Žinios apie galimas dviejų atominių elektrinių prie Lietuvos sienų statybas labiausiai šiurpina tuos, kurie jau buvo šalia nematomų spindulių atneštos tragedijos. Kokie prisiminimai persekioja Černobylio atominės elektrinės avarijos pasekmių likviduotojus?
Pavojus prie namų
Jonas Zinkevičius, 68 metų panevėžietis, negali klausytis kalbų apie Baltarusijoje ir Rusijoje, Kaliningrado srityje, ketinamas statyti atomines elektrines. Abu branduoliniai monstrai būtų prie pat Lietuvos sienos.
„Užtektų menkiausio nesklandumo ir kiltų didžiulis pavojus. Mano kartos žmonėms gal ir ne taip baisu, bet kai pagalvoji, kokia dalia lauktų anūkų, šiurpu darosi“, – sako Černobylio atominės elektrinės avarijos pasekmes likvidavęs panevėžietis.
Nerimas jį ir kitus panašaus likimo žmones kamuoja ne veltui. Kalbama, kad Kaliningrado srityje, prie pat sienos su Lietuva, turėtų iškilti nauja atominė dviejų reaktorių elektrinė. Pirmą kartą apie tokią statybą buvo užsiminta 2006 metais, teigta, kad ji pradės kilti 2015-aisiais.
Nuo Astravo atominei elektrinei Baltarusijoje numatytos vietos iki Lietuvos sienos – vos 20 kilometrų. Buvo planuota, kad pirmasis elektrinės blokas pradės veikti 2016 metais.
Nors elektrinių statytojai kalba apie visišką saugumą, visų pavojų numatyti negali niekas. Didžiulį, nors ir nematomą, neužuodžiamą, negirdimą radiacijos pavojų liudija prieš porą metų per žemės drebėjimą Japonijoje, Fukušimos 1-ojoje atominėje elektrinėje, įvykusi avarija ir prieš 27 metus tiesiogiai Lietuvą palietusi Černobylio tragedija.
Gretos retėja
Kažin ar kiekvienas, paklaustas, kuo ypatinga balandžio 26-oji, galėtų iš karto atsakyti. Gal tik vyresniems žmonėms ilgai galvoti nereikėtų – tą dieną nuo Lietuvos maždaug penkis šimtus kilometrų nutolusiame krašte sprogo atominė elektrinė. Avarijos atgarsiai girdėti ir dabar.
Išsamiausiai apie tą dieną ir iki šiol jaučiamas pasekmes, be abejo, papasakotų tie, kurie patys darbavosi avarijos židinyje – iš Lietuvos į Černobylį buvo išvežta šimtai jaunų vyrų, tarp jų, žinoma, ir panevėžiečių.
Dar prieš dvi dešimtis metų judėjimo „Černobylis“ Panevėžio skyriaus veikloje dalyvavo per 250 vyrų. Dabar liko vos 150 ir, kaip sakė Panevėžio skyriaus pirmininkė Vida Trakelienė, beveik nėra nė vieno sveiko.
„Černobyliečių gretos sparčiai retėja. Onkologinės, nervų, kraujagyslių ligos sunkina gyvenimą, daug vyrų per anksti išeina amžinybėn“, – „Sekundei“ tvirtino pirmininkė.
Ji prieš keletą metų palaidojo Černobylyje dirbusį sutuoktinį Kęstutį.
Iš panevėžiečių, kurie buvo išvežti pirmais mėnesiais po avarijos ir buvo arčiausiai radiacijos židinio, gyvi likę vos keli.
J. Zinkevičius į Černobylį pateko 1988-aisiais, po avarijos praėjus dvejiems metams, ir ten praleido beveik keturis mėnesius.
Leisdamasis į kelionę apie atominės elektrinės avariją jis, kaip ir visi, žinojo labai nedaug. Tiek, kiek skelbdavo oficialios sovietinės valdžios žiniasklaidos priemonės. Iš komisariato 42 metų vyras buvo nusiųstas į polikliniką pasitikrinti kraujo, o atnešęs atsakymą sužinojo, kad reikės vykti į Ukrainą.
Tušti kaimai
„Kai dabar kas nors sako: „O kas jums liepė ten važiuoti?“, darosi graudu. Juk atsisakiusiesiems grėsė bausmė, paklusti buvo būtina. Be to, jei visi būtų pradėję slapstytis, kas būtų sutvarkęs baisios avarijos padarinius“, – svarsto J. Zinkevičius.
Jis pasakoja, kad į Černobylį vežami vyrai iš pradžių jautėsi ramūs, buvo linksmi, juokavo, pavojaus, apie kurį niekas nė neužsiminė, neįžvelgė.
„Tačiau kai įvažiavome į avarijos zoną, nuotaika pasikeitė. Visur matėsi didžiuliai pylimai, o kaimai buvo visiškai tušti. Toks vaizdas visus labai prislėgė, sujaudino“, – prisiminė panevėžietis. Jam didžiausią ir slogiausią įspūdį padarė tas tuščių, buvusio gyvenimo ženklų dar išsaugojusių vietovių graudumas.
Nuvažiavę į keletą kilometrų nuo elektrinės nutolusį kaimą ir ten įsikūrę, jie buvo perspėti negerti vandens iš šulinių, nevalgyti obuolių, braškių, nerinkti grybų. O sodai ir uogynai tiesiog lūžo nuo sultingų vaisių ir uogų. Raudonikiai aptvertuose pušynėliuose rikiavosi tiltais.
„Nieko neėmiau, neragavau. Bet buvo tokių, kurie plovė uogas, obuolius ir valgė, džiaugėsi, kad skanūs“, – pasakojo J. Zinkevičius.
Kaime, kuriame vyrai įsikūrė, buvo likusios dvi senutės. Jos nė už ką nesutiko trauktis iš savo gimtųjų namų. Visos kitos trobos buvo tuščios – galėjai rinktis kokią nori ir gyventi.
Būtinojoje karinėje tarnyboje ir per pakartotinius mokymus panevėžietis J. Zinkevičius tarnavo virėju. Tad ir Černobylyje teko dirbti tą patį darbą. Kaime esančioje virtuvėje jis virdavo valgyti ir, pasikeisdamas su kitu virėju, kas antrą dieną veždavo katilus su pietumis pačiame avarijos židinyje dirbantiems vyrams.
Toje zonoje tekdavo praleisti po tris valandas – darbininkai prie stalo sėsdavo tik nusimaudę, persirengę kitus drabužius. Pusryčius ir vakarienę, kuriuos ruošė tie patys virėjai, visi valgydavo kaimo valgykloje.
Sveikata nestipri
Kaime, kuriame gyveno panevėžietis, radiacijos buvo visur.
„Pamatavo prie namo smėlį – dozė milžiniška. Jį buldozeriais sustumdė, teritoriją nugramdė – viską išvežė, naujo smėlio atvežė, bet po kelių dienų jis vėl buvo užterštas. Arba, pavyzdžiui, pamatuojame drabužių radiacijos lygį prieš juos skalbdami, o išskalbti radiaciją vėl spinduliuoja ir net keleriopai didesnę nei prieš tai“, – prisiminė J. Zinkevičius.
Maisto produktų tuo metu Černobylyje buvusieji nestokojo, kiaušinių, pieno davė kasdien, mėsos – dažnai, tiesa, normuotai. Užtat žuvų konservų buvo įvairiausių ir kiek tik nori. Mineralinio vandens taip pat nenormavo. Namo grįžusiam J. Zinkevičiui tarnybos pasekmių ilgai laukti nereikėjo, pirmiausia iškrito visi dantys, nė vieno traukti nereikėjo, paskui pradėjo kibti ligos. Jis, kaip ir dauguma kitų Černobylio atominės elektrinės avarijos zonoje dirbusiųjų, kenčia nuo įvairių sveikatos sutrikimų.
__________________________________________
Faktai
- Ukrainos atominė elektrinė sprogo 1986 metų balandžio 26 dieną.
- Atominė jėgainė stovėjo Pripetėje, 16 kilometrų nuo Černobylio miesto.
- Naktį į balandžio 26-ąją buvo atliekamas netinkamai suplanuotas bandymas 4-ajame bloke.
- Grandininė reakcija tapo nebekontroliuojama, įvyko keletas sprogimų, didžiulis ugnies kamuolys nukėlė 1000 tonų plieno ir betono masės reaktoriaus stogą, suplėšė aušinimo vamzdžius.
- Į atmosferą buvo išmesta daug radioaktyvių branduolinės reakcijos produktų, juos sparčiai išnešiojo oro masės. Maždaug 1800 sraigtasparnių gesindami gaisrą ant reaktoriaus išbėrė daugiau kaip 5000 tonų smėlio ir švino.
- Balandžio 27 dieną tūkstančiai Pripetės gyventojų pradėti evakuoti.
- Valdžia siekė nuslėpti informaciją, tačiau Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje buvo nustatytas neįtikėtinai didelis radiacijos lygis ir imta aiškintis, kodėl taip yra. Tada TSRS vadovybė pripažino, kad įvyko nelaimė Černobylyje.
__________________________________________
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
