Panevėžio tikinčiųjų bendruomenė sulaukė permainų. Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos administratoriumi ir Panevėžio dekanu tapo beveik dešimt metų su pertraukomis Panevėžio vyskupijos kanclerio ir ekonomo bei vyskupijos tribunolo oficiolo pareigas einantis Romualdas Zdanys. Parapijiečių šiltai sutiktas kunigas yra vienas iš nedaugelio lietuvių, kuriam teko patarnauti popiežiui Jonui Pauliui II. Kaip sekėsi savomis rankomis pastatyti bažnytėlę netoli Romos, kodėl jo darbo stalo stalčius visada pilnas saldainių ir kas yra geriausias naujojo klebono draugas?
Prisistatė bendruomenei
Panevėžio tikinčiųjų bendruomenė sulaukė permainų. Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos administratoriumi ir Panevėžio dekanu tapo beveik dešimt metų su pertraukomis Panevėžio vyskupijos kanclerio ir ekonomo bei vyskupijos tribunolo oficiolo pareigas einantis Romualdas Zdanys. Kaip pasakoja kunigas, naujos pareigos jam yra didelis iššūkis ir atsakomybė, nes iki dabar teko dirbti daugiau administracinį, pedagoginį bei mokslinį darbą.
„Manęs laukia radikalūs pokyčiai, nes man patikėta didelė parapija ir daugybė veiklų. Išskyrus trumpus laikotarpius po studijų, kai teko padirbėti vikaru Seinų parapijoje bei klebonauti Šveicarijoje, tiesioginio sielovadinio darbo daug neturėjau.
Dar praėjo tik pusantros savaitės, kai man patikėtos šios pareigos, tad dar nespėjau net persikraustyti, bet savo parapijiečiams jau prisistačiau. Manau, buvau sutiktas labai šiltai, daug gražių šypsenų ir pasveikinimo žodžių buvo skirta man“, – „Sekundei“ teigė naujasis Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos administratorius.
R.Zdanys vis dar dirba atsakingą kanclerio bei ekonomo darbą, tačiau jau spėjo susipažinti su savo parapijos maldos grupelėmis, tikybos mokytojais, o visus tikinčiuosius jau kitą savaitę pakvies į Švč. Mergelės Marijos atlaidus, kuriuos ves pranciškonas Gediminas Numgaudis iš Pakutos vienuolyno.
„Mano troškimas buvo naujoje vietoje pradėti darbuotis su atsinaujinimu dvasioje“, – sakė R.Zdanys.
Geriausias draugas – Princas
Klebonas įsitikinęs: kad ir kokiame pasaulio kampelyje būtų, visur bus žmonių, kuriuos mylės ir kuriems jis bus reikalingas, todėl naujos pareigos ir gyvenimo iššūkiai yra galimybė įgyti kitokios patirties ir atsinaujinti.
Parapijiečiai jį pamėgo kaip šiltą, atvirą dvasininką, kuris visada atras paguodžiamą žodį, patarimą. Dekano darbo stalo stalčiuje visada pilna saldainių, o į šalia kurijos įkurtą „Caritą“ ateinantys vaikai žino, kad bet kada pabeldus į jo kabineto langą gaus šių skanėstų.
Ar R.Zdanys yra savo darbo kabinete, išduoda ir kieme lakstantis gražuolis spanielių veislės šuo Princas, kuris yra kunigo geriausias draugas ir palydovas, keliaujantis kartu su juo ir į darbą, ir į tolimas keliones. Kaip pasakojo klebonas, jis jau seniai svajojęs įsigyti kokį nors gyvūnėlį.
„Vienas mano studentas, taip pat panevėžietis, turėjo spanielių veislės kalytę, kuri buvo tokia miela ir draugiška, kad nusprendžiau įsigyti būtent tik tokios veislės šunelį. Kadangi Panevėžyje neradau, tai teko vykti net į Alytų“, – Princo atsiradimo istoriją pasakojo R.Zdanys.
Tik įsigijus šunį dekanui teko išvykti klebonauti į Šveicariją, bet Princui dar nebuvo trijų mėnesių, tai paliko jį kolegai, kuris paskui atskraidino lėktuvu. Pirmosios dienos kartu pateikė tikrų išbandymų.
„Gal trečią ar ketvirtą dieną, kai apsigyvenome abu, nuvykome į Veneciją. Plaukėme vadinamaisiais vandens tramvajais, o Princas sėdėjo ant atbrailos. Kasėsi, kasėsi, kol įkrito į vandenį. Pavadėlis liko mano rankoje, o jį nunešė srovė prie krantinės. Deja, krantai buvo kelių metrų aukščio, išlipti niekaip negalėjo, gerai, kad kiti žmonės priplaukę gondolomis jį ištraukė“, – gelbėjimo operaciją prisiminė klebonas.
Jis tikino, kad Princas jį išmokė būti jautresnį gamtai, seniau net nesusimąstydavęs apie beglobius gyvūnus. Su savo augintiniu R.Zdanys lankėsi Italijoje, Šveicarijoje, apvažiavo visą Lietuvą, net kartu eina į darbą ir dalijasi viena lova.
„Dar ir dabar pamenu, kaip pirmą kartą jis įšoko į mano lovą. Prabundu ir girdžiu, kad kažkas šalia knarkia. Niekaip nesuprantu, nes miegoti tai vienas nuėjau. Žiūriu – ant nugaros guli Princas ir knarkia kaip suaugęs žmogus.
Tai tikras draugas, mes su juo visur kartu, tik tinkamos kamžos neturiu, tad į mišias nesivedu“, – juokauja R.Zdanys.
Lenkijos lietuvis
Pamaldumas nuo mažų dienų lydėjo būsimąjį sielų ganytoją. R.Zdanys augo itin pamaldžioje Lenkijos lietuvių šeimoje, tad toks gyvenimo kelio pasirinkimas nieko nenustebino.
Kaip pasakojo dvasininkas, jų šeima gyveno Seinų parapijos vienkiemyje, iki artimiausios bažnyčios buvo šeši kilometrai, bet tiek žiemą, tiek vasarą arklių traukiamu vežimu jie visi važiuodavo į Dievo šventovę. O tik sulaukęs Pirmosios komunijos jau patarnaudavo kunigui mišiose, nes puikiai mokėjo visas litanijas, rožinį. Teko ir ne kartą vyriškai pakovoti su vietos lenkais dėl galimybės patarnauti mišiose.
„Esu Lenkijos lietuvis, gimęs Seinuose. Ir tėvai, ir seneliai, ir proseneliai buvo lietuviai, nes tai buvo etninės lietuvių žemės, tik po karinių konfliktų likome už Lietuvos valstybės sienų. Su lenkais dažnai teko kovoti dėl lietuvybės, nes jie mums neleisdavo patarnauti mišiose. Lietuva, kaip ir Dievas, mums buvo kažkas švento, nes buvo ir toks metas, kad į ją nuvažiuoti negalėdavome.
Tik antroje ar trečioje klasėje supratau, kad gyvename ne Lietuvoje, o Lenkijoje, nors mokiausi ir lietuviškoje mokykloje, augau lietuviškoje aplinkoje“, – į prisiminimus leidosi kunigas.
Pasak R.Zdanio, kada suprato, kad nori tapti kunigu, jis nežino ir pats, tikriausiai tai atėjo iš aukščiau. Tėvai nuo tokio sūnaus pasirinkimo neatkalbinėjo, nedarė kliūčių, nors iš pradžių žiūrėjo kiek skeptiškai, teigdami, kad galbūt pirma baigtų kokią aukštąją, tuo labiau kad mokslai sekėsi puikiai, o tik po to, jeigu dar neišblės noras, pasirinktų kunigystę.
„Sunku įvardyti, iš kur tas mano pašaukimas. Gana anksti imituodavau kunigą – ir seneliams, ir draugams laikydavau mišias. Tačiau vienos maldos metu prieš miegą, žiūrėdamas į virš tėvų lovos kabantį kryžių, pagalvojau: o kodėl gi ne.
Manau, kad tas pašaukimas yra Dievo dovana, kurios paprašyti tiesiog negali ir paštu ji neateis“, – sakė R.Zdanys.
Mokėsi seniausioje kolegijoje
Tėvų patarimų būsimasis kunigas nepaklausė ir iš karto po mokyklos stojo į Lomžos kunigų seminariją. Po dvejų metų seminarijos vadovo deleguotas išvyko mokslų tęsti į Romą, į pačią seniausią kolegiją, įsteigtą prieš daugiau nei 500 metų neturtingiems jaunuoliams, norintiems ruoštis kunigystei.
Per devynerius mokslo metus jis ne tik apsigynė teologijos mokslų daktaro laipsnį, susipažino su daug įdomių žmonių, išmoko gaminti itališkos virtuvės valgius, bet ir ne kartą patarnavo popiežiui Jonui Pauliui II mišiose ir net pastatė bažnytėlę netoli Romos.
Anot kunigo, pirmieji mėnesiai Romoje nebuvo lengvi, bet labai įdomūs. Tame pačiame kurse mokėsi jaunuoliai iš įvairių pasaulio kampelių, tad dabar jis turi puikių draugų Italijoje, Indonezijoje, Venesueloje, Angoloje, Kenijoje, Tanzanijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Dominikos salose, Konge, Madagaskare ir kitose šalyse.
„Ta kolegija turi seniausias tradicijas Romoje. O paskaitas lankiau Jėzuitų Grigaliaus karališkajame universitete, kur vienu metu paskaitose sėdėdavo apie 300–400 jaunuolių iš viso pasaulio. Pradžia buvo gana sunki, nes išvykau itališkai mokėdamas tik kelis žodžius – „gracias“, „bondžiorno“. Pirmiausia reikėjo užsirašyti į kursus. Kadangi nieko nesupratau, tai užsirašiau į pačius pirmuosius. Pasirodo, tai buvo filosofijos kursas magistrantams ir doktorantams „Kanto grynojo proto kritika“.
Kaskart į paskaitą reikėjo ateiti perskaičius kokio nors Kanto veikalo dalį ir ją aptarti. Kai tik ateidavo eilė kalbėti man, prakaitas tiesiog nuo pakaušio iki pirštų galiukų upeliais tekėdavo, net pirtyje tiek neprakaituodavau. Tada sukalbėdavau mintyse tris kartus „Sveika Marija“ ir pagalvodavau, kad jeigu jau išmes, tiek to, vis tiek bent porą savaičių pragyvenau Romoje. Kadangi kambariu dalijausi su italų studentu, tai per pusmetį perkandau italų kalbą ir puikiai išlaikiau visus egzaminus. Pasisekė man“, – pasakojo R.Zdanys.
Studijų metais teko nemažai važinėti po Italijos apylinkes, ypač daug keliauta su skautais, net į Etnos ugnikalnio viršūnę teko įkopti.
Vienas iš malonių atradimų dvasininkui buvo itališkos virtuvės paslapčių įminimas. Itališki pusryčiai kolegijoje būdavo gana lengvi, tad dar nesulaukęs pietų, vos praalkęs R.Zdanys skubėdavo į virtuvę padėti vienuolėms.
„Aš joms padėdavau, o jos mane pamaitindavo. Taip išmokau itališkų valgių gaminimo paslapčių ir net dabar puikiai moku pagaminti ne vieną patiekalą“, – sakė R.Zdanys.
Patarnavo popiežiui
Doktorantūros studijos įsiminė ir tuo, kad per dvejus metus pastatė nedidelę bažnyčią netoli Romos. Kaip dabar prisimena dekanas, vienoje kelionėje į šventąją žemę Izraelį susipažino su vienuole, kuri taip pat studijavo Romoje.
Prie kavos puodelio naujoji draugė išsikalbėjo, kad svajoja pastatyti koplytėlę ar bažnyčią, o R.Zdanys lyg tarp kitko prasitarė, kad galėtų padėti.
„Tik grįžęs į Romą sulaukiau skambučio: „Tai kada pradedame?“ Nebebuvo kur dingti, tad apsiėmiau šio darbo. Nors apie statybas nieko neišmaniau, nuolat skambindavau broliui į Lenkiją klausti patarimo, kaip išlieti pamatus ar nenukreivoti stogo, bet per porą metų nuo pamatų iki stogo pats pastačiau bažnytėlę. Buvau ir inžinierius, ir architektas, ir darbų vadovas, ir statybininkas“, – pasakojo dvasininkas.
Vėliau prie bažnyčios buvo pastatytos celės ir vienuolynas, kur įsikūrė eremas – vienuolynas, kuriame gyvena atsiskyrusios vienuolės.
Metai, praleisti Romoje, įsiminė ir tuo, kad jam teko garbė mišiose patarnauti ir pačiam popiežiui Jonui Pauliui II. Šv. Agnietės, kolegijos, kurioje mokėsi R.Zdanys, globėjos, šventės proga popiežius visada priimdavo studentus, o per Nekaltojo prasidėjimo šventę išskirtinai šios kolegijos studentų privilegija buvo patarnauti mišioms.
„Pirmą kartą patarnauti popiežiui man teko dar būnant pirmame kurse. Tai buvo Vatikano bazilikoje per Lietuvos 600 metų krikšto jubiliejų. Kojos drebėjo, bet atlaikiau. Tądien iš Lietuvos buvo atvažiavęs ir vyskupas Antanas Vaičius, jis priėjęs prie popiežiaus atsiklaupė ir pabučiavo jam kojas“, – prisiminė dvasininkas.
Mokslai Romos kunigų seminarijoje jam ne tik davė daug žinių, bet ir suteikė galimybę tobulintis, pažinti pasaulį ir jo spalvas. Tačiau R.Zdanys taip degė noru tapti kunigu, kad dažnai net nesusimąstydavo, kokios galimybės jam duotos.
„Kai dabar atsigręžiu į praeitį, matau, kad tas gyvenimas buvo įdomus ir spalvingas, o tada buvau pilnas entuziazmo, noro tapti kunigu ir pilnas džiaugsmo studijomis, naujais draugais. Man pasisekė, kad Dievo apvaizda visada vedė mane į priekį“, – pasakojo klebonas.
Įvairialypė patirtis
Po doktorantūros studijų R.Zdanys grįžo į Lenkiją, kur buvo paskirtas atsakingu už lietuvių sielovadinį gyvenimą, nes Seinuose jau seniai nebuvo kunigo. Tačiau jau po pusmečio sulaukė kardinolo Juozo Audrio Bačkio skambučio – buvo kviečiamas pasidalyti savo žiniomis ir patirtimi su Vilniaus kunigų seminarijos studentais.
Kurį laiką dvasininkas dar blaškėsi tarp Lenkijos ir Lietuvos, kol vyskupas Jonas Kauneckas pakvietė jį prisijungti prie savo komandos.
„Iš Seinų važinėjau į Vilniaus kunigų seminariją, nes buvau jos vicerektoriumi ir dėstytoju. Vėliau dėsčiau ir Vytauto Didžiojo universitete, važinėjau į Olštyno universitetą Lenkijoje, buvau ir Vilniaus, ir Lenkijos Elko tribunolo teisėju. Po ketverių metų nutariau grįžti į Lenkiją, Seinus, ir užsiimti tik lietuvių sielovada, bet prisijungti prie savo komandos mane pakvietė vyskupas J.Kauneckas. Taip Panevėžyje su tam tikromis pertraukomis esu jau dešimtus metus“, – kalbėjo dvasininkas.
Jam buvo patikėtos atsakingos vyskupijos kanclerio ir ekonomo pareigos. Per dešimties metų laikotarpį Panevėžyje buvo pusantrų metų pertrauka, kai sielovadinį darbą klebonas dirbo Šveicarijoje, nuostabios gamtos apsuptyje.
Pasak R.Zdanio, gyvenimas Šveicarijoje jam padėjo atsigauti, atsinaujinti ir pasisemti žinių. Jam didžiausią įspūdį padarė tai, kad už parapiją atsako pasauliečiai, o ne kunigas, šis yra tik vienas iš tos bendruomenės narių.
„Tarnavau nuostabioje Kiurio parapijoje, įsikūrusioje slėnyje, apsuptame kalnų.
Šveicarijoje pasauliečiai patys sprendžia, kokį kunigą nori matyti savo parapijoje. Į klebono vietą yra skelbiami konkursai, su naujai išrinktu dvasininku sudaromos darbo sutartys, o visi finansiniai dalykai, bažnyčios ir kitų pastatų priežiūra priklauso parapijiečių tarybai. Kunigas paskiriamas ne savininku, o patarnauti parapijiečiams.
Lietuvoje labai trūksta to bendradarbiavimo tarp dvasininkų ir tikinčiųjų bendruomenės. Aš noriu, kad mano parapijiečiai jaustų, kad kunigo darbas yra visų pirma sielovada: sakramentai, dvasiniai patarnavimai. Aš esu tik kunigas, per kurį veikia Jėzus Kristus, tad turiu kiek galima išdalinti save kitiems, juk mano pašaukimas yra tarnauti žmonėms“, – kalbėjo R.Zdanys.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
