Afrikietiški būgnai lietuvio ausiai skamba egzotiškai ir paslaptingai. Daugelis juos esame matę ir girdėję nebent pažintiniuose filmuose: plačiai šypsodamiesi afrikiečiai muša būgnus ir pasinėrę į savotišką transą šoka tradicinius šokius.
Tapo kūrėjais
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos erdvę praėjusią savaitę užliejo neįprasti būgnų garsai. Martynas Sučyla ir jo žmona Lina panevėžiečius užbūrė temperamentinga afrikietiška muzika.
Didžioji dalis susirinkusiųjų tapo kūrėjais, galėjo išmėginti savo ritminius sugebėjimus.
Po valandos bendro muzikavimo ne vienas dar ilgai nenorėjo skirtis su būgnais, klausė apie šiuos muzikos instrumentus ir rimtai svarstė prisidėti prie idėjos mūsų mieste burti mušančiųjų afrikietiškus būgnus grupelę.
Martynas neatsisakytų kartą per mėnesį, o gal ir dažniau atvykti į gimtinę ir pamokyti norinčiuosius laisvalaikį praleisti apsuptiems egzotiškos muzikos.
Kas yra afrikietiški būgnai, kur jų tėvynė, kaip jie atsirado Martyno ir Linos gyvenime ir kodėl ši muzika ypač vienija žmones?
Pasižymėjo išskirtiniu muzikos stiliumi
Kaip tikina Panevėžyje gimęs 34-erių Martynas, jį nuo vaikystės domino įvairi pasaulio muzika. Kai buvo paauglys ir bendraamžiai klausė vadinamojo popso, jis gavo „Queen“ grupės kasetę, vėliau susižavėjo sunkiąją muziką atliekančios „Metallicos“ kūriniais.
Kaip prisipažino Martynas, jam buvo gėda klausyti popso. Vaikinas mokėsi dabartinėje Panevėžio Vytauto Mikalausko menų mokykloje, grojo kontrabosu, tačiau jau tuomet muzikos gurmaną domino įvairūs netradiciniai instrumentai.
Smalsumo skatinamas Martynas susipažino su Indijos, Afrikos muzikos kultūra, tai vėliau tapo jo pomėgiu ir aistra.
„Būgnus mušti norėjau dar gyvendamas Panevėžyje. Tada nformacija nebuvo taip lengvai pasiekiama, kaip šiais interneto laikais. O prisiliesti prie afrikietiškų būgnų atrodė kažkokia fantastika“, – pasakoja M. Sučyla.
Tačiau fantastika po kelerių metų virto realybe. Šiuo metu M. Sučyla yra perkusininkas, be to, gamina Afrikos muzikos instrumentus – kalimbus. Tai afrikietiški pianinai, telpantys delne.
„Pirmą kartą gyvai išgirdus afrikiečio mušamo būgno ritmus, apėmė nuostaba, susižavėjimas, savotiška euforija.“, – sako muzikantas.
Negrojo tik laidotuvėse
Meilė afrikietiškiems būgnams leido surasti ir tikrąją gyvenimo meilę – Liną.
Prieš trejus metus mergina dirbo pataisos namuose. Jai kilo idėja čia surengti būgnų pamokas. Taip jiedu su Martynu susipažino.
„Supratau, kad būgnai suvienija žmones, atpalaiduoja, sukuria ypatingą atmosferą, kuri išlieka ir nutilus muzikai“, – lemtingą pažintį mielai prisimena Lina.
Netrukus ji įsijungė į Martyno komandą, pradėjo mokytis mušti būgnus. Rugsėjį šeimą sukūrusi pora kartu važiuoja į renginius, pasirodymus, organizuoja įvairias šventes – vestuves, gimtadienius, įmonių vakarėlius.
Jie mielai kviečiami į miestų švenčių programas, kultūrinius projektus. Neretai jų komanda prasiplečia – prisijungia svečiai, mokantys mušti būgnus.
„Negrojau tik laidotuvėse. Tačiau vienas žmogus klausė mūsų, ar galime pagroti ir per laidotuves. Nesupratau: kaip per laidotuves? Vėliau paaiškėjo, kad originalumu pasižymėjęs žmogus norėjo surengti koncertą neišsipildžiusių svajonių laidotuvėse.
Jo draugas svajojo nuvykti į Afriką, bet nepavyko, tad bičiulis norėjo padaryti jam staigmeną, o kartu šventę – neišsipildžiusių svajonių laidotuves. Taigi Afrikos būgnai gali būti iškilmingi, džiaugsmingi, netgi romantiški“, – „Sekundei“ pasakojo M. Sučyla.
„Šiai muzikai tinka daug apibūdinimų. Vestuvėse – labai džiugi, dalyvius sujungianti, svečius vienijanti muzika. Juk per šventes tai labai svarbu. Po švenčių mums dėkodavo, nes iki mūsų pasirodymo trūko laisvumo, o vėliau, įtraukti į Afrikos būgnų muziką, svečiai atsipalaidavo.
Mes dažniausiai išmokome nesudėtingos afrikietiškos dainos, vėliau žmonės ją niūniuoja, dainuoja.
Įmonės renginiuose taip pat svarbu pabrėžti komandos dvasią. Būgnai labai suvienija kolektyvą. Tai ne kokios nors varžybos ar estafetės, kur konkuruojama. Mokomasi, grojama bendrai.
Geras tylos pojūtis, kai pabaigiame groti ir pasigirsta: „Oi, mes visi kartu tai padarėme!“ – apie privačius vakarėlius kalbėjo L. Sučylienė.
Afrikos būgnas – muzikos instrumentas, skatinantis bendrystę.
„Būgnai nepripažįsta nei lyties, nei amžiaus, nei odos spalvos, juos mušti gali visi. Būgnai laužo standartus ir sienas tarp skirtingų žmonių“, – pabrėžia Martynas.
Pamokose – įvairaus amžiaus žmonės
Vilniuje Martynas ir Lina Sučylos veda pamokas norintiems išmokti mušti afrikietiškus būgnus. Yra kelios grupelės – viena naujokams, kita pažengusiems, trečia – jaunimui.
Į interaktyvias pamokas priima kiekvieną norintįjį groti. Būgnų yra daug, pakanka visiems ir per užsiėmimus greitai pamokyti naujokai netrukus jau groja kartu su Martynu ir Lina.
„Mūsų daugėja. Pernai buvo du ar trys mokiniai, šiemet nuo rugsėjo pradžios į naujokų pamokas ateina iki dešimties norinčiųjų išmokti mušti būgną. Yra tokių, kurie su mumis jau keleri metai“, – teigė Lina.
„Grojančiųjų amžius svyruoja, kaip aš sakau, „nuo… iki“. Yra penkerių metų muzikantas, yra pusamžio sulaukusių muzikos gerbėjų“, – kalbėjo Martynas.
Pasak Linos, išmokti groti gali visi. Tik skiriasi trukmė, per kiek laiko kiekvienas pasiekia tam tikrą lygį. Vienas greičiau pagauna ritmą, kitam reikia daugiau pamokų, tačiau groti tikrai gali kiekvienas. „Grodamas komandoje kur kas greičiau tobulėji nei besipraktikuodamas vienas. Norint išmokti griežti smuiku, reikia gal penkerių ar daugiau metų, o norint valdyti būgną tiek tikrai nebūdina. Po poros pamokų gali būti visaverte komandos dalimi. Žinoma, norint pasiekti aukštumas reikia laiko, tačiau norint prisijungti prie grojančiųjų pakanka kelių pratybų. Rezultatas greitas“, – šypsosi Lina.
Žmonės afrikietiškų būgnų muzikos mokytojus susiranda įvairiai.
„Viena mergina, kai vyko užsiėmimas, vedžiojo šunį ir eidama pro šalį išgirdo garsus. Ji susidomėjo ir prisijungė prie mūsų. Paprastai žmonės nori išbandyti naują veiklą, kartą pabandę, nenusivilia ir tęsia pamokas. Moteris, kuri atėjo pas mus per akciją, galiausiai į vasarą organizuotą stovyklą atvyko su vyru ir dviem vaikais“, – apie savo mokinius pasakojo Martynas.
Šiemet liepą savaitę vykusioje tarptautinėje gongų, Afrikos būgnų, muzikos ir meditacijų stovykloje dalyvavo kelios dešimtys žmonių.
Žvaigždė mielai bendravo
Afrikos būgnų muzika turi savo mokytojus ir oficialias mokyklas. 63 metų Mamady Keita iš Gvinėjos yra vienas iš geriausių pasaulio džembės muzikantų. Jis išpopuliarino Europoje šią muziką. Vyras daug metų grojo Gvinėjos nacionaliniame balete, buvo jo vadovas, važinėjo po pasaulį. Tiesa, afrikietiškas baletas nieko bendro neturi su klasikiniu baletu.
Įdomu, kad M. Keita 1979 metais buvo atvykęs į Vilnių. 1991-aisiais jis atidarė pirmą „Tam Tam Mandingue“ tarptautinę Afrikos būgnų mokyklą Briuselyje. Vėliau šių mokyklų tinklas buvo plėtojamas Meksikoje, Japonijoje, JAV, Vokietijoje.
„Mes norėtume sekti jo pėdomis, jis yra sukūręs mokymo sistemą. Norintieji eiti jo keliu turėtų laikyti egzaminą“, – apie Afrikos būgnų mokyklą kalbėjo M. Sučyla.
Šiemet Martynas ir Lina Slovakijoje bendravo su M. Keita.
„Radau reklamą internete apie jo viešnagę Slovakijoje, pagalvojau, kad į tą šalį galima nuvykti automobiliu. Šauniai praleidome savaitgalį. Tai garsus žmogus. Iš pradžių buvo nedrąsu, tačiau su juo bendrauti nekilo jokių keblumų, kiekvienas vakaras baigdavosi ilgais pašnekesiais“, – susitikimo akimirkas su Afrikos būgnų muzikos žvaigžde prisiminė M. Sučyla.
M. Keita moka keletą kalbų, jis lengvai bendrauja ir angliškai, tad lietuviams nebuvo jokio kalbos barjero.
Afrikietis keliauja po visą pasaulį, jis ilgam niekur neapsistoja, nuolat koncertuoja, lanko savo mokyklas.
Martyno ir Linos svajoja pakeliauti ir pasigilinti į Afrikos kultūrą, pasisemti žinių ir patirties muzikos srityje. Vieną dieną svajonės virs realybe, – tuo neabejoja Martynas.
******
Tėvynė – Malyje
- Afrikos būgnas – džembė (djembe) – iki šių dienų yra vienas iškalbingiausias pasaulio instrumentas, kurio skleidžiama ritmiška muzika leidžia atsipalaiduoti ir pamiršus visus rūpesčius būti čia ir dabar.
- Šio taurės formos būgno istorijos pradžia – 1300 metai.
- Jis atsirado Malio imperijoje, valdant karaliui Sunjatai Keitai ir buvo naudojamas Vakarų Afrikoje esančios malinke tautos.
- Pirmieji džembės būgną pagamino kalviai, jie tą būgną mušdavo tada, kai lydydavo metalo rūdą.
- Iki šių dienų būgnas reikšmingas Malio, Gvinėjos, Senegalo, Dramblio Kaulo gyventojams.
- Džembė mušama ne tik pramogaujant, bet per apipjaustymo, piršlybų, vestuvių, krikšto ritualus, atliekant ūkio darbus ar net sprendžiant ginčus.
- Nuo 1950 metų būgnas įžengė ir į Vakarų kultūrą.
- Viso pasaulio entuziastai renkasi kartu mušti džembės būgnus ir populiarinti juos.
Linas JOCIUS
