Likimo staigmena. Gediminui Stasiūnui geriausias jo meistriškumo įvertinimas – kolegų sveikinimai ir besąlygiškas šeimos palaikymas. 25-erių vyras sako ir pats nesitikėjęs, jog su mišku susijusi profesija dovanos jam ir tokį azartišką pomėgį. A. Jurkonio asmeninio albumo nuotr.
Panevėžietis 25-erių Gediminas Stasiūnas, pasirinkęs su mišku susijusią profesiją, žinojo, kad jo darbo vieta bus miškas, tačiau neplanavo, kad profesija taps ir savotišku azartišku sportu, kuriame jis sieks aukščiausių rezultatų.
Medkirčiai treniruojasi ir namuose
Praėjusį savaitgalį nuo pat ryto Kupiškio rajone, Budronių miške, o po pietų Kupiškio mieste vykusiame XIII atvirame Lietuvos medkirčių čempionate „Lietuvos medkirtys 2014“ Gediminas pelnė aukso medalį ir tapo čempionu suaugusiųjų grupėje.
Vyras nė vienoje iš penkių čempionato rungčių nebuvo pirmas. Geriausiai jam sekėsi keisti pjūklo grandinę – šią užduotį jis įveikė antras. Pergalę panevėžiečiui lėmė nuosekliai atliktos visos užduotys.
„Medkirčių varžybose svarbiausia ne tik pasiruošimas, bet ir šalti nervai, susikaupimas, užsispyrimas“, – sako ir vyriausiasis varžybų teisėjas Arūnas Jurkonis, vienas varžybų organizatorių, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos dėstytojas.
Tačiau Gediminas prisipažįsta, kad jaudulio vis tiek būta. Jam visada norisi būti geriausiam, laimėti, bet ne visuomet pasiseka. Prieš paskutinę šakų genėjimo rungtį, kai pagal bendrą taškų sumą jau buvo įsiveržęs į priekį, nuolat galvojo, kaip išsaugoti lyderio poziciją.
Užsienio televizijų laidos miškus kertančius vyrus vaizduoja kaip ištvermingus supermenus, kurie drąsiai žvelgia pavojui į akis, rizikuoja savo gyvybe ir laimi. „Medkirčiai iš tiesų fiziškai stiprūs vyrai, o dėl supermenų nesu tikras“, – juokiasi G. Stasiūnas.
A. Jurkonis irgi patikina, kad ir darbe, ir varžybose medkirčiai tikrai nežaidžia savo gyvybe ar sveikata. Pasak jo, yra griežtos saugos taisyklės, kurių miško kirtėjai laikosi savo pačių labui.
Antraip medkirčių į varžybas nelydėtų jų artimieji – tai sako ir G. Stasiūnas, svarstantis, jog tikriausiai žmona ir antrus metus pradėjęs jųdviejų sūnelis neišleistų varžybas. Jaunas tėtis džiaugiasi, kad šeima jį palaiko ir nepyksta, kad nemažai laisvalaikio skiriantis savo pomėgiui. Štai ir šiuo metu Estijoje Gediminas su kolegomis ruošiasi pasaulio medkirčių čempionatui Šveicarijoje.
G. Stasiūnas įvairiose medkirčių varžybose Lietuvoje ir užsienyje yra pelnęs ne vieną prizinę vietą, turi titulų. 2012-aisiais panevėžietis buvo tapęs jaunių ir suaugusiųjų čempionu.
Klysta tie, kurie mano, kad medkirčiai treniruojasi tik miške, dirbdami savo darbą. Varžybose sėkmės galima tikėtis tik papildomai pasiruošus. Pavyzdžiui, daugkartinis Lietuvos čempionas iš Kupiškio Romas Balčiūnas savo namų kieme yra įrengęs treniruočių aikštelę, kurioje prieš varžybas pluša ir jo kolegos.
Pasak A. Jurkonio, XIII Lietuvos medkirčių čempionatas kupiškėnui nebuvo sėkmingas. Tiksliau, R. Balčiūnui nepasisekė pirmoje, medžio pjovimo, rungtyje, už kurią skiriama daugiausia taškų. Užtat jis laimėjo tiksliojo pjaustymo rungtį, liko antras kombinuoto pjaustymo rungtyje ir bendrojoje įskaitoje laimėjo trečią vietą.
Į Lietuvos medkirčių komandą, be G. Stasiūno ir R. Balčiūno, dar pateko varžybose ketvirtą vietą užėmęs Gintaras Karpavičius ir jaunių pogrupyje čempionu tapęs Andrius Mockus.
Pradėjęs nebegali sustoti
G. Stasiūną visada traukė gamta. Baigęs mokyklą įstojo į Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją. Kartą dėstytojai studentams parodė filmuotą medžiagą iš medkirčių varžybų ir paragino dalyvauti. Gediminas pabandė, patiko ir nuo to laiko, kaip juokauja, nebegali sustoti. Vyras jau nebeskaičiuoja, kelerių varžybų dalyvis yra buvęs.
Beje, dar studijuodamas dvejus metus iš eilės – 2010-aisiais ir 2011 metais – tapo stipriausiu Lietuvos medkirčiu jaunių grupėje.
Baigęs kolegiją G. Stasiūnas įsidarbino Panevėžio miškų urėdijoje medvežio vairuotoju. Galinga technika jis traukia nukirstus rastus iš miško.
Gedimino darbo vieta – miškas, ir vyras tikina, kad jos nekeistų į biurą ir sėdėjimą prie kompiuterio.
Jo darbo diena vieną savaitę trunka nuo šeštos valandos ryto iki antros po pietų, kitą – nuo antros po pietų iki dešimtos valandos vakaro. Laisvalaikį, kurio turi nedaug, vyras stengiasi skirti šeimai, o prieš varžybas beveik visas laisvas laikas tenka pasiruošimui.
Paklaustas, ar norėtų, kad sūnus pasektų jo pėdomis ir taptu medkirčiu, G. Stasiūnas tik šypteli. „Kad dar mažas… Net žaislinio pjūklo neduodam“, – sako.
O ir berniuką kol kas labiausiai domina blizgantys tėčio medaliai. G. Stasiūnas norėtų sūnui dar vieną parvežti ir iš Šveicarijos.
Rezultatus lemia ir burtai
Medkirčių čempionatas Kupiškyje praėjusį šeštadienį vyko visą dieną. Jame dalyvavo 23 medkirčiai iš Lietuvos ir Baltijos šalių. Jauniausiamjam tebuvo septyniolika.
Vyrai rungėsi penkeriose varžybose. Jiems teko nupjauti natūraliai augančius medžius ir nuleisti juos kuo tiksliau ant žemės, keisti grandinę, pjauti rastus, paguldytus ant ožio bei gulinčius pjuvenose ant medinio pagrindo, genėti ir pjauti šakas.
Pirma čempionato rungtis vyko Budrionių miške, kur burtais pasirinkę medžius dalyviai per 3 minutes juos turėjo nuversti kuo arčiau gairelės, įkaltos už 15 metrų nuo pjaunamo medžio.
Pasak A. Jurkionio, medžio kirtimo rungtis yra bene svarbiausia – dažnai ji lemia varžybų sėkmę. Tiesa, šioje rungtyje ne viskas priklauso nuo meistriškumo, dalis – ir nuo palankių burtų. Mat medkirčiai turi burtais pasirinkti, kurį medį kirs. Kuo medis labiau palinkęs į vieną ar kitą pusę, tuo didesnė rizika, kad jis nuvirs toliau nuo gairelės ir bus prarasti taškai. Įtakos turi ir medžio storis.
Teisėjai įvairiais rakursais išmatuoja nupjautą medį. Svarbiausia, kad jis būtų nukritęs į paties medkirčio pažymėtą vietą. Kuo didesnis atstumas tarp nuvirtusio medžio ir dalyvio įbestos gairelės, tuo daugiau baudos taškų gauna kirtėjas.
Vienų medkirčių medžiai nuvirsta ir per pusmetrį nuo pasižymėtos vietos, kitų – vos per kelis centimetrus.
Kitos keturios rungtys vyko centrinėje Kupiškio miesto aikštėje. Grandinės keitimo rungtyje reikia atsukti veržles, nuimti grandinę ir pjovimo juostą, ją apversti, uždėti kitą grandinę bei priveržti veržles. Viską būtina atlikti kuo greičiau ir nesusibraižant rankų.
A. Jurkonis pabrėžia, jog visose keturiose rungtyse svarbiausias yra atlikimo laikas. Šįsyk pjūklo grandinę greičiausiai pakeitė estas. O kombinuoto rąsto pjovimo rungtį laimėjo latvis. Šioje rungtyje rąstai dedami ant ožių tam tikru kampu, 7 laipsniu nuolydžiu žemės atžvilgiu. Rąstas pjaunamas iš viršaus iki pusės, po to – iš apačios į viršų. Reikia kuo greičiau ir tiksliau atpjauti 3–8 cm nuopjovą nuo kiekvieno rąsto.
Tikslaus pjaustymo rungtyje paguldomi du tekinti 35 cm skersmens rąstai. Šalia jų užberiamas 3 cm storio pjuvenų sluoksnis. Dalyvis negali įpjauti medinio pagrindo, o turi stačiai kuo greičiau ir tiksliau atpjauti 3–8 cm pločio nuopjovas.
A. Jurkonis pasakoja, kad žiūrovams bene labiausiai patinka paskutinė – šakų genėjimo rungtis, nes ji itin azartiška. Varžybų dalyviai turi nugenėti 6 metrų ilgio, 14 cm skersmens tekintus eglės rąstus, kuriuose į vienoda išdėstymo schema išgręžtų 30 skylių yra sukaltos 3 cm skersmens ir pusės metro ilgio tekintos šakos. Darbas turi būti atliktas kuo greičiau nepaliekant ilgesnių nei 5 cm šakų ir neįpjaunant kamieno giliau kaip 5 cm.
Lietuvos čempionate dalyvių iš užsienio rezultatai į galutinę įskaitą nebuvo įtraukti. Tačiau, pasak A. Jurkonio, visada labai sveika palyginti savo ir kolegų užsieniečių jėgas.
Gali dalyvauti ir moterys
Medkirčių čempionatai Lietuvoje pradėti rengti nuo 1993 metų. Čempionatai pagal tarptautines taisykles pradėti nuo 2004 metų.
Varžybų organizatorius ir teisėjas A. Jurkonis sako, kad daugelis medkirčių varžybų dalyvių yra baigę Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją. Ir juokaudamas patikina, jog medkirčių varžybose niekas kirviais nesimėto, kaip kas galbūt įsivaizduoja.
„Tokių varžybų tikslas yra medkirčio profesijos populiarinimas, taip pat pristatyti naujausias medienos ruošos technologijas, įrangą, propaguoti saugų darbą“, – aiškino žinovas.
Ankstesniais metais varžybose dalyvavo ir po vieną kitą moterį. Tačiau dailiosios lyties atstovėms fiziškai sunku varžytis su vyrais jau vien dėlto, kad pjūklai, technika, kuriais dirbama, daug sveria.
Pasaulyje kurį laiką bene stipriausiais medkirčiais buvo laikomi skandinavai, bet dabar lyderio pozicijas perėmė estai, vokiečiai, austrai.
„Lietuviai taip pat tarp stipriausiųjų. Mes neatsiliekame ir technikos atžvilgiu – dirbame su tokia pat, su kokia dirba švedai, estai ar kitų šalių medkirčiai “, – patikina A. Jurkonis.
Inga SMALSKIENĖ
