Raguvos girininkijos eigulės Linos Juknonienės kasdienybė – dešimtys kilometrų pėsčiomis mišku spiginant šalčiui ar lyjant lietui, permirkę drabužiai, nuolatiniai susidūrimai su laukiniais žvėrimis. „Tai nieko sunkaus, – šypsosi savo darbą mėgstanti moteris. – Miške pasigendu tik vieno – žmonių mažoka. Kai visi ilsėtis bėga į miško ramybę, aš savotiškai pailsiu miesto šurmulyje.“
Ginklai – tik savigynai
Trylika metų eigule esanti moteris savo kasdienybės nevadina kuo nors ypatinga ir apie savo darbą kaip apie išskirtinai sunkų nepasakoja.
„Paimti rėžtuką, žymėti medžius, nusikirsti dviejų pirštų storio lazdyną juk nėra labai nemoteriška? – linksmai klausia Lina. – Dirbu vyriškame kolektyve, todėl dažnai vyrai mane pasaugo, pasisiūlo vietoje manęs nuvažiuoti į tolimesnes ar sunkiau išvažiuojamas miško vietas.“
Tokios globos eigulė sako nemėgstanti: ji įsitikinusi, kad savo darbą kiekvienas turi padaryti pats. Tik šeimininkės pareigų sako niekada nesikratanti.
„Eigulių pietūs – dažniausiai ant mašinos antvožo, o mėsą visada pjausto Lina“, – pasakoja humoro jausmo nestokojanti moteris. Pagalbos į girininkijos vyrus Lina kreipiasi ir tada, kai įtaria į mišką užklydus brakonierius ar išgirsta neturintį nuaidėti šūvį.
„Ginklų eiguliai kol kas neturi, juos mums tik žada kada nors duoti, todėl brakonieriams į rankas nelendu“, – sako miškininkė.
Miške gyventi nebaisu
Gyventi ir dirbti į mišką Liną atvedė šeimyninės aplinkybės. Kaip prisipažįsta, kitaip nebūna, kai tampi miškininko žmona. Raguvoje baigusi vidurinę mokyklą mergina mokėsi Kauno A.Kvedaro miškų technikume ir tapo apželdinimo specialiste. Iš Anykščių kilusį vyrą Laimą Lina parsivežė į Raguvą. Iš daug metų girininko pavaduotoju dirbusio vyro Lina ir mokėsi miškininkystės paslapčių, o paauginusi tris vaikus pradėjo dirbti eigule. Dabar Juknonių vaikams Ingai, Eglei ir Gyčiui jau per 20 metų, pas mamą jie atvažiuoja tik savaitgaliais ir per atostogas.
Ne miškinė
Gyvena Lina savo eiguvoje, miško apsuptoje sodyboje Navapolio kaime. „Su vyru pragyvenome 20 metų, deja, atsitiko taip, kad likau viena, – prasitaria moteris. – Kai kas nors klausia, ar nebaisu vienai gyventi miške, atsakau, kad ne – baisiau, kai tave palieka.“ Savo ramybei apsaugoti Lina neslepia turinti revolverį ir džiaugiasi, kad pagal paskirtį jo dar neteko vartoti. Nuo nelaukiamų svečių miškininkės sodybą saugo ir du didžiuliai šunys. „Nesu miškinė atsiskyrėlė, sodyboje turiu ir telefoną, ir mobilųjį internetą“, – geros nuotaikos nestokoja L.Juknonienė.
Dalgiu mosuoja nepriekaištingai
Vienai gyvenančiai miškininkei tenka griebtis ir ne pačių moteriškiausių darbų. Nors nepriekaištingas manikiūras veikiau išduotų ją esant prabangaus biuro administratore, Lina puikiai darbuojasi ir benzininiu pjūklu, ir dalgiu.
„Nemoteriški tai darbai, pavojingi, todėl kai ateina moteris prašyti malkų, sakau, kad atsiųstų vyrą, kuris kirs. Nors pasitaiko viena kita ir pati kertanti“, – sutinka moteris.
Tačiau liūdėti dėl vienatvės Linai nėra kada.
Eiguva didžiulė – 1500 hektarų, kasdien daugybę kilometrų reikia apeiti pėsčiomis. „Eiguliai – ne kontoros žmonės, nesvarbu, žiema ar vasara, mes kasdien miške. Šiemet ramiau, o pernai vasarą vos ne kasdien į gaisrus tekdavo važiuoti, ir gesinti pačiai tenka“, – pasakoja eigulė.
Nuo lietaus saugo neperlyjama miškininko uniforma, guminiai batai. Šiuo metu, pasak pašnekovės, miškuose taip šlapia, kad vanduo semiasi net per apavą. O žiemai skirtas vos ne žemę siekiantis miškininko paltas kelią tik šypseną – su tokiu per sniegą nepaklamposi.
„Tiesa, kailinė kepurė labai praverčia, kai spiginant trisdešimties laipsnių šalčiui reikia išleisti miškavežį“, – savo darbo ypatumus apibūdina miškininkė.
Patirties turinčiai eigulei tenka mokyti ir jaunus, vos mokslus baigusius specialistus. Iš pradžių, prisimena Lina, tikrai buvo sunku: diplomuotas miškininkas kartais net medžių neskiria, o po kelerių metų iš jo išeina visai neblogas specialistas.
Tapo studente
Po poros metų ir Lina turėtų tapti diplomuota miškininke. Lietuvos žemės ūkio universitete eigulė trečius metus neakivaizdžiai studijuoja miškininkystę. Mokslas jai sekasi kuo puikiausiai, šešetą už egzaminą studentė gauna labai retai, tačiau pirmuosius studijų metus sako prisimenanti su siaubu.
„Vidurinę mokyklą baigiau ketvertais ir penketais, miškų technikume įteikė raudoną diplomą, tačiau nuo to laiko praėjo dvidešimt metų, – sako eigulė. – Auginant vaikus juk nereikėjo nei aukštosios matematikos, nei fizikos, o pradėjus studijuoti teko tai prisiminti. Prieš stodama mokytis lankiau parengiamuosius kursus, bet nuvažiavusi į pirmą sesiją maniau, kad jos man ir pakaks. Tačiau vėliau supratau, kad nelengva visiems, kurie sumano studijuoti po ilgesnės pertraukos.“ Kad moterų tarp miškininkų pasitaiko retokai, sutinka ir Lina: šios specialybės diplomo grupėje siekia tik trys dailiosios lyties atstovės.
Kasdien galinti mėgautis miško ramybe eigulė sako pasiilgstanti miesto triukšmo.
„Miške juk sutinku daugiau žvėrių nei žmonių, todėl visos mano pramogos būna išvažiavus į sesijas. Tada su kolegomis ir kino filmus pažiūrime, ir boulingo pažaisti nueiname“, – draugiška studentų grupe negali atsidžiaugti moteris.
Žada auginti fazanus
Kad čia gyvena gamtą mylinti kūrybinga moteris, matosi tik įvažiavus į sodybą. Radusi įdomesnę šaką ar kelmą, miškininkė neša juos namo, puošia sodybą. Idėjų daugybė, tik joms įgyvendinti laiko vis pritrūksta. Lina sako, kad tikras miškininkas neįsivaizduojamas be grybų ir uogų.
„Grybingas vietas žinau labai gerai, miške prisirenku ir vaistažolių, ir uogų, tenka ir vantų prisirišti, – pasakoja eigulė. – Grybautojams mielai leidžiu savo sodyboje pasistatyti automobilius, geriau, kai jie neužstato miško keliukų. Negaila ir grybingiausias vietas išduoti. Grybų aplink labai daug, visiems užtenka.“
Laukinių žvėrių eigulė sako matanti labai daug.
„Savo eiguvoje turiu juodąjį gandrą, labai retą, Raudonojoje knygoje įrašytą paukštį, jis prie manęs pripratęs, prisileidžia labai arti, – džiaugiasi miškininkė. – Iš arti pamatau briedį, miške randu ragų. Įdomus tai darbas, visi sunkumai atsiperka. Ketvirtame kurse bus medžioklės pagrindai, su jais susipažinusi ir apie medžioklę galėsiu pagalvoti. Tada sodyboje auginsiu fazanus.“
Birutė KRONIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Darbuotis benzininiu pjūklu – sunkus
darbas, bet eigulei jis puikiai sekasi.
