Besibeldžiantys 2016-ieji bus ypač sėkmingi sportuojantiesiems, vaikus auginančioms šeimoms, o visiems kitiems – linksmai pašėlę, kaip ir juos globosianti Ugninė Beždžionė.
Kalėdos ir Naujieji Lietuvos zoologijos sodo gyventojams tęsiasi jau visą gruodį. Išlėkę į lauko voljerą gyvūnai kasdien randa skanėstais papuoštas egles, o po jomis – krūvą supakuotų dovanų.
Tokius metus žada šį žmogui itin artimą gyvūną perpratę Lietuvos zoologijos sodo darbuotojai. Jie patys turėtų sulaukti išskirtinio palankumo, mat kasdien tenkina tikrojo kitų metų simbolio – ugninio kailio kapucinų genties beždžioniuko, vardu Apelsinukas, norus. Šis mažylis zoologijos sodo pasididžiavimas: iš tūkstančio beždžionių tik vienai lemta gimti oranžinės spalvos kailiuku. Jam pasisekė, kad gimė zoologijos sode. Dėl dėmesį traukiančio kailio toks mažylis gamtoje būtų pasmerktas pražūčiai.
Beždžionės – labai judrūs, vietoje nenustygstantys gyvūnai, ištisą dieną laipiojantys, šokinėjantys, labai sumanūs ir žaismingi. Kaip pranašauja dvidešimt metų zoologijos sode dirbanti Plėšriųjų žinduolių skyriaus vedėja Angelė Grėbliauskienė, Ugninės Beždžionės globojami metai – patys tinkamiausi pradėti sportuoti, išsivaduoti iš kartais kaustančių rėmų ir kuo daugiau šypsotis. Santarvė turėtų lydėti ir šeimas, mat beždžionės – itin šeimyniški gyvūnai, tačiau kartu ir labai pavydūs, tad meilės trikampių ir aistrų irgi, matyt, nepavyks išvengti.
Vaikų auklėjimas – vyrų rūpestis
Lietuvos zoologijos sode gyvena keturių rūšių beždžionės.
Nuo 1994-ųjų čia įsikūrusios voverinės beždžionėlės – perukiniai tamarinai. Šios ilgą laiką nesiveisė. Mažyliais prižiūrėtojus pradžiugino tik 2004-aisiais atvežta pora – Cezaris iš Prancūzijos ir iš Talino į Kauną persikrausčiusi Kornelija.
Dabar jiedu augina jau aštuonis vaikučius. Perukiniai tamarinai jaunikliais rūpinasi sukūrę savotišką padėjėjų sistemą: patelėms svarbiausia mažylius pamaitinti, o jų auklėjimu atsakingai užsiima vyriškoji pusė. Beždžioniukus nešioja ir nuo visokių pavojų globoja tėtis bei vyresnieji broliai.
Savo mažiausiaisiais besirūpinantis patinas neužleidžia šeimos galvos pozicijos – tai jam atitenka skaniausi maisto kąsneliai ir patogiausios poilsio vietos. Visu šituo gėriu tamarinas tėtis nesiginčydamas dalijasi tik su mažaisiais jaunikliais. Nesipriešindamas jiems leidžia atiminėti ir prižiūrėtojų šeimynai patiektus skanumynus.
Kitų taip pat voverinių beždžioniukių – simpatiškųjų marmozečių narve – tik trys gyventojai: iš Prancūzijos atvežtas tėtis su dukra ir sūnumi. Šeimos mama susirgusi mirė. Šios beždžionėlės neilgaamžės – jų gyvenimo trukmė vos 6–12 metų.
Nors tamarinai ir marmozetės beveik vienodo dydžio, tačiau, pasak gyvūnų prižiūrėtojos Kristos Bekešiūtės, jų charakteriai labai skirtingi. Marmozetės labai tvarkingos, ramios, santūrios, meilios, jų bandoje nekyla peštynių. O tamarinus Krista ne veltui praminė indėniukais – beždžionėlės labai žaismingos, judrios, jų narve amžina netvarka, viskas, kas papuola po letenėlemis, išmėtoma aplinkui.
Žymiausias zoologijos sodo kapucinas – Muntis, pramintas ambasadoriumi. Šis mažylis noriai leidžiasi imamas ant rankų, yra itin smalsus ir zoologijos sodo darbuotojams iškrėtęs ne vieną pokštą – iš kišenės ištraukęs telefoną, prikišęs letenėles prie fotoaparato.
Beždžionėlė fotografė
Zoologijos sodo lankytojų didžiausias simpatijas pelnę žaibiškai mimikas keičiantys juodagalviai kapucinai. Šių miniatiūrinių beždžionėlių jausmus ir emocijas suprasti labai lengva, o jų mimikos kaip žmogaus – jos kilnoja antakius, šiepia dantukus. Kapucinai puikiai geba parodyti džiaugsmą, liūdesį, ilgesį. Kai patenkinti, lūpų kampučius patempia atgal ir atrodo tarsi šypsotųsi. Kai verkia, iš akių byra ašaros.
Pasak A. Grėbliauskienės, garsusis mokslininkas, anglų biologas Čarlzas Darvinas kapucinus netgi yra pavadinęs išmaniausiomis pasaulio beždžionėmis. Gudrios veido išraiškos kapucinai geba net naudotis įrankiais – nusičiupę akmenį mikliai traiško riešutus ir kitą kietesnį maistą. Šios mažos beždžioniukės tikros nenuoramos, ištisą dieną praleidžia šokinėdamos nuo šakos ant šakos ir žemyn nulipa tik spaudžiamos reikalų – atsigerti arba nusičiupti kokį skanėstą.
Žymiausias zoologijos sodo kapucinas – Muntis, pramintas ambasadoriumi. Šis mažylis noriai leidžiasi imamas ant rankų, jis itin smalsus ir zoologijos sodo darbuotojams yra iškrėtęs ne vieną pokštą – iš kišenės ištraukęs telefoną, prikišęs letenėles prie fotoaparato sėkmingai paspaudė mygtuką ir nufotografavo narvą. Munčiui reikalinga ypatinga priežiūra – beždžioniukas serga cukriniu diabetu. Penkiametis Muntis – jauniausias iš kapucinų būrio.
Jo mama Širdutė, kai siekia dėmesio, priekinę kojytę priglaudžianti prie širdies, eina 26-uosius. Anot A. Grėbliauskienės, kapucinų pasaulyje Širdutė jau ilgaamžė. Šios genties beždžionėlės gyvena 30–35 metus. San Diege kapucinas yra sulaukęs ir 40-ies, tačiau, pasak vedėjos, tai tas pats, kaip žmogui išgyventi 120 metų.
Meilės kovų finalas operacinėje
Zoologijos sodo lankytojus labiausiai intriguoja didžiausi iš čia auginamų beždžionių pavianai anubiai. Dėl jų išskirtinio bruožo – švytruojančių ryškiai raudonų, o rujos metu dar paryškėjančių sėdynių simpatiškais anubius būtų sunku pavadinti. Ant žemės daugiausia laiko praleidžiantiems pavianams vykstant evoliucijai išsivysčiusios ryškiaspalvės sėdynės – signalas, kad juos, einančius keturiomis, matytų iš paskos sekantys bandos nariai.
Susidomėjimą anubiai kelia dėl savojo gyvenimo būdo, labai primenančio žmonių gyvenimiškas aistras.
„Anubiai labai dviprasmiški. Vieną akimirką jie kaip vaikai pešasi kažko nepasidaliję, kitą jau apsikabinę vienas kitą myluoja, glosto, ieško kailyje druskos kristalėlių, guodžia nuskriaustąjį arba kartu puola ką nors“, – pasakoja A. Grėbliauskienė.
Zoologijos sode gyvenantiems anubiams vadovauja vyriausiasis patinas Jonas. Lietuvišku vardu sodo darbuotojai jį praminė buvusio kolegos, beždžionių prižiūrėtojo garbei. Nors Jonas jau pasiekęs 30 metų gyvenančių beždžionių amžiaus vidurį, jis ne tik nenusileidžia jaunimui, bet dargi sugeba gerai iškaršti kailį jam patinkančią patelę nusižiūrėjusiam konkurentui.
Jono dominavimas narve – akivaizdus. Į lauko voljerą išleisti anubiai iš tolo stebėjo, kaip šis pirmasis nudrožė prie prižiūrėtojų papuoštos eglutės pasiimti dovanos. Ir išsirinko didžiausią – į raudoną dovanų popierių suvyniotą didelę dėžę, prikrautą vaisių. Tik tuomet, kai bandos lyderis patenkino savo smalsumą, prie eglutės drįso prisiartinti ir kiti anubiai. Vienas jų, dar paaugliško amžiaus, stengiasi nuo Jono laikytis kuo atokiau. Už tai, kad parodė dėmesį Jono išsirinktai patelei, šis jauniklį jau dukart yra taip paauklėjęs, kad prižiūrėtojams teko paaugliuką skubiai migdyti ir siūti žaizdas.
Puldami anubiai kanda ir dantimis plėšia priešą.
Jų svarbiausias ginklas – priekiniai iltiniai dantys, aštrumu prilygstantys tigro iltims, nuzulinti lyg peiliukai ir pjaunantys it būtų deimantiniai.
„Jonas pavydi jaunystės ir puola muštis. Gyvūnas turi būti savo vietoje ir jei jauniklis to nesupras, blogai baigsis“, – pasakoja A. Grėbliauskienė.
Anot jos, Jono nuolat skriaudžiamam konkurentui rasti kitus namus būtų sudėtinga – naujoje bandoje jam grėstų būti papjautam.
Dvaro rūmų intrigos
Nors dabar jauniklis privengia Jono, bet, kaip juokauja darbuotojai, vis tiek nesusilaiko neiškrėtęs šunybių – lenda prie patelių. O pastarųjų gyvenimas irgi nenuspėjamas.
Pasak prižiūrėtojų, visada bandoje yra mylimiausia, tai yra Jono palankumą pelniusi, dama. Bėda, kad bandos gyvenimo taisykles diktuojančio vienvaldžio Jono jausmai labai nepastovūs. Šiandien jam patinka viena, rytoj nusižiūrės jau kitą. Išrinktoji, nors ir trumpai, bet spėja pasimėgauti gyvenimu – jai atitenka ir skaniausias kąsnis, ir šilčiausia vieta.
„Beždžionių bandoje kaip dvaro rūmuose – kas dieną nauja favoritė ir negalinti susitaikyti nustumtoji į šalį“, – sako A. Grėbliauskienė.
Kai damos susiima, aidi visas zoologijos sodas: prižiūrėtojos pavydo pagautų anubių dėmesį bando atkreipti į save plodamos rankomis, belsdamos į narvo stiklą, o vasarą ir iš žarnos vandeniu perlieja.
„Mes baladojame iš vienos narvo pusės, o Jonas iš kitos grūmoja, kad nesikištume“, – juokiasi A. Grėbliauskienė.
Senjoros nepaklausios
Pabūti dienos karalienėmis šansų turi tik jaunos patelės – Jonui neberūpi bendraamžė Ūla, gruodžio 31-ąją gimtadienį švenčianti seniausia anubė ir pirmoji Lietuvos zoologijos sode gimusi šios rūšies beždžionė.
Senatvė ir anubių kūne palieka savo žymes – plinka kailis, krenta dantys.
Pasak A. Grėbliauskienės, senjoros patelės nebesirūpina savo jaunikliais ir daugiausia laiko skiria poilsiui. Su amžiumi jos tampa ramios ir gerokai sumanesnės. Kol bandos jaunimas tarpusavyje aiškinasi santykius, Ūla nugvelbia, kas skaniausia – riešutą, bananą ar labiausiai jos mėgstamas vynuoges.
Daugiausia patinų dėmesio sulaukia anubė Liepa. Ji laikosi šalia bandos lyderio Jono, ją ne tik saugančio, bet ir mokančio elgsenos. Ši jauniklė Jonui pridaro nemažai rūpesčių, mat jos dėmesio trokšta ir bandos jaunimas.
Anubių bandoje kiekvienas turi savo vietą. Jaunikliams visą savo laiką skirianti Jūrė, skirtingai nei dominuojanti Liepa, ne tik nesiekia lankytojų dėmesio, bet netgi jo vengia. Jūrei, kaip rūpestingai mamai, svarbiausia, kad bandos jaunikliai būtų saugūs ir sotūs.
Valgiaraštis kaip restorane
Kalėdos ir Naujieji Lietuvos zoologijos sodo gyventojams tęsiasi jau visą gruodį. Išlėkę į lauko voljerą gyvūnai kasdien randa skanėstais papuoštas egles, o po jomis – krūvą supakuotų dovanų. Sumanioms, gudrioms beždžionėms tokios staigmenos greitai nusibosta. Kad gudruolės kas rytą iš naujo išgyventų atradimo džiaugsmą, prižiūrėtojoms tenka pasukti galvą, kuo nustebinti augintines.
Beždžionių prižiūrėtoja Krista Bekešiūtė maisto paslepianti kur tik įmanoma – po kelmais, šieno kupetose, tarp šakų.
Kristos darbo diena prasideda tarsi ne zoologijos sode, o valgykloje – nuo virtuvės.
„Pamatytumėte ryte padėklą beždžionėlėms!“ – šypsosi prižiūrėtoja.
Ateinančiųjų metų simbolio valgiaraštis – pavydėtinas. Krista savo augintinėms verda pačias įvairiausias košes: avižinių dribsnių, ryžių, žirnių ir kitokias. Beždžionėlės jų nelabai mėgsta ir griežtai atsisako valgyti, jei nepagardinta sviestu, neįkrėsta uogienės ar medaus. Sviesto arba medaus būtina užtepti net ant sausainių, nes kitaip ir nuo šių įnoringosios nusisuks.
Be viso šito, ant padėklo išrikiuojama gausybė saldžių vaisių, visų rūšių, kokiais tik prekiaujama prekybos centruose. Ir būtinai įvairių rūšių riešutų, maišytų su razinomis – beždžionėms visada paruošta vadinamojo studentų maisto. O didžiausias delikatesas – tarakonai. Tiesa, ne sutinkami daugiabučių virtuvėse, o didieji, amerikietiškieji. Be viso šito gėrio, beždžionėlėms kasdien dar patiekiama papildų.
„Pirmiausia išsirenka, kas skaniausia. Apie 80 proc. maisto numeta, o išalkusios renka nuo žemės. Joms, kaip gamtoje, reikia maitintis ištisą dieną – kanda, meta, vėl renka“, – pasakoja K. Bekešiūtė.
Susitaupė naujam voljerui
Beždžionių elgseną perpratusios prižiūrėtojos nusiteikusios optimistiškai. Jei 2016-uosius vertintume pagal jų globotinių būdą, sėkmė turėtų lydėti ieškančiuosius antrųjų pusių, kuriančiuosius šeimą, besivaduojančiuosius iš vienatvės gniaužtų.
„Beždžionės – kompanijos gyvūnai, negalintys pakelti vienatvės. Juk ne šiaip sau nuo 2009-ųjų uždrausta beždžiones auginti namuose. Joms būtinas bendravimas“, – tvirtina A. Grėbliauskienė.
Būryje beždžionėlės žaismingos, aistringos, sumanios, be to, labai greitai besimokančios, taigi, metai turėtų būti geri moksleiviams ir studentams. Pasak A. Grėbliauskienės, pagal zoologijos sodo gyventojų iškrėstus pokštus galima spėti, jog 20016-aisiais sėkmė lydės bankininkus ir taupančiuosius.
Kai buvo rekonstruojamas beždžionių voljeras, darbuotojai apstulbo radę lobį – trijose slėptuvėse gyvūnai taupė lankytojų sumestus centus. Per daugelį metų beždžionėlės taip surinko apie trisdešimt litų.
„Juokaujam, kad voljero rekonstrukcijai susitaupė“, – globotinėmis žavisi A. Grėbliauskienė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
