A galerijos savininkas Albinas Vološkevičius ir jo žmona Laimutė, praėjusių metų rudenį atšventę trisdešimtąsias vestuvių metines, nusprendė šią datą paminėti netradiciškai – ne prie gausiai vaišėmis nukloto stalo, o keliaudami po Vakarų civilizacijos mažiausiai paliestą Azijos perlą – Mianmarą. Tūkstančių auksinių šventyklų šalis keliautojus iš Lietuvos pavergė savo užburiančia dvasia ir nuoširdžiomis šypsenomis.
Mianmaras garsėja savo šventyklomis ir vienuolynais, kurie išsilaiko tik iš gyventojų aukų. A. Vološkevičiaus albumo nuotr.
Laiku atgal
Pietų Azijoje esantis Mianmaras, geriau žinomas Birmos vardu, ilgus metus turistams buvo nepasiekiamas kraštas. Iki pat XX a. vidurio tai buvo viena turtingiausių Azijos šalių, tačiau atgavus nepriklausomybę ir valdžią perėmus karinei chuntai, gyvenimas Mianmare tarsi sustojo. Bene šešis dešimtmečius šalį alinęs pilietinis karas paliko gilų įspaudą, tačiau nesugebėjo sunaikinti žmonių gyvenimo džiaugsmo. Prieš ketverius metus atsivėrus šalies sienoms, į Mianmarą plūstelėjo kelionių gurmanai.
Ne vieną užsienio šalį aplankę Albinas ir Laimutė Vološkevičiai sakė, kad Mianmaras juos viliojo savo paslaptingumu, Rytų kultūros dvasia ir budistiniu paveldu. O svarbiausia, kad tai šalis, dar nenumindžiota turistų pėdų.
Pusę metų kruopščiai planuota kelionė atsipirko neišdildomais įspūdžiais ir patirtimi. Beveik mėnesį Laimutė ir Albinas keliavo po šalį ir godžiai gėrė visas jos spalvas. Norint visapusiškai pažinti šalį, reikia įsilieti į jos gyvenimą, todėl sutuoktiniai apsistodavo vienuolynuose, paprastų žmonių kukliuose namuose, keliaudavo dviračiais, sunkvežimiais, rikšomis ar valtimis, o valgydavo čia pat gatvėje ant ugniakuro ruošiamą maistą.
„Laikėmės tokio principo – geriau šalį pažinti iš vidaus, ne tik ją stebėti turisto žvilgsniu. Stengėmės išvengti vietų, kur daugiausia lankosi turistų, nes tos vietos greitai pabosta“, – teigė Vološkevičiai.
Sustojusio laiko įspūdį kuria ne tik itin skurdi vietos gyventojų buitis ar tai, kad žemę dirba vis dar rankomis, bet ir itin giliai šaknis įleidusios budizmo tradicijos. Daugelyje šalių žmonės religiją išpažįsta dirbtinai, o Mianmare budizmas yra tarsi gyvenimo būdas.
Gyventojai kiekviename žingsnyje laikosi pagrindinių budizmo principų: nevok, neskriausk, neapgaudinėk, elkis gražiai. Todėl tai viena iš tų šalių, kurios viešbučiuose nėra daiktų saugyklų, o turistai gali drąsiai savo nešulius kelioms valandoms palikti atviruose mikroautobusuose be vairuotojo.
Užsidarė vienuolyne
Pažintį su Mianmaru Vološkevičiai pradėjo nuo šventyklų. Net trims dienoms Laimutė ir Albinas apsistojo viename didžiausių meditacijos centrų esančiuose vienuolynuose, kuriuose gyvena ir savo gyvenimą budizmui pašventę vienuoliai, ir paprasti gyventojai bei turistai, norintys atgauti dvasinę ramybę, pabūti tik su savo mintimis, pamedituoti. Tokie žmonės vadinami jogais. Tiesa, tuo metu vienuolynai buvo perpildyti, tad Albinui vos pavyko įsiprašyti.
Kelionė į Mianmarą buvo savotiška Albino ir Laimutės sau dovana trisdešimtųjų vestuvių metinių proga.
„Į meditacijos centrą atvažiavome nesitarę, bet priėmė. Moterys ir vyrai ten gyvena atskiruose vienuolynuose, nes celibatas – privaloma meditacijos dalis. Laimutę priėmė iš karto, o man teko nemažai pavargti, kol įtikinau vienuolį priimti ir mane. Jis bandė įrodyti, kad dviem dienoms net neverta apsistoti vienuolyne, per mažai laiko. Galiausiai iškėlė ultimatumą – jeigu lotoso poza išsėdėsiu dešimt minučių, būsiu priimtas. Taip pat privalėjau išmokti jų kalba visas taisykles. Sėdėdamas vis galvojau apie tai, kad aš kažkaip privalau įtikinti mane palikti, nes Laimutę priėmė, o po medžiais tas dvi dienas nakvoti nesinori. Po meditacijos viskas skaudėjo, vos atsistojau, bet į vienuolyną buvau priimtas“, – su šypsena kelionės pradžią prisiminė A. Vološkevičius.
Vienuolynuose galiojo labai griežtos taisyklės ir tvarka: jogai ir vienuoliai privalėdavo keltis pusę keturių ryto, tarp meditacijų buvo tik du maitinimai – pusryčiai ir pietūs. Po dvyliktos valandos popiet į burną nebegalima imti nė kąsnio iki kitos dienos ryto. Leidžiama atsigerti tik vandens, arbatos ar sulčių.
„Kiekvienam vyrui Mianmare privalu pabūti vienuolyne nors septynias paras. Meditacija duoda tam tikrą gyvenimo supratimą. Nors vienuolyne praleidome tik tris paras, pajutome tikrąją jo dvasią. Harmonija, darna, susikaupimas ir panirimas į save leido suprasti ir tą vietinių gyventojų susitaikymą, nuolankumą, pagarbą kitam, dėmesį. Apskritai vienuoliai ten labai gerbiami, net senukai jiems viešajame transporte užleidžia vietą“, – pasakojo Laimutė.
Gyvenimas tik laikina stotelė
Vienuolynai Mianmare išsilaiko tik iš gyventojų aukų. Kiekvieną dieną galima matyti, kaip purpuriniais drabužiais vilkintys vienuoliai eina į gatves ir renka aukas. Aukoti šioje Azijos šalyje yra savotiškas gyvenimo būdas.
Daugelis gyventojų gyvena itin skurdžiai, tačiau pinigų niekada netaupo – viską atiduoda labdarai. Jie tiki, kad žemiškasis gyvenimas tik laikina stotelė, tikrasis gyvenimas jų laukia po mirties, o koks jis bus, priklausys nuo to, kaip žmogus nugyveno žemėje. Nors Mianmaras pati skurdžiausia Azijos šalis, šventyklos puošiamos tonomis aukso, briliantais ir deimantais.
Nors Mianmaras yra viena skurdžiausių Azijos šalių, šventyklos čia puošiamos auksu, deimantais ir briliantais.
„Stebėdavome, su kokiu nuolankumu, pagarba, dėmesiu žmonės aukoja maistą vienuoliams, bet tikrąją aukos prasmę supratome apsigyvenę vienuolyne. Net dabar per kūną šiurpuliukai nueina prisiminus visą tą dvasią. Atrodo, jeigu galėtų, visą save atiduotų. Tai suteikia tam tikros energijos, teigiamo krūvio. Mianmare sakoma, kad reikia atsargiai svajoti, nes vietiniai gyventojai pasistengs tai įgyvendinti. Mianmariečiui padaryti kitam kokią nors paslaugą, padėti – didžiulis džiaugsmas“, – kalbėjo Albinas.
Kaip su nuotykiais įsiprašė į vienuolyną, taip su jais Albinas ir išėjo. Kadangi jų viza galiojo tik 28 dienas, o pamatyti ir aplankyti išties buvo daug ką, trečią dieną vyras paliko vienuolyną ir patraukė ieškoti žmonos. Meditacijos centre – net keli moterų vienuolynai, į kuriuos vyrai neįleidžiami, tad Albinui teko sukti ratais aplink juos ir ieškoti, kuriame apsistojusi Laimutė.
„Priėjusios vienuolės man tyliai pakuždėjo, kad manęs ieško vyras. Pirma mintis, kad kažkas atsitiko. Visos moterys taip pat labai nustebo, kai vakare lyjant lietui prie vienuolyno sienų atsirado vyras, bet paskui suprato, pamačiusios, kad čia užsienietis“, – šypsosi L. Vološkevičienė.
Pora patraukė toliau. Nors nuo kelionės pabaigos praėjo beveik du mėnesiai, Albino ranką puošia spalvota juostelė, kurią užrišo vienuolis iš vienuolyno, esančio ant daugiau kaip 800 metrų kalno, į kurį teko kopti kaip alpinistams. Kadangi tiek Laimutė, tiek ir Albinas užsiima alpinizmu, įveikti kalnų didybę jiems nebuvo didelis iššūkis.
„Pernakvoję vienuolyne palikome auką pinigais, tad vienuolis užrišo juostelę ant rankos su tam tikru giliu įpūtimu, energijos įkrovimu ir stipriais palinkėjimais, kurie, tikiu, ir iki šiol mane lydi. Tai tarsi kaip pašventinimas“, – rodydamas ant riešo raudoną juostelę pasakojo A. Vološkevičius.
Laimė skurde
Keliautojų iš Lietuvos keliai toliau vedė per vietos kaimus ir miestelius. Nors Mianmare yra ir penkių žvaigždučių viešbučių, panevėžiečiai jais pasinaudodavo tik norėdami išsiskalbti drabužius ir nusiprausti. Jų teigimu, pagyventi kartu su vietiniais gyventojais verta ir dėl to, kad galėtum suprasti, jog laimę neša ne materialūs daiktai, o šilti žmonių santykiai.
Vietiniai labai daug dirba, jų namuose – tik būtiniausi kuklūs baldeliai ir paklotėliai ant grindų. Visus pinigus jie aukoja vienuolynams, todėl šiame krašte nėra nei senelių globos namų, nei vaikų darželių. Visu tuo rūpinasi vienuoliai.
Į šventyklą, esančią kalno viršūnėje, keliautojams teko įkopti patiems, tačiau pastangos atsipirko – vienuolis, atsidėkodamas už jų auką, palaimino užrišdamas ant A. Vološkevičiaus rankos juostelę.
„Niekur nesutiksi tiek daug šypsenų, geranoriškumo bendraujant. Užtenka susitikti žvilgsniams, ir gyventojai tau pradeda šypsotis, sveikintis. Nors Mianmaras viena skurdžiausių šalių, čia gyvena patys laimingiausi žmonės“, – tvirtino A. Vološkevičius.
Tiesa, nors šalis labai atsilikusi, visi jaunuoliai ir vaikai puikiai kalba angliškai. Dar vienas į akis krentantis kontrastas, kad mobiliuosius telefonus turi praktiškai visi, nors ne visuose kaimuose yra elektra. Daugelyje kaimo vietovių ją gamina saulės baterijos.
Viena įspūdingiausių kelionės akimirkų buvo trijų dienų žygis per kalnus. Lietuvius ir dar du turistus iš Ispanijos ir Vokietijos vedė jaunas vaikinukas, jis buvo ir gidas, ir virėjas. Anot pašnekovų, be gido keliauti per kalnus tikrai būtų buvę nesaugu.
Ši kelionės dalis buvo įspūdinga ne pribloškiamais gamtos vaizdais, o žmonėmis. Turistai kelionės metu apsistojo kalnų papėdėje įsikūrusiuose kaimeliuose pas vietinius. Ypač lietuvius sužavėjo vieno įspūdingiausio Mianmaro ežero Inlės pakrantėse įsikūrusių tautų gyvenimas. Inlės ežeras dažnai vadinamas Mianmaro Venecija: žmonės, dažnai vadinami „ežero sūnumis“, čia gyvena ant polių pasistatytuose nameliuose, net augina daržoves ir daugybę gėlių plaukiojančiuose daržuose: iš šaknų, nendrių ir žolių supinamas plaustas ir uždengiamas iš ežero ištrauktu derlingu dumblu. Tokiuose daržuose žmonės derlių nuima kelis kartus per metus.
Įdomiausia tai, jog vietiniai laiveliais ne tik plaukioja iš vieno kaimo į kitą, bet jais ir ravi daržus. Egzotiškai atrodo ir jų žvejyba: žvejai taip įgudę, kad irklus sugeba valdyti kojomis, o žuvis gaudo kūgio formos medine ar bambukine gaudykle.
„Vienas unikaliausių reiškinių – plaukiojantys turgūs, kurie vyksta kiekvieną dieną vis kitoje ežero vietoje. Juose galima nusipirkti maisto ir visų reikalingų prekių, mat kiekviena Inlės ežero gentis ar kaimelis specializuojasi tam tikroje srityje, pavyzdžiui, vieni gamina cigarus, kiti iš bambuko žievių gamina baldus, dar kiti specializuojasi juvelyrinių dirbinių gamyboje. Prie Ilgės ežero gaminamas ir pasaulyje unikalus audinys iš lotoso. Tai be galo šiltas ir malonus audinys, bet gerokai brangesnis nei šilkas – vien plonytis šalikas iš lotoso kainuoja apie 400–700 dolerių“, – pasakojo L. Vološkevičienė.
Galimybė pažinti save
Nors kelionė truko beveik mėnesį, turistai nespėjo aplankyti visų gražiausių Mianmaro vietų. Tiesa, į kai kuriuos regionus turistams nerekomenduojama važiuoti. Judėjimas už nepriklausomybę ir laisvę vis dar vyksta, todėl pasitaiko įvairių incidentų. Mianmaras turi pačią didžiausią armiją Azijos šalyse, karinė chunta kontroliuoja beveik visas sritis.
Turistai prie garsiojo Inlės ežero traukia pasižiūrėti ir netradicinio vietinių žvejojimo būdo: jie irkluoja kojomis, o žuvis traukia specialiomis kūgio formos gaudyklėmis.
„Vietos gyventojai jaučia atsakomybę už turistus ir itin rūpinasi jų saugumu. Nors sienos atsivėrusios jau penkerius metus, turistų dar nėra daug. Labai daug vietinių žmonių, pamatę vakariečius, siekia su jais nusifotografuoti. Baltieji jiems yra egzotika, kito pasaulio žmonės“, – pasakojo Albinas.
Šalis pavergia savo šventyklomis, vienuolynais, gamta, tačiau didžiausią įspūdį panevėžiečiams paliko žmonės, jų paslaugumas, nuoširdumas, jaučiamas kiekviename žingsnyje.
„Atrodo, kad jie gyvena kaip viena didelė šeima ir su kiekvienu elgiasi kaip su brangiausiu žmogumi. Čia nėra jokių tiltų ar barjerų bendraujant. Mes, vakariečiai, per daug įnikę į savo buitį, materialius dalykus, o jie galvoja apie tai, kaip sukurti ramybę visame kame. Šią kelionę galėčiau pavadinti ne pažintine, o dvasine, nes būtent žmogiškasis faktorius mane giliausiai palietė. Per kelionę mąsčiau ne apie tai, ką matau, o ką išgyvenu, jaučiu savo viduje. Tai kelionė į save. Mūsų aplinkoje tas nuoširdumas ir atvirumas būtų vadinamas naivumu ar net lengvabūdiškumu, bet, kita vertus, tas formalus ir apsimestinis bendravimas negali suteikti džiaugsmo“, – kalbėjo A. Vološkevičius.
Ši kelionė padėjo susidėlioti visai kitus gyvenimo prioritetus. Žmogui kiekvieną kartą reikia vis daugiau ir vis geresnių daiktų, bet gyvenime yra daug svarbesnių dalykų nei buitis. Kelionės – vienas iš jų.
„Kelionės yra ne tik pasaulio, bet ir savęs pažinimas. Tai galimybė mokytis ir semtis žinių. O jeigu žmogus nustoja mokytis, jis nebeauga“, – įsitikinęs vyras.
A. Vološkevičiaus albumo nuotr.:
Lina DRANSEIKAITĖ
