Buvęs gydytojas rūpinsis sielomis

Brandaus amžiaus krizė. Tokią diagnozę panevėžiečiui vaikų reanimatologui Žilvinui Treiniui nustatė kai kurie jo pažįstamieji, sužinoję, jog po kelių mėnesių 40 metų sulauksiantis vyras įstojo į kunigų seminariją.

Kai kunigas atsisako tarnystės dėl moters, niekas per daug nesistebi. Tik apkalba. Bet kai karjeros laiptais kopiantis teisininkas ar pacientų ir kolegų vertinamas gydytojas užsivelka kunigo sutaną, dažnas netenka amo.

Buvęs Respublikinės Panevėžio ligoninės Vaikų intensyviosios terapijos skyriaus gydytojas 45 metų Žilvinas Treinys kolegas ir pažįstamus apstulbino prie šešerius metus, kai nusivilko baltą gydytojo chalatą, farmacijos kompanijos, kurioje dirbo, vadovui atidavė tarnybinio automobilio raktelius ir užsidarė Vilniaus kunigų seminarijoje.

Visus šešerius studijų metus vyras nuolat girdėdavo klausimą, ar nesigaili viską metęs.

„Nesigailėjau nė vienos minutės. Jeigu būtų apėmusi savigrauža, vadinasi, mano pašaukimas netikras. Aš ilgai ėjau link jo ir esu laimingas, kad pagaliau priėmiau sprendimą“, – sakė Ž. Treinys.

Praėjusį savaitgalį jį Panevėžio katedroje arkivyskupas Lionginas Virbalas įšventino į kunigus.

Šią savaitę Utenos Dievo Apvaizdos parapijos vikaras Ž. Treinys pirmą kartą klausė tikinčiųjų išpažinčių. Jis žino, ką jaučia anapus klausyklos sienos klūpantys ir nuoširdžiai atleidimo už paklydimus prašantys žmonės. Kokia palaima apima gavus išrišimą ir kaip apmiršta siela suvokus, kad tu iš kunigo lūpų neišgirsi taip laukiamų žodžių.

Viena išpažintis prieš gerą dešimtį metų Ž. Treinį supurtė iki sielos gelmių ir privertė pradėti iš esmės keisti gyvenimą. Prisipažinęs kunigui, kad gyvena su moterimi ne santuokoje, vyras išgirdo, kad dvasininkas jam negalįs duoti išrišimo.

Nebent, po pauzės pasakė kunigas, tu nutrauksi tą nuodėmingą ryšį. Nė akimirkos nesusimąstęs gydytojas atsakė teigiamai.

Prireikė keturių mėnesių, kol jis ryžosi savo draugei pranešti, kad jie turi skirtis. Ir dar ketverių metų, kol peržengė Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos slenkstį.

„Aš nuodėmingas, kaip ir visi žmonės, bet aš pasitikiu Viešpačiu, atiduodu jam visas savo silpnybes. Jis mane pakvietė pačiai nuostabiausiai tarnystei. Nebesigręžioju į praeitį – aš ją palikau anapus. Esu pasirengęs eiti ten, kur Dievas mane šauks“, – kalbėjo vikaras.

Ž. Treinys nėra vienintelis, būdamas brandaus amžiaus pajutęs dvasininko pašaukimą. Tarp žinomų šalyje Bažnyčios tarnų yra ne vienas, į kunigystę atėjęs ne iš karto po mokyklos suolo.

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, prieš stodamas į seminariją, baigė matematiką ir informatiką Kalifornijos universitete Los Andžele, dirbo IBM korporacijoje. Į kunigus įšventintas 33-ejų metų.

Žinomas šalyje kunigas Andrius Narbekovas, baigęs Medicinos institutą ir kelerius metus dirbęs chirurgu, paliko operacinę būdamas 30 metų ir įstojo į kunigų seminariją. Vėliau žiniasklaidos klausinėjimas, kaip tai atsitiko, jis prisipažino nepatyręs nei stebuklo, nei nušvitimo. Pasak kunigo, tai buvo labai ilgas ir skausmingas vidinis procesas. Link savo pašaukimo jis ėjo lėtai ir ilgai.

Ž. Treinys sako, jog užsienyje netgi yra seminarijos, skirtos vyresnio amžiaus klierikams.O Lietuvoje į jas dažniausiai ateina ką tik mokyklas baigę jaunuoliai.

Kai jis, beveik 40-metis, įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, buvo vyriausias klierikas. Kai kurie pažįstami sakydavo, kad jį ne Dievas pašaukė, o ištiko brandaus amžiaus krizė, kas dažnai atsitinka vyrams. Turintieji šeimas staiga palieka žmonas ir vaikus ir metasi į naujos meilės glėbį ar atranda kokį beprotišką pomėgį. O jis, viengungis, esą sukvailiojo dar kitaip.

Netgi seminaristai draugiškai patraukdavo vyresnį kolegą per dantį, tačiau, matydami jo dvasinį nusiteikimą, greitai liovėsi.

Laikui bėgant Ž. Treinys nebesulaukdavo klausimų, kodėl atsisakė prestižinės profesijos, gerai mokamo darbo ir apskritai jo pasirinkimu niekas nebesistebėjo. Dvasininko kelią pasirinkęs vyras iš aplinkinių sulaukdavo vis daugiau palaikymo.

„Aš pajuokauju, kad mane, kaip ir pranašą Mozę, Dievas pašaukė sulaukus 40 metų. Tai – simbolinis, biblinis skaičius, reiškiantis dvasinę brandą“, – pasakojo Ž. Treinys.

Jis svarsto, kad vyresniame amžiuje priimtas sprendimas tarnauti Viešpačiui yra geriau apmąstytas ir subrandintas. Toks žmogus jau nesiblaškys, kaip jaunuolis.

Kita vertus, anot kunigo, amžius ne visada lemia dvasinę brandą ir laiką, kada ateina pašaukimas.

„Kiekvieno kelias yra kitoks. Gyvenimas dėlioja įvykius tarsi akmenukus į mozaiką, kol sudėlioja piešinį, kuriame pamatai savo pašaukimą. Kažin ar kas nors yra išgirdęs balsą iš dangaus, kad yra pašauktas. Tai pajunti. O jei išgirsti, tai ne ausimis, o širdimi. Man prireikė laiko ir tam, kad išsilaisvinčiau iš prisirišimo prie pasaulietinio gyvenimo“, – atviravo jis.

Beje, Vilniaus kunigų seminarijoje Ž. Treinys vyriausias buvo tik kurį laiką. Paskui į ją įstojo 48 metų vyras. Dabar jam 52-eji, jis – šešto kurso studentas.

Jaunuolis nedrįso niekam prasitarti

Ž. Treinys užaugo katalikiškoje šeimoje. Jo tėtis nebuvo labai praktikuojantis katalikas, bet mama – labai. Kiekvieną sekmadienį ji sūnų ir vyresnę dukrą vesdavo į bažnyčią. Tuomet, tarybiniais laikais, tai nebuvo įprasta.

Pasak Ž. Treinio, sekmadienio mišios jiems, vaikams, buvo prisilietimai prie dar nesuvokiamų dvasinių dalykų, kurie padėjo pamatus tikėjimui.

Paauglystėje Ž. Treinys, kaip ir daugelis tokio amžiaus, jaunuolių, protestavo prieš mamos norą, kad vaikai kiekvieną savaitgalį lankytų bažnyčią.

Pirmaisiais studijų metais universitete jis apskritai beveik buvo nutolęs nuo jos. Bažnyčioje apsilankydavo tik per didžiąsias metų šventes, nenorėdamas įskaudinti mamos. Vaikinui rūpėjo studentiškas gyvenimas, linksmybės su draugais.

Tiesa, į sunkius medicinos mokslus jis žiūrėjo rimtai – mokėsi gerai.

Ž. Treinys mediko profesiją pasirinko sekdamas sesers pavyzdžiu, ši ligoninėje dirbo slaugytoja. Brolis užeidavo pas seserį į darbą, matydavo, kaip ji dirba. Jam labai patiko. Sesuo jį paskatino studijuoti mediciną.

„Buvau knygų graužikas“, – nusijuokė dvasininkas, paklaustas, ar buvo moksliukas. Ž. Treinys sakė, kad apie kunigystę buvo susimąstęs dar mokydamasis paskutinėse vidurinės klasėse. Tuo metu jau buvo prasidėjęs atgimimas. Žmonės plūdo į bažnyčias, meldėsi, dėkojo už Laisvę, atsirado daug katalikiškos literatūros, televizijos laidų.

Jaunuoliui didelį įspūdį darė kai kurių iškilių dvasininkų asmenybės. Tačiau drovus moksleivis savo mintimis apie studijas seminarijoje nedrįso pasidalyti net su artimiausiais žmonėmis.

Pasirinkęs pediatro specializaciją po studijų universitete Ž. Treinys grįžo į Panevėžį ir dirbo ligoninėje. Bebaigiant rezidentūrą ligoninės administracija pasiūlė užimti laisvą darbo vietą Vaikų intensyviosios terapijos skyriuje.

Ž. Treinys dar porą metų studijavo Vilniuje ir gavo vaikų intensyvios terapijos gydytojo diplomą.

Kunigas skaičiuoja, kad iš viso jis baltą chalatą vilkėjo kelerius metus, dar kelerius darbavosi farmacijos kompanijose. Prieš įstodamas į seminariją Ž. Treinys dirbo Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų klinikoje. Kad išeina iš darbo, klinikos vadovui E. Preidžiui jis pranešė 2010 metų lapkritį, jau būdamas klierikas.

Pinigai neteikė džiaugsmo

Ž. Treiniui patiko gydytojo darbas, tačiau jis nejuto dvasinės pilnatvės.

„Nejausdavau to pilnutinio pasitenkinimo, kurį jausdavo mano kolegos išgelbėję vaiko gyvybę. Klausdavau savęs, kodėl taip yra, ir nerasdavau atsakymo. Man norėjosi bendrauti su žmonėmis, žavėjo bendrystės jausmas“, – darbą ligoninėje prisiminė kunigas.

Gydytojas įsidarbino farmacijos kompanijoje. Šis darbas jam labai patiko ir tiko. Jis greitai užmezgė šiltus, draugiškus ryšius su kolegomis gydytojais. Kalbėdavosi su jais ne tik apie vaistus, bet ir gyvenimą. Ž. Treiniui puikiai sekėsi.

Savo darbovietėje jis buvo išrenkamas geriausiu darbuotoju Lietuvoje, gaudavo solidų atlyginimą. Materialiai galėjo sau leisti daugiau nei tik gydymo įstaigose dirbantys kolegos.

Tačiau jam nereikėjo nei namų, nei automobilių, nei vardinių drabužių. Jis rėmė giminaičius, negailėjo pinigų pramogoms su draugais.

Nepaisant to, dirbo nuo ryto iki vakaro.

„Mane tiesiog užvaldė pardavimo aistra. Skirtingai nei kiti kolegos farmacijos kompanijoje, nebuvau sukūręs šeimos, neturėjau vaikų. Visą laiką skyriau darbui. Galbūt tokiu būdu bėgau nuo jaučiamo dvasinio alkio“, – svarstė kunigas.

Sukrėtė tėvų mirtys

Antrąjį stiprų impulsą susimąstyti apie tarnystę Dievui jis pajuto bebaigdamas universitetą. Tuomet per pusantrų metų neteko abiejų tėvų. Motinai darbe nutiko nelaimė, ji stipriai apdegė kūną ir po trijų savaičių mirė ligoninėje. Netrukus insultas pakirto 60 metų sulaukusį Ž. Treinio tėvą.

„Tuo metu išgyvenau labai sunku periodą. Ėmiau sau kelti egzistencinius klausimus. Vėl atsigręžiau į Bažnyčią. Vakarais eidavau į Arkikatedrą. Mišios mane labai gerai nuteikdavo, pakylėdavo dvasią, nuramindavo. Pradėjau skaityti Šventąjį Raštą, filosofinę, teologinę literatūrą“, – pamena vikaras.

Tuo metu iš Prancūzijos, Liono, grįžo Ž. Treinio pusseserė, diplomuota teologė. Panevėžyje, Katechetikos centre, ji pradėjo vesti dvejų metų Šventojo Rašto kursus. Juos lankęs Ž. Treinys susipažino su jėzuitų globojamos krikščioniško gyvenimo bendruomenės nariais. Jie kvietė dalyvauti rekolekcijose, stovyklose. Ligoninėje pradėjęs dirbti medikas vis atsisakydavo. Po įtempto darbo Ž. Treinys buvo labiau linkęs atsipalaiduoti su draugais.

Vyras juto, kad toks gyvenimas jo netenkina, neužpildo jo sielos. Jis atsiliepė į minėtos bendruomenės kvietimą. Iš pradžių nuo jos narių laikėsi per tam tikrą atstumą, svarstė, dvejojo, tyrinėjo.

Ž. Treinys pamena pirmąjį gyvojo Dievo prisilietimą giliau pajutęs Šventojo Rašto studijų vasaros maldos stovykloje prie Anykščių, į kurią buvo atvykę lektoriai iš Prancūzijos.

„Tai nebuvo balsas iš dangaus. Tiesiog suvokiau, visa savo siela ir kūnu pajutau, kad į mane kalba pasaulio Kūrėjas. Jutau, kad jis yra meilė ir gailestingumas. Tai labai intymu ir nenusakoma žodžiais“, – kalbėjo dvasininkas.

Jo nepaprastus išgyvenimus dar labiau sustiprino rekolekcijas Šiluvoje. 2005 metų vasaros pradžioje jis vėl susimąstė apie tai, kad galbūt jį kviečia Dievas. Tačiau prireikė dar penkerių metų, kol jis ryžosi palikti ligoninę, farmacijos kompaniją ir pasukti keliu, kuriuo yra kviečiamas eiti.

Galutinį sprendimą priimti jam padėjo rekolekcijos Vilniaus kunigų seminarijoje. Į jas buvo kviečiami jaunuoliai nuo 18 iki 35 metų. Ž. Treiniui tuo metu jau buvo 39-eri su trupučiu.

„Parašiau į seminariją visiškai atsidavęs Dievo valiai. Galvojau: jeigu mane pakvies, vadinasi, tokia jo valia. Jeigu ne – tebūnie taip, kaip yra. Netrukus gavau atsakymą, kas esu laukiamas“, – pamena kunigas.

Norintiems seminarijoje studijuoti jaunuoliams apie savo pašaukimą liudijo dabartinis Vilniaus arkivyskupas G. Grušas ir paskutinio kurso seminarijos studentas Mozė Mitkevičius, buvęs teisininkas, supratęs, kad tikrasis jo kelias yra ne tas, kuriuo pasuko baigęs vidurinę mokyklą.

„Jie kalbėjo apie tai, kad neįmanoma atsispirti Dievo šaukimui, kad nieko nėra nuostabiau už jį, jeigu tu jį jauti, turi eiti ten, kur esi kviečiamas. Nesvarbu, kad gyvenime galbūt klydai. Aš susimąsčiau – juk esu toks pat žmogus, kaip jie“, – atvirai pasakojo apie patirtus išgyvenimus Ž. Treinys.

Savo mintimis jis pasidalijo su savo dvasios tėvu, jėzuitu Stasiu Kazėnu. Šis išklausęs ramiai paklausė: „Tai kodėl tu dar vis nepriimi sprendimo?“

Ž. Treinys jį priėmė ir pasijuto labai laimingas. „Visą pusmetį, iki pat mokslų pradžios seminarijoje, mane drąsino kiekviena Šventojo Rašto eilutė. Aš pajutau, kad manęs niekas nebelaiko pasaulietiniame gyvenime“, – sakė kunigas.

Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčios vikaras kol kas nežino, kur jį paskirs tarnauti naujasis Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas. Ž. Treinys tikina norų neturįs, eisiąs ten, kur siunčiamas.

„Žilvinas, norėdamas likti ištikimu, turės galvoti ne apie aukštesnes ar paprastesnes pareigas, bet apie Viešpaties artumą. Kristaus sekėją kunigystė ne pastato aukščiau kitų, o įgalina tarnauti. Tai nėra siektina garbė, o privilegija atiduoti save už pasaulio gyvybę. Nuolankumo šiandien trūksta ne tik daugeliui žmonių, bet ir tikintiesiems bei kunigams. Kai sumažėja tarnavimo dvasia, linkstame pasisavinti tai, kas mums patikėta… Viešpats kviečia tarnavimo ir meilės laisvei. Kai išsiunčia be piniginės, be krepšio… Netgi be pažinčių. Mūsų stiprybė – nuolankumas. Nes tik nuolanki širdis moka suprasti, padeda išklausyti, išgirsti kitą žmogų, pagelbėti jam“, – po Ž. Treinio įšventinimo į kunigus ceremonijos jam tekusios misijos būti dvasininku esmę taip apibūdino kunigas Algirdas Dauknys.

Vyresnis amžius – nebūtinai privalumas

Kauno kunigų seminarijos studijų dekanas prelatas prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas nesistebi, kad brandaus amžiaus pasauliečiai kardinaliai pakeičia savo gyvenimą.

„Kunigystei žmogų pašaukia Dievas. Vienus jis pašaukia nuo mažų dienų, kaip mane, kitus – jaunystėje, dar kitus – jau suaugusius ar nugyvenusius nemažą amžiaus tarpsnį. Žmonių, nusprendusių pašvęsti savo gyvenimą Dievui, amžius labai įvairus“, – sakė dvasininkas.

Prelato V. S. Vaičiūno teigimu, pasitaiko, kad apie kunigystę galvojusį asmenį nuo tokio žingsnio jaunystėje atkalba tėvai, giminės, jis pats dar nėra visiškai tikras dėl savo pasirinkimo. Pasirenka kažkokią specialybę, dirba, bet gyvena kankinamas dvejonių, kad eina ne tuo keliu, kuriuo turėtų eiti.

Pasitaiko, kad jaunuolius nuo seminarijos sulaiko blogas kunigo ar tiesiog praktikuojančio krikščionio pavyzdys. Subrendęs jis suvokia, kad tuomet pernelyg jautriai reagavo, susitapatino su nuvylusiu jį asmeniu. Dabar jis mąsto kritiškai, plačiau žvelgia į pasaulį, nebesuabsoliutina jo nuodėmių.

Kauno kunigų seminarijoje yra studijavęs ne vienas brandesnio amžiaus vyras. Tarp jų buvo gydyto jų, teisininkų ir kitų profesijų atstovų. Pasak prelato V. S. Vaičiūno, vyriausiam klierikui buvo bene 50 metų. Dvasininkas pamena, kad į seminariją buvo priimtas ir ją baigė vaikus užauginęs ir jau anūkų susilaukęs našlys. Tačiau Bažnyčiai jis tarnavo tik daugiau kaip metus ir vėl grįžo į pasaulietinį gyvenimą, vedė.

„Gyvenimas margas. Juk ir vyras moteriai ar moteris vyrui prisiekia Dievui mylėti visą gyvenimą, bet, žiūrėk, po metų kitų šią priesaiką ir sulaužo“, – kalbėjo dvasininkas.

Prelato žiniomis, JAV į kunigus buvo įšventintas 70 metų sulaukęs vyras.

Kauno kunigų seminarijoje įvairiuose kursuose studijuoja tik 17 klierikų, vyriausiam 40 metų. Pasak studijų vadovo, pastaraisiais metais klierikų mažėja.

Prel. V. S. Vaičiūnas nesitiki, kad šįmet seminarija sulauks daugiau nei įprastai prašymų. Jis pasidžiaugė, kad du jo studentai, teologijos mokslo bakalaurai, nusprendė pasirinkti kunigystę ir nuo šio rugsėjo ketina studijuoti seminarijoje.

„Tokio stojančiųjų bumo, koks buvo Lietuvai atgavus nepriklausomybę, veikiausiai jau niekada nebebus“, – sakė jis.

Inga SMALSKIENĖ