Dėl vyro Dano diplomatinės tarnybos žurnalistei Evelinai Daciūtei teko krautis lagaminus ir ketveriems metams vykti gyventi į Kiniją. Kartu išvažiavo ir dvi poros atžalos. Gyvenant Pekine pasaulį išvydo ne tik mažoji dukrelė, bet ir knygos vaikams.
Būdama Kinijoje E.Daciūtė vaikams dovanojo ne tik dėmesį ir šilumą, bet ir meškių istorijas.
Būdama Kinijoje moteris labiausiai ilgėjosi artimųjų, draugų ir gryno oro. Todėl grįžusi į gimtinę visų pirmą giliai įkvėpė ir apkabino pačius brangiausius žmones.
„Pats baisiausias dalykas Kinijoje – smogas. Būdavo savaičių, kai dėl užteršto oro negalėjome išeiti į lauką. Todėl kai man sako, kad kur nors Lietuvoje smogas, norisi sušukti: mielieji, čia toks grynas oras! Grįžus man atrodo, kad kvėpuoju visais plaučiais“, – sako E. Daciūtė.
Nors šeima dar tik keli mėnesiai Lietuvoje, bet jau spėjo pasigesti restoranėlių, gatvės pardavėjų, kiniškų kvapų, gatvėse, parkuose šokančių žmonių.
Į Kiniją lietuvių šeima išvažiavo kaip baltas lapas. Gilintis ir svarstyti, ką joje veiks, tiesiog nebuvo kada. Per mėnesį moteris turėjo ne tik susikrauti lagaminus, bet ir baigti pradėtus darbus.
E. Daciūtė baigė žurnalistikos mokslus, dirbo žiniasklaidoje, pramogų versle, telekomunikacijų įmonėse, viešųjų ryšių agentūroje. Be to, rašė eilėraščius ir noveles suaugusiesiems.
Gyvenimiškas istorijas rašytoja kuria ne prie rašomojo stalo. Mintys gimsta einat gatve, važiuojant automobiliu, prausiantis duše ar plaunant indus. Nuotr. Iš asmeninio albumo
Vos tik atvažiavusi į Pekiną Evelina manė, kad į Lietuvą grįš su knyga apie Kiniją. Pradėjo užrašinėti įspūdžius, tačiau laikui bėgant suprato, kad nėra taip paprasta. Kuo ilgiau ten gyveno, tuo sunkiau darėsi. Ji tiesiog neišmanė, kaip norėtų papasakoti apie šią šalį. Ir po truputį šį norą paleido. Jo vietoj gimė idėja. Netikėtai atsiradusios vaikiškos istorijos pažadino kitokius rašytojos gabumus.
„Jei prieš kelerius metus man kas nors būtų pasakęs, kad rašysiu vaikams, būčiau atkirtusi: gal iš galvos išsikraustei… Kinijoje labai daug laiko praleidau su vaikais, nebuvo nei senelių, nei draugų, nei giminaičių. Vienas kelias buvo pulti į isteriją, kitas – pasinerti į kūrybiškumą. Augindamos vaikus moterys dažnai pradeda piešti, lipdyti, megzti. Manau, kiekvienai reikia surasti savo kūrybiškumo formą, kad išgyventų vaikų auklėjimo, valgio gaminimo ar kambarių tvarkymo pasaulyje“, – kalbėjo E. Daciūtė.
Gimė ne vienas kūdikis
Pradėjusi kurti pirmąsias istorijas Evelina pastebėjo, kad jos vaikams turi auklėjamąjį poveikį.
„Rašau ne konkursams, ne premijoms gauti. Rašau taip, kaip pasakoju savo vaikams, kad nepabėgtų vidury istorijos, kad patys šį tą surastų. Visuomet palieku neaiškumų, noriu, kad vaikai atsakymus atrastų patys. Juk jiems būna toks didelis džiaugsmas ir jo taip nesinori atimti“, – sako E. Daciūtė.
Gyvenimiškas istorijas moteris kuria ne prie rašomojo stalo. Mintys gimsta einant gatve, važiuojant automobiliu, prausiantis duše ar plaunant indus. Istorija galvoje sukasi kelias dienas.
Būna taip, kad dalį užrašo, o kita dalis tiesiog pakimba ore. Ir dažniausiai taip nutinka, ties kulminaciją. Evelina labiausiai mėgsta tuos momentus, kai pasakojama situacija išsisprendžia. Tada atsiranda palengvėjimas ir vėl gimsta naujų idėjų.
Visos istorijos į knygą sugula tik tada, kai jas Evelina perskaito savo vaikams. Aktyviausia proceso dalyvė – dešimtmetė Agota. Ji ne tik analizuoja mamos tekstus, bet ir pati rašo. Dažniausiai tai perskaitytų knygų ar matytų filmų atgarsiai.
Vyriausias sūnus Anupras, anot rašytojos, jau per didelis šiems pasakojimams, bet jas visas ir girdėjęs, ir perskaitęs. Dabar Anupras prašo knygos sau, kad ji būtų apie futbolą ir skirta paaugliams. Evelina tokios galimybės neatmeta. Kelios istorijos jau parašytos.
Šviesūs mėlynakiai lietuviai, kiniečiams atrodo kaip egzotika.
Mažoji trimetė Abigailė – dar tik būsimoji skaitytoja. Tačiau jau dabar įdėmiai klausosi mamos pasakojimų. Kol kas jai patinka knygos spalvingais paveikslėliais.
Savos istorijos
Pasak Evelinos, kad ir kokia kūryba užsiimtų moteris, ji visuomet sulaukia ir priekaištų, ir klausimų, kam viso to reikia.
„Visada būna zyzimas, kad čia nesąmonė, nieko svarbaus. Bet svarbiausia – mokėti priekaištus nuleisti iki musės zyzimo lygio. Jeigu norisi ką nors daryti, tai ir reikia taip elgtis. Svariausia – daryti dėl savęs. Labai džiaugiuosi turėdama tokį palaikymą. Suprantu, kad kartais, kai pasineriu į idėją, vaikus nervinu. Jie sako: tu ir vėl nuo mūsų atsijungei. Klausiu: kodėl taip kalbat? O jie sako: nes tu į klausimus atsakai mmh… mmh… Bet kai parodau savo darbus, vaikai manimi didžiuojasi“, – prisipažįsta Evelina.
Ji jaučia didžiulį savo vyro Dano palaikymą. Jis, automobilyje laukdamos žmonos, dažniausiai varto knygą.
„Tada Danas skaitė apie dramblius. Kai įlipau į automobilį, jis manęs klausia: o tas dramblys – tai tavo tėvas? Sakau: ir tavo tėvas, ir mano. Žmogus kūryboje ieško savo gyvenimo paralelių ir jeigu jų randa, vadinasi, gerai“, – įsitikinusi rašytoja.
Kinijoje gimusios pasakos jau sugulė į keturias knygas. Jose – ir lietuviškos, ir kiniškos istorijos. Viena jų ypač brangi autoriai. Ta istorija apie perlų karolius, kuriuos meškutė norėjo nukniaukti, – iš rašytojos gyvenimo. Dešimtmetė Evelina pas močiutę rado pigų plastikinį medalioną, tokių dabar būna supakuotų prie vaikiškų žurnalų. Jis gulėjo močiutės lentynoje.
„Aš taip norėjau to medaliono ir man atrodė, kad močiutė turi suprasti, kaip man stipriai jo reikia. Kartą aš jį paėmiau, nunešiau ir įmečiau į smėlį. Ištraukiau ir pradėjau šaukti: močiute, pažiūrėk, ką smėlyje radau. Tai buvo toks negudrus būdas, bet tuo metu taip man jo reikėjo. Maniau, kad močiutė supras, kaip aš jo noriu, ir man padovanos. Bet ji pažiūrėjo, nuvalė smėlį ir sako: kaip keista. Ir vėl padėjo į tą pačią lentyną. Iki šios dienos atsimenu tą širdies skaudulį“, – pasakojo E. Daciūtė.
„Pasikėlę“ ne visi
Gyvenimas užsienyje Evelinai dovanojo ne tik rašymo džiaugsmą, bet ir progą susipažinti su visiškai svetima kultūra. Per ketverius metus Kinijoje ji turėjo progą, kaip pati sako, išsivalyti vidinius stalčiukus. Anot lietuvės, Kinija tokia šalis, kurioje labiau jautiesi kaip svečias ar stebėtojas.
Pekine kasdien zuja apie 17 mln. gyventojų. Ką reiškia gyventi tokiame didžiuliame mieste, tikriausiai suprasime tik ten pabuvę. Tačiau E. Daciūtė pabandė nupiešti vaizdą.
Nors esi tokio didžiulio miesto gyventojas, bet gyveni nedidelėje jo dalyje. Visur neprivažinėsi. Toks įprastas lietuviams išvažiavimas už miesto ten prilygsta kelionei iš Panevėžio į Rygą.
Kinijoje kontroliuojamas žmonių judėjimas. Vos įsigeidęs nepersikraustysi iš mažo kaimelio į Šanchajų arba Pekiną. Yra kvotos, jomis ribojamas žmonių skaičius mieste.
Net ir nutapyti tipinio pekiniečio socialinį portretą Evelinai per sudėtinga. Mat vienoks yra žmogus, kurio šaknys Pekine, visai kitoks ne per seniausiai atsikėlęs. Tikrųjų pekiniečių nėra dauguma, nes iki olimpinių žaidynių, kurios vyko 2008 m., miestas buvo kelis kartus mažesnis. Per pastaruosius septynerius metus jis labai išsiplėtė. Yra nemažai labai turtingų žmonių, važinėjančių prabangiausiais automobiliais, tačiau nemažai gyvena tokiuose būstuose, kokių Lietuvoje vargu ar išvysi. Tačiau toks jausmas, kad tie žmonės šypsosi daugiau ir yra laimingesni už tuos, kurie pradumia pro šalį „Porshe“ ar „Lamborghini“.
Besidomintys krepšiniu kinai žino, kur yra Lietuva, nes tos šalies krepšininkus treniravo Jonas Kazlauskas. Išsilavinę vyresnės kartos žmonės žino, kad tai – buvusi Sovietų Sąjungos dalis.
„Kartą mano sutiktas vaikinas žinojo, kad Lietuvos prezidentė yra moteris. Bet tokių žmonių labai mažai. Mes esame labai maža šalis. Kinams sunku įsivaizduoti, kad gali būti valstybė, kurioje gyvena vos trys milijonai žmonių, ir tokia sostinė, kuri net milijono gyventojų neturi. Kinijos penkiolikoje miestų gyvena daugiau nei 10 mln. gyventojų. O miestų, kuriuose yra daugiau kaip milijonas gyventojų, suskaičiuojama per 160“, – vardija pašnekovė
Paklausta, ar Pekine galima rasti lietuviškų patiekalų arba produktų, Evelina nusišypso: „Pekine ir lietuvį sunkiai rasi, nedaug ten jų. Tai nebent užklysi į tokio namus ir jis ką nors pagamins. Lietuviškų produktų atsiranda. Esame atradę parduotuvėse sausų pusryčių, sulčių, alaus.“
Pekine yra daugybė įvairių šalių restoranų. Kai šeima užsimanydavo europietiško maisto, traukdavo į specialias kavines. Lietuviai išbandė kitų šalių virtuves, pamėgo japonų ir indų restoranus. O įprastus patiekalus gamindavo namuose.
„Lietuvoje mums trūksta tikros ir įvairios kiniškos virtuvės. Dauguma kinų restoranų Lietuvoje gamina vos kelis vienos virtuvės patiekalus, o ir tie adaptuoti. Kinų virtuvė labai turtinga, įvairi – kaip ir pati Kinija“, – pažymi lietuvė.
Drąsūs zuikiai
Kaip pritapti nepažįstamojo kultūroje? Anot E. Daciūtės, tvirtos šeimos neišgąsdino nei didelis miestas, nei svetimi įpročiai.
„Mūsų taip lengvai neišgąsdinsi. Rimčiau kalbant, jei viskas klostosi gerai, tai gyveni ir vargo nematai. O iškylanti problema paprastai yra didesnė nei, pavyzdžiui, gyvenant Lietuvoje. Kalbos barjeras, kultūrų skirtumai, galų gale – visiškai kitoks požiūris į tuos pačius dalykus išties musę išpučia iki dramblio“, – tvirtina pašnekovė.
Kad taip neatsitiktų, atvažiavusi į svečią šalį lietuvė pradėjo mokytis kinų kalbos.
Kadangi tai toninė kalba, Evelinai buvo sunkiausia išmokti išgirsti tonus. Tas pats garsas, ištartas skirtingu tonu, gali reikštis ir mamą, ir arklį, ir ginčą. Ne tuo tonu kavinėje paprašęs sriubos, gali sulaukti cukraus.
Lietuvė pastebėjo, kad vis daugiau kinų mokosi angliškai, bet dar nėra daug. Pavyzdžiui, vietinių restoranėlių darbuotojai angliškai nekalba. Tačiau paprastai yra meniu su paveikslėliais, todėl galima išsisukti ir nemokant kalbos.
O pasiklydęs mieste vargu ar sulauksi pagalbos, jeigu jos paprašysi angliškai. Bet yra žemėlapių, labai aiški metro sistema, didžiuosiuose miestuose yra užrašų anglų kalba.
„Pagyveni ir įpranti suktis. Mažieji kinai mėgsta prieiti ir sveikintis angliškai, pasakyti vardą. Juos mokyklose skatina bendrauti su užsieniečiais, stengtis praktikuoti kalbą“, – pasakoja lietuvė.
Vieno vaiko politika
Svečioje šalyje mamą labiausiai nustebino vaikų atviros kelnės su praskiepu, dar vadinamos kaidangku. Jas mūvėdamas vaikas gamtinius reikalus gali atlikti bet kur. Jei prispyrė bėda, gali nusišlapinti prie medžio, ant žolės ar tėvai jį pakels, kad nusišlapintų į šiukšlių dėžę. Mažieji kinai tokias kelnes mūvi nuo šešių mėnesių iki ketverių metų.
Anot E. Daciūtės, kinai sako, kad su tokiomis kelnaitėmis „kvėpuoja“ vaiko užpakaliukas, be to, mažieji mokosi paprašyti, o vėliau – ir savarankiškai atlikti gamtinius reikalus.
Tai, kad Kinijoje vaikai ugdomi visiškai kitaip nei Lietuvoje, Evelina įsitikino ne kartą. Vieno vaiko politika iš tiesų egzistuoja. Čia įprasta matyti septynių asmenų šeimą, tačiau ją sudaro vienas vaikas, du tėvai ir keturi seneliai. Į vaiką dedame labai daug vilčių.
Ankstyva edukacija Kinijoje normalus reiškinys, todėl sutikti kieme žaidžiančius vaikus beveik neįmanoma. Kinų atžalos po pamokų eina į būrelius, net ir savaitgaliais jie yra užimti. Vaikams privaloma lankyti smuiko ar fortepijono užsiėmimus, žirgyną, žaisti lauko tenisą ar golfą.
„Meno pamokos čia labai brangios, tėvai daug investuoja ir dažnai tik į vienintelį vaiką. Nors ši politika lengvinama, leidžiama turėti ir antrą vaiką, tik klausimas, ar jie patys to nori“, – svarsto moteris.
Šviesūs mėlynakiai lietuviai kinams atrodo kaip egzotika. Nuolat prašosi kartu nusifotografuoti, kalbina, šypsosi. Šeima, sėdėdama parke ant suoliuko, negalėdavo ramiai suvalgyti ledų.
„Rajone, kuriame mes gyvenome, buvo daug užsieniečių, bet yra tokių rajonų, kur įsikūrę tik kinai. Baltųjų jie iki tol nėra matę, tad eina iš paskos, vaikai lekia būriais. Jiems keista, kad mūsų plaukai šviesūs, kad jų ir mūsų akys skirtingų spalvų. Tačiau kinų reakcija į vaikus labai gera. Kai gimė mažoji, pas mus atvažiuodavo svečių ir eidavome į kinų restoraną. Kol pietaudavome, padavėjos pasiimdavo mažąją ir nusinešdavo į virtuvę. Mūsų svečiai stebėdavosi, kaip galiu ją atiduoti svetimiems. Bet aš žinojau, kad niekas nieko blogo jai nepadarys, nes jiems šviesios odos vaikai – kaip stebuklas“, – sako Evelina.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
