Laukdami Kalėdų stebuklo, netrukus aplankysiančio kiekvieno širdį, priminti su šia švente susijusius biblinius stebuklus paprašėme VDU Katalikų teologijos fakulteto bei VU Religijos studijų ir tyrimų centro dėstytojo, teologijos daktaro Valdo MACKELOS.
– Šventajame Rašte minimas ne vienas stebuklas, tačiau Kalėdų metas bene labiausiai įsimintinas jais.
– Daugelis religijų susijusios su tam tikrais stebuklingais dalykais ir pats žodis „stebuklas“ nurodo į tai, kas mus stebina, kas yra neįprasta, patraukia dėmesį.
Biblinėje istorijoje – daug žymių stebuklų. Pirmas ir didžiausias – pasaulio sukūrimas. Esame taip pripratę, kad pasaulis egzistuoja, jog mūsų tai nebestebina. Iš tiesų tai, kad iš nieko atsirado kažkas, ir jis yra, jau stebuklas.
Šventasis Raštas pradedamas pasakojimu, kaip Dievas kuria pasaulį. Kiekvienas kūrinys jame yra geras, gražus, nuostabus. Tačiau didžiausias stebuklas – žmogaus sukūrimas. Šventasis Raštas rašo, kad jis yra panašus į Dievą, nes geba laisvai pasirinkti, geba suprasti, geba mylėti ir bendrauti, geba kurti. Kiekvienas žmogus – atskiras stebuklingas pasaulis. Tai, kad esu, yra didžiausias nuostabą keliantis dalykas. Todėl kiekvieno žmogaus prasidėjimas, gimimas ir gyvenimas be galo vertingas.
Šventajame Rašte vienas reikšmingiausių stebuklų yra Abraomo sūnaus gimimas. Kaip ir žmogaus sukūrimas, taip ir šis pasakojimas kažkuo primena tai, ką mes švenčiame per Kalėdas, – stebuklingą gimimą, naują pradžią, dieviškumo įsiveržimą į žmonijos istoriją. Taigi, pas Abraomą ateina svečiai, trys vyrai, ir šiuos jis svetingai priima, o šie, pasirodo, yra angelai. Tie trys angelai krikščionims simbolizuoja Švenčiausiąją Trejybę – jie vaizduojami garsiojoje Andrejaus Rubliovo ikonoje. Angelai pažada, kad kitais metais, kai jie ateis, Sara lauksis, ir taip iš tikrųjų įvyksta. Neįtikėtinas dalykas, kad tokiame amžiuje žmonės galėtų sulaukti vaikų, bet tai buvo Dievo pažadų išsipildymas.
Kai kitą žmogų priimame į savo gyvenimą, į svečius, lyg patį Dievą, vyksta stebuklai.
„Be stebuklų, staigmenų, džiugių netikėtumų, naujų nepatirtų dalykų gyvenimas būtų tik besikartojančių dalykų rutina ir nuoboduliu mus slegianti kasdienybė.“
V. Mackela
Stebuklai dažnai būna ne tik dalykai, kurie stebina arba yra neįprasti. Labai dažnai tai būna ženklai, nurodantys gilesnę tikrovę, arba tai būdas, kaip Dievas užkalbina žmones. Daugelį tų dalykų turbūt galima natūraliai paaiškinti, bet, žvelgiant tikėjimo žvilgsniu, tie įvykiai turi gilesnę prasmę ir suprantami kaip tam tikri ženklai.
Naujajame Testamente patį Kalėdų įvykį taip pat lydėjo įvairūs neįprasti reiškiniai. Vienas iš garsiausių – pasirodžiusi ypatingo ryškumo žvaigždė. Yra įvairių manymų, kas tai galėjo būti, bet net jei tai yra natūralus reiškinys, vis tiek žmonės tuo metu perskaitė kaip tam tikrą ženklą.
Kaip stebuklingas įvykis, lydėjęs Kalėdas, buvo iš dangaus pasigirdęs angelų giedojimas. Jį išgirdę piemenys atbėgo aplankyti gimusio kūdikėlio. Stebuklingas buvo ir Šventosios Šeimos išsigelbėjimas, kai Juozapas gauna įspėjimą, kad karalius Erodas ketina nužudyti savo konkurentą, gimusį žydų karalių, ir šeima pasitraukia į Egiptą.
Toliau visas Jėzaus gyvenimas pažymėtas įvairių stebuklingų ženklų. Tai vandens pavertimas vynu, ėjimas vandeniu, stebuklingas duonos padauginimas… Visi išgydymai, išvadavimai iš piktųjų dvasių veikimo, mirusiųjų prikėlimas ir galų gale pats didžiausias stebuklas – paties Jėzaus Kristaus prisikėlimas iš mirusių.
– O kokios pranašystės lydėjo Jėzaus gimimą?
– Žydų tautoje pranašai buvo labai svarbūs ir buvo įvairių pranašysčių apie įvairius istorinius įvykius. Tuo metu, kai tauta prarado savo karalystę, kai nutrūko karalių dinastija – nebebuvo valdovo iš Dovydo linijos, kilo labai daug pranašysčių, kad ateityje ateis išgelbėtojas. Mesijas, karalius iš Dovydo giminės, kuris vėl atkurs Izraelio karalystę, kuris viešpataus taikoje. Turbūt viena labiausiai žinomų pranašysčių yra pranašo Izaijo knygoje: „Viešpats duos ženklą: štai mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu“. Tai reiškia „Dievas su mumis“.
Evangelistas Matas, pasakodamas Jėzaus gimimo istoriją, pamini šią pranašystę, cituoja, kad tas stebuklingas gimimas iš Mergelės – stebuklas. Nors pats Jėzaus gimimas nebuvo koks nors stebuklingas įvykis. Tai buvo paprastas gimimas, kaip gimsta visi žmonės. Tiesa, tikima, kad Marija buvo mergele prieš gimimą, per gimimą ir tokia liko po Jėzaus gimimo. Du svarbiausieji jos titulai yra visuomet Mergelė ir Dievo Motina. Tačiau pats stebuklingiausias yra faktas, kad Jėzus pradėtas ant Mergelės Marijos nužengus Šventajai Dvasiai. Šis įvykis nurodo į didžiausią stebuklą, kuris gali įvyksta mūsų gyvenime – tos pačios Šventosios Dvasios veikimu mes tampame Dievo vaikais.
Galima sakyti, kad pačios tikriausios Kalėdų prakartėlės yra mūsų širdys. Kaip sakė vienas vokiečių mistikas – Mokytojas Ekhartas, kas iš to, jei Kristus gimė Betliejuje prieš tūkstančius metų, bet negimė mano širdyje?
Kita pranašystė kaip tik ir susijusi su Jėzaus gimimu Betliejuje, kai Juozapui ir Marijai reikėjo iš savo namų keliauti į daug piečiau esančią vietovę.
Pas karalių Erodą atvyksta Rytų išminčiai ir klausia, kur yra gimęs žydų karalius. Erodas susikviečia Rašto aiškintojus, žinovus ir klausia, kur pagal pranašystę turėjo gimti Mesijas. Jam nurodoma, kad Betliejuje. Tai buvo paties karaliaus Dovydo, iš kurio vėliau gimė Mesijas, gimtinė. Tai buvo protėvių žemė.
Dar viena pranašystė susijusi su žvaigžde. Protėvių laikais buvo išpranašauta Mozei, kad „žvaigždė patekės iš Jokūbo, skeptras pakils iš Izraelio“ ir gims pranašas toks pat didis ir gal net didesnis negu Mozė.
Taip pat galima paminėti, kad jau po gimimo buvo išpranašautas pasitraukimas į Egiptą. Evangelistas Matas mini: „iš Egipto pašaukiau savo sūnų“. Taigi tai buvo lauktas įvykis.
Pranašystė Dovydui buvo duota beveik tūkstantis metų iki Kristaus gimimo. Senovėje žmonės buvo labai kantrūs. Nors egzistavo toks priežodis, kad Dievui viena diena kaip tūkstantis metų ir tūkstantis metų kaip viena diena, bet žmogišku mastu tūkstantis metų – didžiulis laiko tarpas. Galima tik stebėtis, kad nepavargo tikėti ir laukti, kada ateis Išganytojas ir Mesijas. Kitos pranašystės buvo duotos dar seniau. Galima įsivaizduoti, kad tai buvo iš tikrųjų didžiulis įvykis tiems, kurie įtikėjo, kad Jėzus Kristus ir yra tas, žadėtasis, siųstasis, Mesijas.
– Tačiau, kaip minėjote, buvo, kas Jėzaus gimimą siejo su grėsme.
– To meto Palestinoje žydai turėjo savo karalių Erodą. Tačiau nors jis buvo įtakingas ir valdingas, labai daug statė, pasižymėjo pavydumu ir labai bijojo būti nuverstas. Netgi prieš savo šeimos narius naudojo smurtą ir šalindavo visus, kurie jam kėlė bent kokį įtarimą. Nenuostabu, kad galimas varžovas sulaukė tokios jo rūstybės ir priešiškumo ir kad jis padarė viską, kad pašalintų bet kokią konkurenciją.
Pats karalius Erodas nebuvo žydų pripažįstamas kaip tikras, nes buvo ne iš Dovydo giminės, be to, kilęs iš kitos tautos, gyvenusios piečiau nuo žydų gyvenamos teritorijos, vadinamos Nabatėja. Dar viena priežastis, kodėl Mesijo laukimas labai stiprėjo, – žydų savarankiškumas buvo dalinis. Romėnai stiprino savo įtaką tose žemėse. Jau 63 metais prieš Kristų karvedys Pompėjus įžengė su savo kariuomene į Jeruzalę spręsti čia besivaidijančių brolių konfliktą, kas iš jų užims karaliaus sostą Jeruzalėje. Romėnai iš Izraelio žemių nepasitraukė. Žydų tauta juto priespaudą – vis didėjantys mokesčiai, karinė galia, mažiau laisvių, mažiau nepriklausomybės. Nepasitenkinimas ir lūkesčiai augo. Žinoma, kad apie Jėzaus gimimo laiką Izraelyje vyko sukilimai. Kai kurie vadai pasiskelbdavo esantys mesijai. Sukilimai buvo numalšinami. Tai dar labiau skatino priespaudą ir didesnę svetimųjų įtaką Izraelio valstybėje. Nors, kalbant apie visą Romos imperiją, tai buvo didžiausias romėnų valstybės klestėjimo laikas.
Jėzus gimė, kaip rašo evangelistai, valdant imperatoriui Augustui. Jis didžiavosi, kad sukūrė vadinamąją Pax Romana, arba Romos taiką, kai Romos valstybė, nugalėjusi savo priešus, galėjo džiaugtis santykine ramybe. Be abejo, ta taika buvo pasiekta prievarta ir karine galia. Evangelijoje, pasakojimuose apie Kristaus gimimą, kalbama apie ramybę ir taiką, kurią Dievas atneša savo žmonėms. Būtų galima sakyti, kad čia priešstata romėnų kalaviju ir prievarta nešamai taikai. Ši taika ne paremta galia ir prievarta, bet kyla iš meilės ir paties Dievo buvimo tarp žmonių, atnešančio santarvę, džiaugsmą, sutarimą. Gal todėl Kalėdos yra tokia mėgstama šventė. Tai yra tikros ramybės, tikro išganymo, tikros taikos lūkestis.
– Kalėdos vis dėlto pradėtos švęsti ne iš karto.
– Pagrindinė krikščionių šventė iš pat pradžių buvo Velykos. Kalėdos, kaip Kristaus gimimo šventė, atsirado palaipsniui. Iš pradžių kovo 25-ąją buvo švenčiamas Apsireiškimas Mergelei Marijai ir po devynių mėnesių, tai yra gruodžio 25 dieną, buvo pradėtas švęsti Kristaus gimimas.
Kalėdos, kaip atskira ir svarbi šventė, atsirado maždaug apie III–IV amžių. Ir tada, kai krikščionybė tapo nebe persekiojama religija, o iš pradžių kaip laisvai išpažįstama Romos religija, dar maždaug po šimto metų – oficiali Romos imperijos religija. Kalėdų reikšmė labai sustiprėjo, nes romėnai buvo įpratę švęsti saulės grįžimo šventę. Kadangi tos datos sutapo, krikščioniškosios Kalėdos labai atitiko ir įpročius, ir lūkesčius, ir drauge buvo gražus simbolis, nes vienas iš Kristaus titulų yra Dieviškoji šviesa arba Jis yra kaip saulė. Saulės sugrįžimas sutampa su dieviškosios šviesos įžengimu į žmonijos istoriją ir žmonių istorinę tamsą…
– Ir dabar neretai sakoma, kad gruodžio 25-oji siejasi su senosiomis pagoniškomis šventėmis.
– Mokslininkai, kurie tyrinėja Kalėdų atsiradimą, nemato tokios sąsajos. Daugeliu atvejų taip buvo tikrai daroma. Tarkime, vasarą, birželio 24-ąją, švenčiame Jonines. Ta diena irgi labai svarbi daugelyje pagoniškų kultų arba religijų, net ir lietuviams – švenčiamos Rasos.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šešių mėnesių skirtumas nuo Jono Krikštytojo gimimo iki Kristaus gimimo turi istorinį pagrindą. Kai angelas apreiškė Marijai, jis pasakė, kad „tavo giminaitė Elžbieta laukiasi“, ir tas šešių mėnesių skirtumas paminimas angelo apreiškime. Kai buvo kuriamas krikščioniškų švenčių ciklas, į tokius dalykus buvo atsižvelgiama.
Tiksliai pasakyti, kad istoriškai Kristus gimė būtent gruodžio pabaigoje, negalime, nors yra tokia įdomi hipotezė… Kai Jono Krikštytojo tėvui kunigui Zacharijui šventykloje pasirodė angelas, jis priklausė tam tikrai kunigų giminei, kuri yra paminėta. Kiekviena kunigų giminė ėjo tarnauti į šventyklą tam tikru metu. Žinoma, kada angelas pasirodė Zacharijui, ir mes žinome, kad tai atitinka Jono Krikštytojo pradėjimo laiką. Taigi yra tokia tikimybė, kad iš tiesų Kristus gimė gruodžio 25-ąją.
Be abejo, mums, Lietuvoje, ši diena yra svarbi ir simboline prasme. Juk pradeda trumpėti naktys ir ilgėti dienos, atsiranda vis daugiau ir daugiau šviesos. Tačiau yra kraštų, kur ta simbolika neveikia. Tiems, kurie gyvena Pietų pusrutulyje, to dėsningumo nėra. Todėl nereikia pamiršti, kad tai yra Išganymo atėjimas į žmonijos istoriją.
– Per Kalėdas puošiame eglę, dovanojame dovanas, tačiau šios tradicijos prigijo dar vėliau.
– Ilgai tokio papročio neturėta. Be abejo – juk krikščionybė atsirado tuose kraštuose, kur, norint surasti eglutę, reikėtų gerai paieškoti.
Sakoma, kad veikiausiai XVI amžiuje kažkur Vokietijoje atsirado paprotys eglutes puošti girliandomis ir žvaigždėmis. Dovanas, ko gero, reikėtų sieti su šventuoju Mikalojumi, mūsų vadinamu Kalėdų Seneliu. Tai buvo tikra istorinė asmenybė, gyvenusi vėlesniais laikais. Kadangi Švento Mikalojaus diena visai netoli nuo Kalėdų, atsirado tokia tradicija – šiek tiek gal susijusi ir su paties šventojo gyvenimu, – dovanoti dovanas. Gilesnė prasmė gal būtų tokia, kad Kristaus gimimas yra paties Dievo dovana mums. Dievas dovanoja patį save. Kai mes švenčiame Kalėdas, turėtume prisiminti, kad didžiausia dovana yra ne kokie nors daiktai, kuriais norime pradžiuginti kitus, bet kad mes patys esame dovana savo artimiesiems, savo bičiuliams. Parodyti dėmesį, pasveikinti, skirti laiko pabendrauti, tiesiog pabūti kartu yra pats didžiausias Kalėdų džiaugsmas.
Kalėdų eglutė taip pat turi simbolinę prasmę. Įvairiose tautose ir tikėjimuose kalbama apie pasaulio medį, dar vadinamą pasaulio ašimi – Axis mundi. Kristaus gimimas yra istorijos centras, tam tikra ašis, apie kurią viskas sukasi. Tad ir eglutės puošimas per Kalėdas simbolizuoja, kad mes turime grįžti prie esminių dalykų, paklausti savęs, apie ką mūsų gyvenimas sukasi, kas yra toji ašis. Ir, ko gero, per Kalėdas tai labiausiai ir pasimato – ar mes turime tą tikrąją ašį. Kalėdos gali būti labai gili, prasminga ir religinė, ir šeimos švente. Ir gali būti toks lėkštas daugiau su skubėjimu, puošimu, daiktų pirkimu susijęs įvykis. Linkėčiau, kad atrastume ne tik savo Kalėdų medį ir dovanas po juo, bet ir tuos esminius dalykus, kurie daro šią šventę prasmingą.
– Kaip manote, žmonės dar tiki stebuklais?
– Turbūt reikėtų klausti, ką mes laikome stebuklu: ar kokius nors antgamtinius, įprastus dėsnius peržengiančius reiškinius, ar Dievo galybės pasireiškimą šiame pasaulyje? Šiuo klausimu nuomonės tarp tikinčiųjų ir skeptikų išsiskirtų. Tačiau manau, kad giliai širdyje visi nori tikėti stebuklais. Ne tik vaikai, bet ir suaugusieji nori būti pradžiuginti, nustebinti, apdovanoti. Be stebuklų, staigmenų, džiugių netikėtumų, naujų nepatirtų dalykų gyvenimas būtų tik besikartojančių dalykų rutina ir nuoboduliu mus slegianti kasdienybė. Dėl to mums reikia švenčių, reikia ypatingo laiko, galimybės išgyventi gyvenimo pilnatvės akimirkas, patirti tikrą džiaugsmą.
Reikėtų prisiminti, kad per Kalėdas mes ne šiaip sau švenčiame šventes ar dienų ilgėjimo pradžią, bet Kristaus, žmonių išganytojo, pasaulio šviesos gimimą. Kai tuo tikime, daug dalykų gyvenime mus gali nustebinti ir mes galime nustebinti kitus.
Jeigu grįžtume prie Šventojo Rašto stebuklų sampratos, Dievas niekada nedaro betikslių stebuklų. Stebuklai visuomet susiję su meile ir pagalba žmonėms. Drauge tai yra ženklai, kreipiantys mus prie svarbiausių, amžinųjų dalykų. Pats didžiausias stebuklas galėtų būti mus nustebinantis kito žmogaus nesavanaudiškas gerumas, atlaidumas, dėmesys. Manau, visi mes laukiame ir tikimės tokių žmogiško gerumo apraiškų, kurios yra išskirtinis Kalėdų bruožas. Kalėdos yra dieviškojo Kūdikio gimimo šventė, gerumo metas, žmogiškos bendrystės metas, atleidimo metas. Turbūt tokių stebuklų visi tikisi ir laukia.
Kalbėjosi Daiva SAVICKIENĖ
