“Atmerkusi akis išvydau pasaulį, į kurį dar nemigusi
norėjau atnešti dalelę savęs iš ten, kažkur toli… ją palikti atminimui tiems,
kurie dar bus, gyvens ir džiaugsis”.
Šios eilutės iš jaunos autorės Ievos Leonavičiūtės pirmosios knygos, apsakymo “Apsėstoji”. Knygos autorė dar sėdi “Saulėtekio” vidurinės mokyklos 12-osios klasės suole. Ne kiekvienas vos sulaukęs aštuoniolikos gali pasigirti pirmąja knyga. Susipažinkime iš arčiau su jaunąja Panevėžio rašytoja.
Visada užsiėmusi
Veikli mergaitė nuo pat vaikystės vis ieškojo savo talentų, norėjo parodyti savo gabumus. Lankė Muzikos mokyklos fortepijono klasę, ją baigė, šoko “Pynimėlio” kolektyve, bandė dainuoti. Dalyvavo “Dainų dainelės” konkursuose, Šauniausio moksleivio konkurse. Kur tik buvo galima parodyti savo gabumus – visur galėjai pamatyti Ievą.
Paklausta, kaip visur suspėjanti, Ieva linksmai nusišypso: “Reikia suplanuoti savo laiką, žinoti, kada ką darysi”. Mokslai taip pat neblogai sekasi. Įpratusi visur suspėti, laiku paruošdavo pamokas, atlikdavo jai skirtus darbus. Radusi minutėlę laiko mėgo “parašinėti” – taip pati vadino savo kūrybos bandymus. Dažnai kurdavo dainas ir jas atlikdavo draugų rate. Augant, sutikus pirmąją meilę gimė pirmieji apsakymai. Mergina apie savo pirmosios meilės išgyvenimus drąsiai pasakojo “Nomedos” laidoje. Ieva juokauja, kad visą laiką, kiek save prisimena, laisvalaikį dalijo dviem mūzoms – muzikai ir literatūrai.
Pirmoji knyga
Ievai patiko literatūros pamokos. Didžiausia problema buvo parašyti tiek, kiek reikia, kad rašiniai nebūtų pernelyg ilgi. Kai daugelis klasės draugų laikydami dešimtoje klasėje lietuvių kalbos egzaminą dūsavo, kaip reiks prirašyti du lapus, Ieva galvojo: kaip reiks tilpti į du lapus…
Vieną Kūčių naktį apėmusi mistinė nuotaika skatino griebtis rašymo. Tąnakt ir gimė apsakymas “Apsėstoji”, vėliau tapęs 63 puslapių knyga. Kaip jaunajai rašytojai – tai jau nemaža apimtis. Rašydama ji net negalvojo apie tai, jog kada nors galės išleisti knygelę. Tiesiog liejosi mintys apie dviejų našlaičių seserų likimą, žodžiai lengvai gulė ilgais sakiniais. Vėliau išdrįso savo kūrinį parodyti lietuvių kalbos mokytojai, ji ir paskatino bandyti išleisti knygelę. Mokytoja Laimutė Dargužienė padėjo redaguoti apsakymą.
Kūrybinį darbą atlikti, ko gero, buvo daug lengviau, negu surasti rėmėjų knygelei išleisti. Ne vienos įstaigos slenkstį teko minti, kol buvo surinkta reikalinga suma. Knygelės autorė dėkinga tėvams, rėmusiems tiek dvasiškai, tiek materialiai, savo “Saulėtekio” mokyklai ir Panevėžio “Rotary” klubui “Nevėžis”, kurie patikėjo jauna autore ir padėjo išleisti knygelę.
Dar rugsėjo mėnesį laukia knygos pristatymas “Mažojo Princo” knygyne.
Ateities planai
Pirmoji knyga jau guli ant prekystalio, dovanojama draugams. Kas gi toliau? Ieva nenustygsta vietoje. Nors dvyliktos klasės baubas – valstybiniai egzaminai – skatina vis daugiau laiko atiduoti mokslams, ji suranda laiko ir pomėgiui rašyti. Dabar užrašinėja savo dėdės, išgyvenusio Antrąjį pasaulinį karą, atsiminimus. Galbūt jie taps istorinės apysakos pagrindu. O dėdės prototipas – pagrindiniu herojumi… Nors ir muzika visada šalia: Ieva šoka su “Garso” pučiamųjų orkestro šokėjomis, vaidina “Meno” teatro scenoje.
Kur pasuks baigusi mokyklą, dar vis svarsto. Blaškosi tarp muzikos vokalo ir žurnalistikos studijų. Jai svarbiausia iki galo atskleisti visus savo talentus ir surasti savo vietą po saule.
Violeta Pudrigailienė
