Kas geriau saugo turtą – signalizacija ar šuo? Grumtis su nusikaltėliais keturkojus mokančių kinologų paslaugas užsisako jau ne tik būstų šeimininkai. Dresuotojus imasi samdyti ir verslo įmonės. Kodėl kinologai tvirtina, kad pasirinkusieji lojantį sargą miega kur kas ramiau?
Gaujai – arklys
Kas geriau saugo turtą – signalizacija ar šuo? Kinologai tvirtina, kad pasirinkusieji keturkojį sargą miega kur kas ramiau.
Žaliojoje girioje, savo sodyboje, tarnybinius šunis – vokiečių ir belgų aviganius dresuojantis kinologas, buvęs policijos pareigūnas Rimantas Misevičius juokauja esąs kaip tas vilkas, kuris namo parvežtas vis tiek į girią žiūri.
Prieš kone keturis dešimtmečius ėmęs dresuoti vidaus reikalų sistemoje įdarbintus keturkojus R. Misevičius nepajėgė su jais išsiskirti išėjęs į pensiją.
Tik kadaise turėtą 12-os šunų gaują kiek sumažino. Dabar sodyboje ir namuose Rožyne gyvena vienas belgų ir aštuoni vokiečių aviganiai. Toks būrys augintinių per mėnesį, kaip sako dresuotojas, suėda arklį. Keturkojų ėdalui virti R. Misevičius iš kaimų gyventojų perka traumuotus gyvulius.
Kinologas svarsto esantis kaip tas čigonas, kuris neišsiverčia be arklių, tik jis neįsivaizduojantis gyvenimo be šunų gaujos.
„Norėjau kažkada atsikratyti aviganių – negalėjau“, – prisipažįsta R. Misevičius.
Nepadėjo net peiliai
Nesėkmingi kinologo bandymai gyventi be šunų baigėsi dar didesniu jų būriu. Dabar žmonos malonumui kambaryje kiauksi dešimt šeimos linksmintojų – papiljonų, dėl įspūdingų ausyčių dar vadinamų baltaisiais drugeliais.
Anot R. Misevičiaus, nors šie šunyčiai atrodo tarsi žaisliniai, bet kai į namus lindo vagys, jie suveikė geriau nei signalizacija. Mažųjų kiauksėjimo pažadinti šeimininkai įsilaužėlius užklupo su visais įkalčiais. Plėšikams išnešti sveiko kailio nepadėjo net pasiruošti peiliai.
Daugelį metų šunis grumtis su nusikaltėliais mokantis R. Misevičius ramus ir dėl vienkiemio miške. Nors aplinkinės sodybos jau kone visos vagių apšvarintos, į jo valdas svetimi brautis nedrįsta. Sakoma, kad nusikaltėliai kalba, jog čia gyvena kažkoks mentas su būriu šunų.
Keršytojus išguldė aviganis
Kadaise pabandžiusiesiems įsibrauti į buvusio pareigūno valdas miške baigėsi liūdnai.
Kalėjime bausmę atlikęs vyrukas kartą sumanė suvesti sąskaitas su jo juodus darbus išaiškinusiu buvusiu policininku ir į sodybą atvažiavo su būriu pagalbininkų. Pats pasilikęs atokiai laukti, pas R. Misevičių pasiuntė tris augalotus agresyviai nusiteikusius bendrus. Šeimininkui net neprireikė visų savo keturkojų išleisti – užteko vieną aviganį pasiųsti tvarkytis su nekviestais svečiais, ir šie visi trys netrukus buvo paguldyti ant žemės. Įsibrovėliams gėdingą nuotykį iki šiol turėtų priminti aviganio dantų palikti randai.
„Dabar jau keleri metai – ramybė“, – per petį nusispjauna R. Misevičius. Panevėžiečio dresuoti šunys – gyvas vargas ne tik įsilaužėliams.
Kartą naktį namuose Rožyne kinologą pažadino kieme esančių aviganių lojimas.
Buvęs pareigūnas neatsispyrė įpročiui patikrinti, kas jo augintiniams neduoda ramybės. Žvilgtelėjęs pro langą pamatė, kad kitapus gatvės jaunuoliai iš mašinos krauna ratus. „Nebūčiau pareigūnas – paskambinau į policiją. Pasirodo, mašiną Parko gatvėje vagys „nurengė“, – pasakojo R. Misevičius.
Šuo pagalbos pasiprašė pareigūnų
Kinologui jo augintiniai yra prikrėtę ir nemažai pokštų.
Sumanė vasarą R. Misevičius su žmona išvažiuoti atostogauti. Vieną aviganį išvežė pas uošvę į Užventį Kelmės rajone. Po trijų dienų poilsio Rimantas sulaukė pareigūnų skambučio, kad jo keturkojis uždarytas Šiaulių policijos komisariate.
Pasirodo, viešnagė Užventyje aviganiui nepatiko ir jis nusprendė patraukti ten, iš kur atvežtas. Tris dienas šuo ėjo Šiaulių link, kol netoli miesto išvydo patruliuojančius pareigūnus ir, keturkojo laimei, policijos automobilį atidarytomis durimis. Pavargęs šuo iš karto šastelėjo į mašiną ir įsitaisė ant sėdynės. Apstulbusiems patruliams neliko nieko kita, kaip „keleivį“ vežtis į komisariatą.
„Visi Lietuvos kinologai pažįstam vienas kito šunis. Šiaulietis iš karto suprato, kieno tas keliautojas“, – prisiminęs juokiasi R. Misevičius.
Vienas pasivažinėjo autobusu
Ką pamanytumėte, jei viešajame transporte šalia jūsų ant sėdynės ramiai klestelėtų keturkojis? Tokį pokštą Autobusų parko vairuotojams ir keleiviams buvo iškrėtęs R. Misevičiaus tarnybinis augintinis.
Kartą kinologas su savo keturkoju draugu kulniavo į stotelę iš Tulpių gatvės važiuoti namo į Rožyną, kai pro šalį pravažiavo reikalingas autobusas. Abu pasileido bėgte. Vos šuo įšoko į autobusą, šio durys užsidarė ir šeimininkas liko vienas stypsoti. R. Misevičius vylėsi, kad jo augintinis susipras iššokti kitoje stotelėje. Tačiau sėdęs į pirmą pasitaikiusį autobusą ir atvažiavęs į kitą stotelę R. Misevičius tepamatė aviganio uodegą – šuo spėjo įsiropšti į kitą autobusą.
„Paskambinau į Autobusų parką, kad neišsigąstų pasivažinėti sugalvojusio mano šuns. Patikinau, kad dresuotas pavojaus tikrai nekels“, – pamena kinologas.
Keturkojis pasivažinėjo net trijų maršrutų autobusais, o mačiusieji neįprastą keleivį vėliau R. Misevičiui pasakojo, kad šuo elgėsi netgi kultūringiau už kai kuriuos žmones – įlipęs tvarkingai atsisėsdavo ant sėdynės. Kinologas juokauja: laimei, kad zuikiu pasivažinėjusio jo šuns nesučiupo kontrolieriai.
R. Misevičius sako, kad kartais jo dresuotų augintinių gebėjimai atsisuka prieš jį patį. Kai vyro namuose nesulaukusi žmona paleido šunį, šis ją nuvedė tiesiai į aludę.
„Net ir labai norėdamas nuo žmonos nepasislėpčiau. Vis tiek išduotų, kurioje aludėje sėdžiu“, – svarsto kinologas.
Šeimos narys
Buvusio pareigūno dresuojami šunys – pirmieji pagalbininkai ieškant miške pasiklydusių grybautojų, iš namų išėjusių vaikų ar tiesiog ilgapirščių nugvelbtų daiktų.
Kelią į R. Misevičiaus sodybą gerai žino Suomijos, Lenkijos, kitų užsienio šalių kinologai, atvažiuojantys įsigyti jo veislyne „Kobra“ gimusių šunyčių.
Anot Rimanto, dresuotas šuo – kaip šeimos narys, jaučiantis ir atsiliepiantis į šeimininkų nuotaikas: ligoniui jis – slaugė, vaikui – auklė, liūdinčiajam – paguoda, linksmai nusiteikusiajam – žaidimų draugas ir, žinoma, gera gynyba nuo nekviestų svečių.
Įmonei prireikė dresuotojos
Daugiau nei trisdešimt metų šunis dresuojančios kinologės Rūtos Liberienės klientų sąrašą neseniai pirmą kartą papildė verslo įmonė. Ji užsisakė išmokyti sargų amato keturis Vidurio Azijos aviganius.
Nuo lapkričio kasdien vidutiniškai po tris keturias valandas su bendrovės „Montuotojas“ keturkojais darbuotojais praleidžianti kinologė juokauja, kad lengviau išmokyti šunis nei jų šeimininkus sargus.
Įmonės teritoriją saugoti įdarbinti aviganiai per keturis dresūros mėnesius jau išmoko paklusnumo ir įsisąmonino neimti ėdalo nuo žemės bei iš svetimo rankų.
Sarginio šuns abėcėlę išėjusiems keturkojams dabar prasidės sunkiausioji dalis – mokysis sulaikyti nusikaltėlį, kad apsaugotų naktimis budinčius sargus.
Rizikuotų tik adrenalino fanatikai
R. Liberienė tikina, kad tik adrenalino fanatikai galėtų rizikuoti lįsti į įmonės teritoriją, kai už tvoros paleisti įsilaužėlių laukia dresuoti įspūdingi šunys. Dar nė metų neturintys „Montuotojo“ aviganiai jau sveria po 50 kilogramų. Dar po metų jie bus ne ką lengvesni už suaugusį vyrą – svers 80 kg. „Šitie augintiniai tikrai be vargo pargriaus įsilaužėlį. Jų sučiupti vagys policijos lauks kaip angelų sargų. Dresuoti šunys turtą saugo geriau nei signalizacija. Įsilaužėliai gali būti pasiruošę ją išjungti, o keturkojais taip lengvai neatsikratys“, – perspėjo kinologė.
Anot R. Liberienės, patekusieji į tokių šunų glėbį turėtų suvokti, kad jiems labai pasisekė. Dresuoti keturkojai blogiausiu atveju krimstelės į minkštesnę vietą, bet vagišius policijos pareigūnų sulauks gyvas. Mokslų neragavęs lojantis sargas nebūtų toks gailestingas ir geriausiu atveju savo auką pasiųstų pas chirurgus.
Kinologė tvirtina, kad „Montuotojo“ šunys išmokyti ginti tik savo teritoriją. Jei kartais keturkojams pasisektų ištrūkti už tvoros, pasak R. Liberienės, jie tik pasivaikščiotų ir, kol jauni bei smalsūs, pageidautų susipažinti su kokiu nors draugiškai nusiteikusiu praeiviu.
Studijų dar nebaigę „Montuotojo“ keturi aviganiai į pensiją išleis kitus du keturkojus sargus. Šunys įmonėje užima ne žemiausią padėtį. Bendrovės direktorius Antanas Katinas prasitaria, kad keturkojai bičiuliautis linkę tik su jais šeriančiais sargais, darbų vadovais ir, žinoma, nesipyksta su pačiu viršininku. Su kita kolektyvo dalimi, anot A. Katino, jie nedraugauja.
Madingos mažųjų veislės
R. Liberienės teigimu, pastaraisiais metais dresuotų šunų daugėja. Gyvūnų globos draugijos kieme Kaimiškyje savaitgaliais į dresūros užsiėmimus susirenka apie dvidešimt įvairių veislių šunų ne tik iš Panevėžio, bet kone iš visos apskrities – Kupiškio, Rokiškio, Pasvalio. Dar didesnio antplūdžio kinologė tikisi atšilus orams.
Pasak R. Liberienės, turbūt nėra pasaulyje tokio reiškinio, kurio neveiktų mada. Jos vėjai košia ir šunišką giminę.
Prieš keletą metų į dresūros aikštelę daugiausia buvo atvedama rotveilerių, dobermanų, bokserių ir vokiečių aviganių. Dabar joje vyrauja mažųjų veislių atstovai – Vakarų Škotijos baltieji terjerai, cvergpinčeriai, bigliai ir, žinoma, amžina klasika – niekada iš mados neišeinantys vokiečių aviganiai.
„Kiekvienas šuo, nesvarbu, mažas ar didelis, turi būti valdomas“, – tvirtina specialistė.
Anot jos, geriausia dresuoti keturkojus pradėti sulaukusius penkių mėnesių. O „studijos“ gali tęstis, anot R. Liberienės, ir metų metus.
Kad keturkojų šeimininkams nesuteiktų nepagrįstų lūkesčių ar iš anksto jų nenuviltų, kinologė nedrįsta įvardyti lengviausiai dresūrai pasiduodančių veislių. Anot jos, net šeimoje vienodai auklėti vaikai gali užaugti visiškai skirtingi – vienas padaryti karjerą, kitas nueiti klystkeliais. Taip ir šunys.
„Nors sakoma, kad imliausi labradorai, bet grupėje turiu vieną tokį amžiną studentą. Tačiau visada sakau – užuojauta norintiems išmokyti haskį.
Šitie šunys turi milžinišką laisvės pojūtį“, – pasakojo R. Liberienė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
