UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ aludariui 37-erių Ričardui Barakūnui alus yra tapęs tam tikru gyvenimo būdu ir jam skiriama didžioji dalis laiko. Tačiau vyras randa laiko ir kitam pomėgiui – valdyti jėgos aitvarus.
Aludaris Ričardas Barakūnas sukūrė daug alaus rūšių. Dalis jo kurtų produktų yra gavę aukščiausius pasaulinius apdovanojimus. A. Repšio nuotr.
Moko ir kitus
Grįžus iš šiltų kraštų, aludario Panevėžyje laukia mėgstamas darbas – kurti naujas alaus rūšis.
Panevėžio alaus daryklos aludaris R. Barakūnas tikina pataikęs į savo roges ir džiaugiasi prieš trylika metų palikęs gimtąjį Kauną ir atvykęs į Panevėžį. Studijuodamas Kauno technologijos universiteto Maisto katedroje, jis pasirinko fermentacijos specialybę.
„Mokiausi apie įvairių alkoholinių gėrimų – degtinės, vyno ir kitų – sudėtį ir gamybą, bet jau tada labai domėjausi alumi“, – prisimena jis ir tikina, kad giminėje nebuvo aludarių.
R. Barakūno manymu, šis gėrimas gyvas, „su dūšia“, o ir pati gamyba labai įdomi. Be to, ir mūsų kraštas šio gėrimo žaliavai – salyklui – palankesnis nei vynuogėms.
Taip sutapo, kad prieš trylika metų atsidurta vietoje ir laiku. Tuo metu Panevėžio įmonė ieškojo technologų, o jauną specialistą, baigusį magistro studijas, viliojo trokštamas darbas vienoje didžiausių šalies alaus daryklų.
„Tai buvo pirmasis mano darbas, jį dirbu iki šiol. Iš pradžių darbavausi įvairiuose daryklos cechuose tam, kad įsigilinčiau į visą alaus gamybos procesą nuo pradžios iki pabaigos. Vėliau „Kalnapilio“ buvau išsiųstas į Skandinavijos aludarių mokyklą, gavau aludario diplomą. Tik tada po truputį pradėjo gimti alaus receptai. Jiems kurti reikėjo sukaupti nemažai patirties ir žinių“, – džiaugiasi „Kalnapilyje“ įsidarbinęs ir turėjęs galimybę siekti profesinių aukštumų R. Barakūnas.
Baigti mokslai visų reikiamų žinių nesuteikė. Pasaulyje yra apie dešimt specializuotų alaus mokyklų, kuriose mokosi aludariai. Baigusiajam kokius nors vadybos mokslus semtis jose žinių būtų gerokai sudėtingiau nei turinčiajam tam tikrus pagrindus. Baigęs aludarių mokyklą, nuo 2006 metų R. Barakūnas dėsto Kopenhagos universitete.
„Mano studentai – būsimi arba esami aludariai iš viso pasaulio. Jie nori pasitobulinti. Dėstau alaus technologijas. Kursas susideda iš daugelio disciplinų, todėl vedu jį ne vienas – kitas jo dalis dėsto įvairūs tarptautiniai dėstytojai. Labai džiaugiuosi, galėdamas dalytis savo patirtimi, tačiau teisingai sakoma, kad mokydamas ir pats daug išmoksti. Tai galimybė ir man pačiam susipažinti su daugybe viso pasaulio aludarių profesionalų ir mėgėjų, sužinoti, kaip alus verdamas kitoje pasaulio pusėje, diskutuoti ir vieni iš kitų semtis patirties“, – teigia R. Barakūnas.
Panevėžys sužavėjo
R. Barakūnas prieš atvykdamas į Panevėžį jame nebuvo lankęsis, tačiau miestas jam patiko ir tikina juo nenusivylęs. Kartais, sako, išgirstantis klausimą, ką Panevėžyje veikti, tačiau žinantis ir atsakymą.
Ir galbūt vakarais čia yra mažiau vietų, kur išeiti, tačiau neabejoja, kad, paklausus vidutinio vilniečio, kada pastarąjį kartą buvo operoje ar balete, greito atsakymo neišgirsi.
Aludaris – kuriantis receptūras žmogus, jam ne tik būtina turėti viziją, kaip iš keturių pagrindinių sudedamųjų dalių pagaminti išskirtinį alų, bet ir nestokoti fantazijos, polėkio kurti naują, ypatingą rūšį.
R. Barakūno manymu, aludaris turi mėgti alų. Jo teigimu, reikia domėtis maistu, gėrimu. Be to, būtina kūrybinė kibirkštis. Dar viena būtina aludario savybė – turėti gerą uoslę ir liežuvį, nes žmogaus pojūčiai svarbūs nustatant, ko trūksta.
R. Barakūnas įsitikinęs, kad patirties ir žinių kaupimas vyksta visą gyvenimą. Kuo ilgiau dirbi, ragauji, tuo geriau žinai, kokias sudedamąsias dalis parinkti, ir pan. Jis juokauja, kad pradėjęs dirbti aludariu juo būsi iki pensijos.
Kiek alaus rūšių sukūrė, tikina neskaičiavęs, tačiau jų yra daug. Dalis jo kurtų produktų yra gavę aukščiausius pasaulinius įvertinimus. Vienas naujausių – „Grand Select“ alus pelnė aukščiausią Belgijos kokybės instituto įvertinimą, bei kasmetį „Nielsen“ apdovanojimą kaip sėkmingiausia metų naujiena lengvųjų alkoholinių gėrimų kategorijoje.
„Lietuvoje yra trys milijonai krepšininkų, trys milijonai trenerių ir trys milijonai alaus ekspertų“, – paklaustas, kaip reaguoja aplinkiniai, sužinoję, kad šalia jų aludaris, juokauja R. Barakūnas.
Pasak jo, jei kam nors pasakysi apie savo profesiją, sėdėsi ir diskutuosi iki ryto, nes vartotojai daug klausinėja, išsako savo nuomonę ir pan. Kita vertus, smagu sulaukti savo darbo įvertinimo.
Prireikia metų
R. Barakūnas pripažįsta kartais išgirstantis ir nuomonę, kad „nieko neveiki, visą dieną geri alų“. Tačiau taip nėra.
Aludaris naują alaus rūšį pradeda kurti prieš metus. R. Barakūno teigimu, bandant pradingsta 5–7 mėnesiai. Paprastai vienu metu kuriama ne viena rūšis.
Neseniai viešėjęs Filipinuose R. Barakūnas išbandė ir vietos alų, tačiau neištvėrė ir be savojo.
Jo tvirtinimu, kaip gimsta receptai, nusakyti būtų sunku. Alui virti naudojami keturi pagrindiniai komponentai: vanduo, salyklas, apyniai ir mielės. Ir tik nuo aludario meistrystės priklauso, ar juos maišant, ruošiant ir gardinant gims išskirtinis alus.
„Pradinis alaus receptas visuomet pirmiausia gimsta galvoje, sėdint ramesnėje aplinkoje. O tada jau prasideda ilgas eksperimentavimo procesas – reikia nuspręsti, kiek ir kokio salyklo naudoti, kokius apynius pasirinkti ir pan. Daromas bandomasis virimas, fermentuojama, brandinama, ragaujama. Paragavus ir įvertinus naujo alaus savybes dažniausiai būna dar vienas bandymas, tai yra receptas koreguojamas ir tobulinamas. Yra buvę, kad norimam alaus skoniui išgauti prireikė penkių bandomųjų virimų“, – pasakoja aludaris.
Naujausias įmonės kvietinis alus „White Select“ gimė po intensyvaus, apie metus trukusio darbo.
„Idėja, žinoma, gimė mano galvoje – kad tai turėtų būti išskirtinis, sodraus skonio kvietinis alus. Paskui prasidėjo nelengvas idėjos įgyvendinimo etapas. Ieškoti tinkamiausių ingredientų šiam alui vykome į Belgiją. Taigi naujasis „White Select“ sukurtas pasirinkus belgišką šimtmečius skaičiuojantį ‘Château Wheat Blanc’ kviečių salyklą ir taip pat iš Belgijos atkeliavusias aukštutinės fermentacijos mieles. Alaus skonis praturtinamas švelniai karčiais, kilmingaisiais vadinamais, ‘Select’ apyniais. Ragaudami „White Select“ alaus mėgėjai turėtų justi lengvą kartumą, gvazdikėlių, citrusinių vaisių ir subtiliai salsvą kviečių salyklo poskonius. Rezultatu esame patenkinti ir juo didžiuojamės“, – sako R. Barakūnas.
Išvėdina galvą
Tačiau aludaris gyvena ne vien idėjomis, kaip sukurti naują alų, bet ir valdo jėgos aitvarus. Neseniai iš Filipinų, kur galynėjosi su vėju, grįžęs R. Barakūnas, sako, kad šis pomėgis Lietuvoje populiarėja. Vyras prisiminė, kad pirmą kartą jėgos aitvarus išbandė prieš trejetą metų ir susižavėjo. Nors, jo teigimu, pirmą kartą prisigeri vandens, ne sykį krenti, tačiau labai smagu suvaldyti vėją.
„Jau sklando toks posakis: „Tikras vyras lietuvis turi užauginti medį, pastatyti namą ir atsistoti ant kaito.“ Jei rimtai, manau, daug laiko praleidžiame biure, namuose, mašinoje, tai yra uždarose patalpose. Šis hobis priverčia būti gryname ore, gamtoje, kur vanduo, saulė ir geros emocijos. Puikus jausmas suvaldyti vėją ir skrosti vandenį“, – tvirtina R. Barakūnas.
Aludaris pasakoja apie Filipinuose aplankytą Borakajaus salą, kurioje pučia aitvaruoti palankus vėjas ir yra ideali lagūna jėgos aitvarams valdyti. Šioje saloje, kaip prisipažino aludaris, vėdino galvą, kad atsirastų vietos naujiems alaus receptams.
Pasak R. Barakūno, jėgos aitvarai – tai ir brangus, ir nebrangus malonumas. Gera įranga kainuoja, tačiau investavęs vieną kartą, gali ilgai mėgautis teikiamu malonumu.
„Degalų pirkti netenka, reikia tik gero vėjo!“ – juokauja jis.
Kelionės įspūdžiai, pasak aludario, patys geriausi. Šioje šalyje jis lankosi jau ne pirmą kartą.
„Juk tai Azija – negirdėjau, kad kas iš ten grįžtų labai nusivylęs. Fantastiški vaisiai, nuostabios jūrų gėrybės, nenusakomai žydras vanduo, visada besišypsantys žmonės…“ – pasakoja vyras.
Tai buvo poilsinė kelionė, tad laiką daugiausia leido saloje, o ne keliavo. R. Barakūno teigimu, ten ir kainos kitokios. Mūsų prekybos centre už vieną austrę mokame keletą litų, o ten kilogramas jų kainuoja apie du litus. Sužavėjo ir žuvų turgus. Jame ne tik platus jūros gėrybių pasirinkimas, bet ir aplinkui pilna mums dar neįprastų restoranų. Nusipirkus jūros gėrybių aplinkiniuose restoranuose galima įsigyti virtų ryžių ir alaus, pasirinkti, kaip paruošti įsigytus produktus.
Pasak R. Barakūno, Filipinus valdė ispanai, tad gyventojai – krikščionys. Aludaris išbandė ir vietos alų. Ten šis gėrimas, profesionalo manymu, neblogas, tačiau jis neištvėrė be savojo – vežėsi į kelionę.
Per kelionę į Filipinus jis trumpam buvo sustojęs Honkonge ir tikina vienoje vietoje tokios gausybės dangoraižių dar nebuvo matęs.
Jėgos aitvarus R. Barakūnas išbandė ir Brazilijoje, Egipte. Pasak jo, kiekviena aplankyta šalis yra savotiška. Pavyzdžiui, Brazilijoje, vandenynas, bangos, vėjas, tačiau namai aptverti trijų metrų aukščio tvoromis. Tokia aplinka slegia.
Aludaris yra bandęs ir buriuoti, ir plaukioti banglente.
„Niekada nesuprasdavau, kaip galima valandą tūnoti vandenyje ir laukti tos „savo“ bangos. Bet pagavus tą bangą jausmas tikrai nerealus, ir tai pabandęs imi viską suprasti. Čia – kaip ir bet kuri kita gyvenimo sritis“, – palygina R. Barakūnas.
Daiva SAVICKIENĖ
