčia įsimaišė tarp kitų automobilių. Pasirodo, tą dieną mieste vyko senovinių automobilių paradas.

„Tikriausiai niekas ir nesuprato, kad mes buvome ne dalyviai“,– juokėsi Julita.

Kelto bilietu iš Talino į Helsinkį keliautojai buvo pasirūpinę iš anksto. Poros valandų maršrutas neprailgo, tačiau vos tik spėjusius persikelti per Baltijos jūrą lietuvius pasitiko pirmieji rūpesčiai. Jų automobilis buvo vienintelis, kurį sustabdė muitininkai.

Julitos nuomone, įtarimų galėjo sukelti mašinos išvaizda ar lietuviški numeriai. „Muitinė mus labai smarkiai išpurtė“, – prisimena pašnekovė. Iš automobilio teko iškraustyti visus daiktus. Raudoną mašiną ir kiekvieną joje buvusį daiktą peršvietė rentgeno spinduliais.

Sužinoję, kad lietuvių galutinis kelionės tikslas Norvegijos pakraštys, muitinės darbuotojai labai nustebo. „Važiuojate šita mašina?“ – ironiškai klausė jie.

Kaip vėliau paaiškėjo, muitinės darbuotojai automobilyje ieškojo narkotikų. Nieko neradę atsiprašė už sugaištą laiką ir palinkėjo porai sėkmės.

Nesutemstančios dienos

Neplanuotai kelionei pasirinktas laikas buvo itin palankus. Skandinavijoje iki šiol visą dieną šviesu, nes yra poliarinės dienos, saulė nenusileidžia žemiau horizonto. Dėl šios priežasties jau antrą dieną turistams išsiderino įprastas dienos režimas. Visą dieną šviečianti saulė leido keliauti iki 2–3 val. nakties.

Lietuviai nė karto nebuvo apsistoję pernakvoti kempinguose, į juos užsukdavo tik nusiprausti. Skandinavijoje jie jautėsi saugūs, kiekvieną dieną pailsėti sustodavo gražioje gamtoje, prie kokio nors ežero. Naktys Suomijoje buvo šiltos, rytais patekanti karšta saulė šildė ir leido miegoti palapinėje ant akmenimis grįstos pievos.

„Miegodavome po 12 valandų, kaip užmušti. Įsitaisome ant akmens galvą padėję ir viskas gerai“, – juokiasi pašnekovė.

Suomijoje lietuviai aplankė įvairių vietovių, įveikė ne vieną pelkėmis nusėtą, kelis kilometrus besitęsiantį pažintinį taką. Aukso kasykla ir Rovaniemi mieste esančia Kalėdų Senelio rezidencija keliautojai pasigrožėjo iš toli. Kasykla nedirbo, o Kalėdų Senelio rezidencija buvo renovuojama.

Vaikščiodami po Suomijos nacionalinį parką lietuviai buvo pasiklydę ir vietoj 15 kilometrų nukeliavo gerokai daugiau, tačiau akmenimis nuklota kalnuota vietovė nenuvylė.

„Labai gerai praleidome laiką“, – prisimena J. Kundelienė.

Kartą jie sustoję prie upės bandė žvejoti, tačiau upė buvo per srauni ir pagauti žuvies nepavyko. Reti miškai, drėgna, į rudenį Lietuvoje panaši, Suomijos gamta Julitai didelio įspūdžio nepadarė. Tačiau stepės, pelkynai ir ploni, vandenyje paskendę medžiai buvo įdomūs jos draugui Marijui.

„Mūsų gamta turtingesnė. O Marijus agronomas, todėl pelkės jam atrodė labai įspūdingos“–, šypsosi Julita.

Dar prieš kelionę jaunuoliai nusprendė, kad už lankytiną vietą kiekvienas mokės ne daugiau kaip po 10 eurų, tačiau jų neužteko.

„Išėjo taip, kad mes niekur neapsilankėme, nes viskas kainavo daugiau, todėl tenkinomės pažintiniais takais“, – juokiasi pašnekovė.

Keliaudami po Suomiją lietuviai kelyje retai pamatydavo kitą automobilį, dėl to kartais būdavo neramu.

„Vienu keliu važiavome 60 kilometrų ir nesutikome nė vienos mašinos“, – nejaukią situaciją prisimena J. Kundelienė.

Nors automobilių buvo mažai, kelias nebuvo tuščias. Bandomis po jį vaikščiojo neagresyvūs, prie žmonių pripratę, todėl visai nebaikštūs Kalėdų Senelio elniai.

Norvegija ir kelionės tikslas

Ne paslaptis, jog Norvegija brangi šalis, todėl būdami netoli jos sienos Julita ir Marijus Suomijoje įsipylė pilną baką degalų ir patraukė kelionės tikslo link.

Lietuviai manė, kad kelionė kainuos mažiau, todėl galės netaupyti ir daugiau pinigų skirti maistui, pigiau nusipirkti lašišos. Deja, realybė buvo kitokia. Norvegijoje, palyginti su Lietuva, maisto kainos dvigubai didesnės.

„Neįmanoma netaupyti. Vandens buteliukas kainuoja du eurus, lašišos kilogramas apie 20 eurų. Nori nenori, vis tiek lygini su namų kainomis. Su džiaugsmu valgėme duoną su lašiniais“, – prisimena panevėžietė.

Keliautojai valgė savo atsivežtą maistą, parduotuvėse lankėsi retai, o kavinėje nebuvo nė karto. Tačiau Marijus pasiūlė paragauti Norvegiškų konservų. Kadangi ant pakuotės nebuvo jokio užrašo anglų ar vokiečių kalba, tik skandinavų, jie taip ir nesuprato, ką nusipirko. Skardinėje buvo balti žuvies kukuliai, kainavę 1,5 Eur. Julita buvo skeptiška, nes Norvegijoje nėra tokio pigaus maisto, tačiau Marijus nusprendė paragauti.

„Buvo kažkas egzotiško ir nebrangaus, nežinojome, ar net valgoma“, – pasakojo J. Kundelienė.

Nors anglų kalbos užrašų mažai, skandinavai kalba angliškai. Lietuviai teigia, kad kalba nesukėlė jokių rūpesčių.

„Mums užteko minimalių anglų kalbos žinių“, – sako panevėžietė.

Julita pasakojo, kad kuo arčiau Nordkapo, tuo darėsi vėsiau, šalčiau, pūtė stiprus vėjas. Kartais buvo sunku ne tik įamžinti vaizdus, nes fotoaparatą vėjas tiesiog plėšė iš rankų, bet ir atidaryti mašinos dureles. Dėl šios priežasties dažniau tekdavo išsiskleisti sėdynes, susidėti daiktus automobilio priekyje ir įsitaisyti miegoti.

Pirmą kartą Norvegijoje apsilankiusi Julita sako, kad labai sužavėjo šio krašto aukšti kalnai, sraunios upės. Džiugino ir tai, jog mašina nerodė jokių gedimo ženklų. Marijus profilaktiškai sutepdavo automobilio guolius.

Kiek išgąsdino požeminiai kalnų tuneliai, ypač nusidriekę po vandeniu. Važiuojant žemyn buvo sunku sustabdyti automobilį, girdėjosi stabdžių garsai, sunku buvo pakilti į kalną.

Trečią dešimtį skaičiuojančiu automobiliu pavyko pasiekti šiauriausią Europos tašką – Nordkapą. Tačiau teko numoti ranka į nusistatytą 10 eurų ribą ir už įvažiavimą į teritoriją sumokėti kiekvienam po 25 eurus.

„Pamynėme 10 eurų ribą. Ar buvo verta tiek mokėti? Ne, tačiau tai buvo mūsų kelionės tikslas, pasidėjome sau pliusiuką“,– džiaugiasi pašnekovė.

Mašiną teko stumti

Pasiektas kelionės tikslas džiugino, buvo tikėtasi apkeliauti ir pamatyti šiek tiek daugiau, tačiau dėl seno automobilio, įveikusio kelis tūkstančius kilometrų, lietuviai neberizikavo ir patraukė atgal.

Grįžti namo nutarė per Suomiją, tačiau kitais keliais – pajūriu. Važiuodami namo aplankė tarp Suomijos ir Norvegijos esantį pažintinį taką. Iš kitų jis išsiskiria tuo, kad reikia sekti nuorodas ir eiti per didžiulius akmenis.

Kelionė namo sekėsi sklandžiai, tačiau įvažiavus į Helsinkį pradėjo streikuoti automobilio generatorius, nebekrovė akumuliatoriaus. Lietuviai buvo rimtai išsigandę, nes manė, kad techniškai netvarkingos mašinos niekas į keltą nebeįleis.

„Mašinos nebegalėjome važiuoti, norint paleisti variklį reikėdavo ją stumti. Broliukai latviai padėjo įsistumti automobilį į keltą“, – prisimena panevėžietė.

Persikėlus į Estiją mašiną iš kelto išstūmė. Vėliau pavyko paleisti variklį, bet taupydami akumuliatoriaus energiją lietuviai naktį per Taliną važiavo be šviesų, po truputį dingo skydelio šviesos, nebeveikė posūkių signalas. Vos tik išvažiavę iš Estijos sostinės sustojo kelkraštyje.

„Prie mūsų privažiavo Estijos kriminalinė policija. Paaiškinus, kad grįžtame aplankę šiauriausią Europos kraštą, pareigūnai sunkiai patikėjo, tačiau nutempė iki autoserviso“, – pasakojo Julita.

Naktį praleidę automobilyje, prie autoserviso, ryte sulaukė darbuotojų, jie draugiškai padėjo ir įkrovė automobilio akumuliatorių.

„Kai paleidome mašinos variklį, be sustojimo grįžome namo, nes manėme, jei sustosim – jau nebevažiuosim“, – prisimena panevėžietė.

11 valandą ryto nuo Estijoje esančio autoserviso pajudėję lietuviai namuose jau buvo vakare 18 valandą.

Skandinavija sužavėjo

Didžiąją kelionės dalį praleidę gamtoje, pro miestus važiavę tik naktį, Julita ir Marijus džiaugiasi, jog per ekstremalias atostogas pavyko atsiriboto nuo pasaulio ir pailsėti. Kadangi daugiausia laiko buvo Suomijoje, į Norvegiją Julita norėtų sugrįžti.

„Kelionė tikrai nenuvylė. Niekur nebuvau išvažiavusi tokiomis sąlygomis, todėl nežinojau, ko tikėtis. Didžiausią įspūdį padarė Norvegija. Kalnai tokie įspūdingi, jog bet ką papirktų“ , – tvirtina pašnekovė.

Ji taip pat atvirauja, jog labiausiai per kelionę jaudinosi dėl automobilio. Julita prisimena, kad galvoje sukosi įvairios mintys. Draugas pratino prie minties, jog sugedus mašinai ir nesulaukus pagalbos, gali tekti keliauti autostopu.

„Šalikėje buvo palikti seni, nuimtais numeriais nebaigę kelionės automobiliai“, – mena J. Kundelienė.

Keliaudami kasdien lietuviai įveidavo po 200–1000 kilometrų. Per visą išvyką jie išleido 700 eurų: 250 eurų degalams, 60 eurų keltams, visa kita – maistui ir lauktuvėms.

Šiuo metu senučiukė raudona mašina stovi poros kieme ir laukia kapitalinio remonto, o galbūt ir dar vienos kelionės.

Karolina MIKOLIŪNAITĖ

Asmeninio archyvo nuotr.