Samas (Semas) paslapčia ateidavo į darbą dar prieš
auštant, kad niekas nesužinotų, kiek papildomų valandų jis dirba. Charlesas
(Čarlzas) dirba naktimis, kad suspėtų viską atlikti iki galutinio termino, o
Susan (Sjuzan) negali atsisakyti savanoriškų projektų, socialinių klubų, bridžo
žaidimų, dainavimo chore, paskaitų ir užsiėmimų.
Visi jie priklauso Anoniminių darboholikų (“Workaholics Anonymous”, WA) organizacijai, kuri jiems, kaip ir anoniminiams alkoholikams, siūlo 12-os žingsnių programą.
“Tai priklausomybė, kuriai visuomenė pritaria”, – sakė medikas ir WA narys Mike`as (Maikas).
“Žmonės giriasi, kad jie darboholikai, – sakė jis. – Tačiau darboholikai “perdega” arba pasidaro visiškai nefunkcionalūs, pikti ir ciniški”.
Anoniminių darboholikų organizacija tikslių duomenų apie savo narių skaičių neturi, tačiau jos vadovai sako, kad kiekvieną savaitę Jungtinėse Valstijose, Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje ir Didžiojoje Britanijoje vyksta dešimtys susitikimų. Per savo tinklalapį kiekvieną mėnesį organizacija taip pat parduoda maždaug šimtą knygų apie anoniminius darboholikus.
WA šaknys siekia 1983 metus, kai vienas Niujorko korporacijos finansų planuotojas ir vienas mokytojas nusprendė įkurti organizaciją, kuri remtųsi anoniminių alkoholikų metodais, bet būtų skirta kovai su priklausomybe nuo darbo.
WA darboholikus apibūdina kaip žmones, kurie dažnai siekia tobulybės ir daug nerimauja, savo vertę sieja su darbu, visada būna užsiėmę, nepaiso sveikatos ir atidėlioja atostogas.
Darboholikams net nereikia turėti darbą – jie tiesiog gali būti labai užsiėmę, nes siekia gauti adrenalino, įveikti nepilnavertiškumo jausmą ir išvengti intymumo, pažymi organizacija.
Į kas savaitę Niujorke vykstančius užsiėmimus susirenka vidutiniškai pusdešimtis žmonių. Norėdami paaiškinti tokį mažą lankomumą, organizacijos nariai juokauja, kad dauguma darbštuolių turbūt yra pernelyg užsiėmę, kad ateitų į susitikimus.
“Žmonės mano, kad tai juokinga, – sakė Charlesas. – Tai linksma, kol neišgirsti jų istorijų. Yra daug žmonių, kurie atėjo į susitikimus. Darbas griauna jų gyvenimus”.
Priešingai negu alkoholikai, kurie gali skaičiuoti blaivumą dienomis, darboholikai neturi kiekybinių matų, kuriais įvertintų savo problemą ar išsivadavimą nuo jos.
“Mano bosas man sakydavo, kad savo darbo valandų skaičių turiu sumažinti iki 40-ies per savaitę, bet aš negalėjau to padaryti”, – prisipažino Samas, buvęs aukšto rango Silicio slėnio Kalifornijoje projektų inžinierius.
“Aš įslinkdavau į biurą sekmadieniais 5 val. ryto, kad padaryčiau visus darbus, ir išeidavau dar nepasirodžius kitiems darbuotojams, – pasakojo jis. – Nenorėjau, kad žmonės matytų, kiek laiko skiriu savo darbui”.
“Dabar stengiuosi labiau saugoti savo psichinę sveikatą ir nebesiekiu tobulybės”, – teigė jis.
Kaip ir anoniminiai alkoholikai, darboholikai laikosi 12-os žingsnių programos priklausomybei atsikratyti. Per susirinkimus organizacijos nariai dalijasi savo patirtimi ir studijuoja WA literatūrą.
Nors darboholizmą sunku apibrėžti, žmogus gali jį pajusti, teigė Mike`as, kuris įtemptą darbą mieste iškeitė į darbą provincijos klinikoje.
“Po kurio laiko pradedi justi, jog esi priklausomas nuo darbo. Jis suteikia daug adrenalino ir daug nerimo”.
“(Darboholikas) turi daug rūpesčių, kurie skiriasi nuo tos būsenos, kai prabundi ryte ir sakai: “Man patinka tai, ką aš darau”, – pažymėjo jis.
Reuters-BNS
