Birželio trečiąją Sankt Peterburge (Rusija) startavo
didžiausias pasaulyje visureigių bekelės varžybų renginys „Zolotaja bočka-Ladoga
2006“. Šiemet jis vyko jubiliejinį, dešimtąjį, kartą. Prie starto linijos
išsirikiavo daugiau nei du šimtai visureigių ekipažų, aštuoniolika keturračių
motociklų, aštuoni motociklai, daugiau nei šimtas aštuoniasdešimt techninės
pagalbos automobilių, dvidešimt organizatorių, apie dešimt vietinių ir užsienio
spaudos bei dvidešimt teisėjų automobilių. Devynias dienas trukusiame renginyje
tradiciškai būta ir panevėžietiškų akcentų.
Starte – nesėkmė
Starte dalyvių laukė keletas trasų, skirtų turistams ir važiuojantiesiems standartiniais automobiliais, taip pat trasa TR2 grupės sportininkams ir „Reido“ grupės trasa. Dar viena trasa buvo parengta galingiausiems visureigiams, pramintiems „monstrais“, jie priklausė TR3 ir „Proto“ grupei. Šioje trasoje rungėsi ir keturračiais motociklais važiavę sportininkai.
Panevėžio visureigių klubui „Viesulas bastūnas“ atstovavo Darius Čepelė ir jo pusbrolis Naglis, o įsimintiniausias akimirkas įamžino fotografas Andrius Repšys.
Pirmąją renginio dieną oras buvo geras, tačiau ir taip sunkias varžybų sąlygas dar labiau pablogino išvakarėse Sankt Peterburgo ir Leningrado srityse pliaupusios liūtys.
Kaip parodė pirmieji startai, sunkiausia buvo turistams ir „Reido“ grupės dalyviams. Aiškiai matėsi, kad jie nebuvo pasiruošę tokiems išbandymams, nes iš maždaug šimto šių grupių ekipažų iki nakties į stovyklą grįžo tik keletas. Tačiau, ko gero, sunkiausia buvo motociklininkams. Dėl pakilusio vandens lygio ir gausybės purvo jiems beveik visą laiką teko savo techniką tempti ant pečių.
Grįžę į stovyklą sportininkai neturėjo kada ilsėtis – jų laukė bemiegės naktys, nes teko taisyti techniką. Sąlygos ilsėtis taip pat nebuvo idealios. Teko miegoti palapinėse, o oro temperatūra buvo kiek aukščiau nei nulis laipsnių. Pasak A.Repšio, tai buvo tikrai pačios šalčiausios varžybos Ladogoje, kuriose jis buvo.
Deja, nesėkmingai pirmoji diena susiklostė panevėžiečiams, jie važiavo TR3 grupėje. Sugedus visureigio varikliui, pusbroliams D. ir N.Čepelėms teko pasitraukti iš varžybų ir renginį stebėti kaip žiūrovams.
Kaip „Sekundei“ sakė D.Čepelė, iki nelemto gedimo jie važiavo gerai, laikas buvo neblogas, o iki finišo buvo likę visai nedaug. „Pelkėje mums trūko variklio alkūninis velenas, o paskui su sugedusiu varikliu dar sugebėjome išsikapanoti iš pelkės“, – sakė D.Čepelė ir pabrėžė, kad variklio gedimo šiose varžybose jie mažiausiai tikėjosi.
Dar didesnis netikėtumas ištiko vieną estų ekipažą. Juos, įvažiavusius į karinio dalinio teritoriją, areštavo kareiviai.
Trasose nelengva
Vos išaušus dalyviams tekdavo krautis daiktus ir keliauti toliau. Padedami pagalbininkų, kai kurie sportininkai skubėjo pasiimti viską, kas reikalinga, kiti dar triūsė prie savo technikos, treti gamino valgį ir bandė pasistiprinti prieš dar vieną pilną išbandymų ir sunkumų dieną. Po pirmosios dienos daugelis dalyvių, kad ir sunkiai, tačiau sugebėjo savarankiškai įveikti išbandymus ir sėkmingai baigti trasą, tiesa, kai kurie tik paryčiui. Tai, be abejo, rodo, kad dalyvių meistriškumas auga.
Nors daugelis šiame renginyje dalyvavo nebe pirmą kartą ir stengėsi nedaryti tų pačių klaidų, kaip ir anksčiau, tačiau painios bekelės trasos pareikalavo ne tik patirties, bet ir apgalvotų sprendimų.
Kartais sportininkams pavykdavo įveikti labai sudėtingas ir beveik neišvažiuojamas trasas, o kartais įstrigdavo iš pirmo žvilgsnio visai „nekaltose“ vietose. Tada tekdavo kelias valandas triūsti prie automobilio bandant jį išvaduoti iš vandens ar purvo liūno ir atvykti į finišą gerokai pavėlavus arba net tada, kai jau kiti ekipažai ruošiasi naujos dienos startams. Be to, viršiję laiko limitą, sportininkai negaudavo taškų ir visas triūsas nueidavo perniek.
Išsikapanojo patys
Panevėžiečiai, sugedus automobiliui, taip pat nepuolė pasinaudoti evakuacijos paslaugomis ir patys savarankiškai pasitraukė iš varžybų. Jie sugebėjo su sugedusiu varikliu išvažiuoti iš pelkės. Panevėžio sportininkai viename kaimelyje susirado tanketę ir ji ištraukė į kelią. Kaip pasakojo D.Čepelė, žemėlapyje keliai buvo pažymėti, bet jais galima važiuoti nebent su tanku.
Po nesėkmės mūsiškiai dar tris dienas keliavo kartu su dalyviais ir stebėjo šias sunkias varžybas. Pasak D.Čepelės, ne vienas sportininkas sakė, kad pirmos dvi dienos buvo sunkiausios, na, o pats panevėžietis prisipažino, kad tikėjosi kiek lengvesnių trasų. Tačiau, kaip tvirtino D.Čepelė, jie iš varžybų pasitraukė ne dėl trasų ar gamtos sąlygų sudėtingumo, bet dėl nelemto variklio gedimo – iki jo viskas sekėsi neblogai.
Netrūko gražių vaizdų
Kai kuriuose varžybų etapuose dalyviai toje pačioje stovykloje ilsėdavosi dvi dienas, todėl galėjo daugiau dėmesio skirti juos supančiai nuostabiai gamtai, nes Ladogos ežero apylinkėse gražių vietų tikrai nestinga.
Kadangi trasa Ladogos ežero apylinkėmis driekėsi net 1200 kilometrų, dalyviams teko pabūti dažnais svečiais vietos degalinėse. Per tą laikotarpį, kai vyksta šios varžybos, jų apyvarta gerokai išauga. Be to, nereikia pamiršti, kad dalyviai važiuoja ne asfaltuotu ar gerai išvažiuojamu keliu, o bekele, tad kuro sąnaudos, žinoma, padidėja.
Kai kuriose trasose visiems sportininkams, kad ir kokioje grupėje jie varžėsi, tekdavo įveikti tą patį ruožą, todėl labiau pasisekdavo tiems, kurie suspėdavo važiuoti prieš „monstrus“, nes pastarieji dar labiau subjaurodavo ir taip sudėtingą trasą.
Kai reikėdavo važiuoti vandeniu, lenktynininkų šturmanams tekdavo bristi ir rinktis trajektoriją. Kartais šturmanai išbraidydavo kiekvieną upės ar kokio kito vandens telkinio metrą, kad įsitikintų, ar teisinga linkme juda automobilis.
Griežtos taisyklės
Kai kurių trasų dalyviai laukdavo itin nekantriai. Vieni norėjo, kad greičiau ateitų toks laikas, kai ištisą dieną visi galėtų praleisti vienoje stovykloje, galėtų ne tik pasišnekučiuoti, pataisyti savo techniką, bet ir nors kiek pamiegoti. Kiti laukė tos dienos, kad trasa driektųsi ne sudėtinga bekele, būtų lengvai išvažiuojama ir sportininkai galėtų pademonstruoti savo vairavimo meną.
Vos įpusėjus varžyboms, nebeliko daugiau nei pusės dalyvių, nes technika neatlaiko ekstremalių sąlygų. Tiesa, sportininkai, kiek aptvarkę savo keturračius ar dviračius draugus, tęsdavo maratoną be konkurencijos. Kai kuriuos dalyvius apvildavo ne technika, o galbūt patirties ar meistriškumo stoka, nes pagal griežtą varžybų reglamentą keturis kartus viršiję laiko limitą sportininkai iškrisdavo iš kovos ir krimsdavosi, kad nebaigė varžybų, kaltino labai griežtas taisykles.
Nors pasibaigus varžyboms ne visi džiaugėsi nugalėję ar bent įveikę sunkią distanciją, vis dėlto tokių, kurie gailėjosi vykę į tokį išbandymų pilną maratoną, nebuvo. Važiuojantieji į varžybas žino, kas jų tyko Ladogos ežero apylinkėse, ir su nekantrumu laukia kitų metų, kada vėl galės šturmuoti organizatorių naujai sugalvotas trasas.
D.Čepelė prisipažino: jį visuomet traukia išbandyti jėgas tokiose varžybose, juolab kad jos vyksta žmogaus nepaliestoje gamtoje.
Romas RUDOKAS
A.Repšio nuotr. Šturmanams kartais patiems tekdavo patikrinti, ar teisinga linkme juda automobilis.
