Mielieji, skaitytojai,
Baigėsi rašinių konkursas „Mano kraštas“. Ačiū, kad buvote aktyvūs, kad domitės Panevėžio krašto istoriniu, kultūriniu paveldu.
Konkurso nugalėtojomis tapo Ieva Augulytė ir Janina Jokubaitienė.
Prizus kviečiame atsiimti „Sekundės“ redakcijoje (Nemuno g. 73, II a.).
______________________________________________________________
Panevėžio kraštas man mielas. Jis išsiskiria Šiaurės Lietuvos lygumomis, būdinga rimtimi, erdvumu, paprastumu. Panevėžys vadinamas žaliu miestu. Jame gyvenu jau tris dešimtmečius, todėl esu gerai susipažinusi su jo istorija, įžymybėmis.
Smagu gyventi, nes čia jaučiama Juozo Miltinio dramos teatro dvasia. Šalia teatro – Senvagė. Čia pastatytas granitinis paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Aleksandrui. Upės srovės aplenktoje vagoje įrengtas gražus tvenkinys, yra originalių skulptūrų, o nutiestais takais smagu pasivaikščioti laisvalaikiu. Galime pasididžiuoti, kad turime Šv. apaštalų Petro ir Povilo, Švč. Trejybės bažnyčias, Kristaus Karaliaus katedrą. Dažnai tenka užsukti į J.Masiulio įkurtą pirmąjį mūsų mieste knygyną. Jame smagu pirkti knygas, atvirukus. Teko apsilankyti ir meninio stiklo studijoje „Glassremis“. Joje kuriami puikūs spalvoto stiklo dirbiniai. Tik čia galima pamatyti, kaip bespalvė stiklo masė tampa fantastišku kūriniu, įsigyti meniškų gaminių. Norint atsipalaiduoti, įdomiai praleisti laisvalaikį, galima užsisakyti kelionę siauruku su teatralizuotu traukinio apiplėšimu, kapelos pasirodymu. Mieste vyksta įspūdingos Panevėžio gimtadienio šventės.
Gera gyventi Panevėžyje, kuris įsikūręs Aukštaitijos viduryje, pusiaukelėje tarp Rygos ir Vilniaus.
Janina Jokubaitienė
______________________________________________________________
Kiekvienas turime savo gimtąjį kraštą. Kad ir kur mes užaugome – ar kaimo mažame namelyje, ar miesto prabangiame bute, tai bus vieta, kuri visados laukia. Jokia kita pasaulio šalis negali būti brangesnė už savo gimtinę. Gyvenant svetur sunku prisitaikyti prie aplinkos, atskirtas nuo gimtinės žmogus jaučiasi lyg būtų visiškai nereikalingas, pamirštas ir paliktas. Bet daugelis palieka savo kraštą ir išvažiuoja. Jie nesuvokia, kad be žmonių ir jų gyvenimų kraštas miršta. Apleidžiami gražiausi pastatai, nyksta kultūra ir tradicijos.
Atėjo toks metas, kai labiau negu bet kada reikia gaivinti Panevėžio krašto kultūrą, tradicijas, į tai įtraukti jaunimą, kad jie nepaliktų savo gimtinės, kad įrašyti į Panevėžio istoriją žmonės, tokie kaip G.Petkevičaitė-Bitė, J.Paltarokas, S.Nėris ir kt., taptų įkvėpimo šaltiniu ir jų pavyzdys skatintų prisidėti prie gimtojo krašto puoselėjimo. Juk šitą žemę mums likimas dovanojo ir nepakeis jos niekas niekada!
Neįsivaizduoju žmogaus, kuris nemylėtų savo krašto, kuriame gimė ir užaugo… Tas, kuris nemyli savo gimtojo lizdo, negali mylėti nieko.
Mylėkite savo kraštą ne tik žodžiais, bet ir gražiais darbais.
Ieva Augulytė
