Dekoratyvinių vištų ir gaidžių auginimu prieš kelerius metus užsikrėtę panevėžiečiai Laima ir Egidijus Grubiai apie raibųjų veisles, jų charakterį ir priežiūros ypatumus galėtų pasakoti valandų valandas. Naminiai paukščiai – geriau nei televizija. Jų gyvenimas – tai realybės šou, kuriame įsiplieskia meilės drama, ar komedija, kai tenka kvatotis iki ašarų.
Negaili energijos, laiko ir pinigų
Sodų bendrijoje „Rūta“ šalia miško gyvenantys L. ir E. Grubiai dar visai neseniai veikiausiai būtų nusijuokę, jei kas būtų pasakęs, kad jų kieme kapstysis keli šimtai įvairiausių paukščių. Po langais pragysta rečiausių veislių gaidžiai, čia pat karkia įvairiausios dekoratyvinės vištos.
Laima kasryt rūpestingai apžiūri daugiau nei dvidešimties veislių ilgaplunksnes, storakojes višteles, nepamiršdama ir pasipūtusių ilgauodegių, beuodegių ir kitokių giesmininkų, o Egidijus vis dairosi, kaip jų gretas papildyti naujais gyventojais. Tam jis negaili energijos, laiko ir pinigų. E.Grubys kasmet važiuoja į Europoje vykstančias dekoratyvinių paukščių parodas ir parsiveža jauniklių ar kiaušinių. Tada viščiukai išsirita čia pat namuose, inkubatoriuje.
Paukštininkai apgailestauja, kad savo didelės kolekcijos ir puoselėjamų augintinių negali parodyti visuomenei.
„Norint nuvežti paukščius į užsienį, reikia sutvarkyti begalę dokumentų, o Lietuvoje nėra kur. Per metus vyksta kelios parodos, mugės, kuriose galime pasirodyti. Tačiau jose nerenkami gražiausi paukščiai“, – apgailestauja L.Grubienė.
Augino kūdikį ir viščiukus
Prieš penkerius metus laukdamasi antrojo vaiko Laima su vyru nusprendė, kad namie likusiai jai nebus sudėtinga prižiūrėti viščiukus. Juo labiau kad, pasak moters, naktimis ir taip dažnai teks keltis prie mažylio.
Iš pradžių sutuoktiniai mąstė apie papūgas, tačiau planai pasikeitė, kai internetinėje svetainėje, kurioje buvo skelbiama apie parduodamus papūgų kiaušinėlius, perskaitė komentarus, kad paukščių veltui bus laukiama.
„Tada nutarėme auginti putpeles“, – pradžią prisiminė pašnekovė. Sutuoktiniai įsigijo 100 putpelių kiaušinėlių, iš jų išsirito apie 80 paukščiukų.
Jau 45 parų putpelės pradeda dėti kiaušinėlius. Laikomi vėsiai jie tinkami vartoti net du mėnesius. Pasak L.Grubienės, iš pradžių tų kiaušinių buvę tiek daug, kad nespėję nei patys valgyti, nei giminėms dalyti.
Norėjo egzotikos
Gana greitai Grubių namuose ėmė rastis ir vištos. Tiesa, ne dėl kiaušinių, o dėl grožio.
„Pagalvojome, kad vien putpelių nepakanka, norisi egzotikos. Taigi dabar ja ir džiaugiamės“, – žiūrėdama į nemenką būrį po kiemą aptvaruose vaikštančių paukščių šypsojosi moteris.
Laima prisimena, kad pirmosios šilkinės vištelės į jų namus buvo parvežtos Įsimylėjėlių dieną – vasario 14-ąją. Jos vyras tądien išvyko į dekoratyvinių paukščių parodą ir grįžo namo su dviem paukščiais. Primenančios pūkų kamuoliukus, o švelnumu prilygstančios triušio kailiui, vištelės visą žiemą pragyveno specialioje spintoje. Tačiau jos buvo lepios, dėjo negyvybingus kiaušinius ir nugaišo.
„Egzotiškus paukščius sunku auginti, nes ne visiems jiems tinka mūsų sąlygos. Geriausiai prisitaiko tos veislės, kurios Lietuvoje yra išvestos ir jau ne vienerius metus čia gyvena“, – paaiškina šeimininkė.
Kad aistringiems paukščių augintojams svarbiausia grožis, o ne nauda, įrodo tai, jog laiko ir tokių sparnuočių, kurie per metus padeda vos vieną kitą kiaušinį. Kai namie atsirado daugiau vištų, jų narvelius valė ir tvarkė Egidijus. Vėliau tuo rūpintis ėmė ir Laima.
Vištas saugo šunys
Pradėję auginti dekoratyvinius paukščius, Grubiai pirmiausia informacijos ieškojo internete. O paskui ėmė dairytis bendraminčių. Užtat dabar, pasak Laimos, apie paukščių veisles, jų auginimą ir išskirtines savybes galėtų pasakoti ir pasakoti.
„Mūsų visos vištos veislinės“, – tikina pašnekovė. Kiekvienas plunksnuotis, pasak moters, turi savo charakterį: vieni paukščiai prisileidžia šeimininkus, yra ramūs, baikštūs, kiti – judresni, karingai nusiteikę, balsingi ir pan.
„Džiunglių vištos vadinamos naminių pirmtakais. Su vyru abu įsimylėjome tuos paukščius“, – prisipažino pašnekovė. Prie jų sutuoktiniai stengiasi labai neprisirišti, nes žino, kad reikės atsisveikinti. Norėdami augintinius apsaugoti, nes jie labai masina iš netoliese esančio miško atklystančias lapes, Grubiai laiko kelis šunis.
Važinėja po užsienį
Ieškodami vis naujų veislių L. ir E. Grubiai apsilankė Slovakijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Austrijoje, turinčiose senas dekoratyvinių kiemo paukščių auginimo tradicijas.
„Vyras važiuoja į užsienį rengiamas parodas ir iš ten parsiveža po kelis paukštukus. Ten rengiamos didžiulės kiemo paukščių parodos.
Kvalifikuota komisija vertina veislinius sparnuočius. Pas mus nėra tokios kiemo paukščių auginimo ir vertinimo kultūros kaip Vakaruose. Lietuvoje auginami paukščiai nebūtinai yra tikrieji savo veislės atstovai“, – aiškina pašnekovė.
Parodose Egidijus ir Laima susipažįsta su naujomis, jų dar nematytomis vištų veislėmis ir retai namo grįžta tuščiomis – dažniausiai įsigyja jiems patikusių paukščių porą. Tačiau panevėžietė pabrėžia, kad užsienio parodose nepigiai įsigyti paukščiai ne visada susilaukia palikuonių.
Vištų mados
L.Grubienė pasakoja, kad yra ir vištų mados. Pirkėjai, pasak jos, labai reiklūs ir nori vis naujesnių veislių. Pernai, paukštininkės tikinimu, visiems reikėjo bramų.
„Jie labai draugiški, dideli. Ne veltui sakoma: kuo didesnis paukštis – tuo ramesnis. Iš mažyčių galima daug ko sulaukti – kad kirs iš pasalų, o šie ramūs. Jiems mažiausia tvorelė yra kliūtis. Jie apsisuka ir nueina. O šiais metais jau nori kitų. Lietuva – nedidelė šalis, todėl ir pasiūla maža“, – padaro išvadą Laima. Pasak jos, pirkėjai dažnai renkasi tokius paukščius, kurie yra gražūs ir deda daug kiaušinių. Tokie yra orpingtonai
Grubių namuose galima išvysti daugybę kiemo paukščių – vištų, fazanų, ančių. Laima gali papasakoti apie kiekvienos auginamos veislės ypatumus: išvaizdą, charakterį, dėslumą ir vislumą.
Leghornai – vištos dedeklės – yra labai lengvos. Jos būna baltos, sidabrinės, „languotos“, kurapkinės. Leghornų vištos kasdien padeda po kiaušinį. Jie balti ir dideli.
Rodailendai – ir dedeklės, ir mėsinės vištos kaštoninėmis plunksnomis. Todėl jos sveria daugiau už leghornus: vištos – iki 3,5 kg, gaidžiai – iki 4,5 kg.
Araukanų vištos vidutinio dydžio, mažiau dėslios už leghornus, bet deda ypatingus – žalios spalvos kiaušinius.
Sumatros vištos savo prigimtimi artimos laukiniams fazanams. Jos deda kiaušinių tik tiek, kiek būtina išlaikyti rūšies populiacijai.
Kochinchinų pavadinimas kilęs nuo istorinio regiono Vietnamo pietinėje dalyje. Tai vištos, kurios puikiai jaučiasi aptvertos, yra paklusnios, taikios, draugiškos, lengvai prijaukinamos.
Nėra veterinarų
Pasak Laimos, auginti kiemo paukščius nėra pigus malonumas. Nekalbant jau apie lesalą, paukščiams tenka pirkti brangius vitaminus, maisto papildus, gerąsias bakterijas imunitetui stiprinti.
O kurį laiką, kai šeriasi, paukščiai deda mažai kiaušinių.
Tačiau kaip džiugu, kai ant stalo nugula ne tik balti, bet ir vyšniniai, žalio atspalvio kiaušiniai. Moteris sako, kad turint unikalių kiaušinių per Velykas nebereikia jų marginti.
Didžiausia bėda – paukščių ligos, apie jas labai mažai žinoma.
„Lietuvoje trūksta veterinarų, kurie gydytų paukščius. Dar ne per seniausiai žmonės pradėjo domėtis dekoratyviniais paukščiais. Veterinarai nelabai moka juos gydyti, todėl tenka suktis taip, kaip patys išmanome“, – atsidūsta moteris. Laima sako, kad yra vištų, kurios tik vieną sezoną deda kiaušinius.
Norintieji laikyti dekoratyvinius paukščius turėtų žinoti, kad jiems reikia išskirtinių sąlygų: atitinkamos temperatūros, tinkamų veisyklų, specialaus apšvietimo. Kai kuriems paukščiams būtina net naktį palikti įjungtus šviestuvus, kad patalpose, kuriose peri, nebūtų tamsu.
Kiekviena šeima, turinti savo ūkį ar sodą ir norinti laikyti paukščių, privalo nutarti, ką tokiomis sąlygomis tikslinga auginti. Vištas galima sėkmingai laikyti visose sodybose. Jeigu šalia namų yra nenaudojamų pievų, tiks auginti ir žąsis.
Vaida REPOVIENĖ, sekunde.lt
