Žvelgdami į sportinių šokių klubo „Žuvėdra“ šokėjų pasirodymą žiūrovai tribūnose atsistoję skanduoja: bravo. Patekti tarp geriausiųjų svajoja ne vienas jaunas šokėjas, tačiau tik retam pavyksta prasimušti į ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gerai žinomo kolektyvo gretas. Šešerius metus panevėžietė Lina Diktanaitė-Blusienė ir jos vyras kaunietis Donatas Blusis šokę čempionu vadinamame ansamblyje pakėlė sparnus ir įgytą patirtį ketina perduoti panevėžiečiams.
Perduos patirtį
Sportinių šokių klubas „Žuvėdra“ žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Per visus pasirodymus, nesvarbu – savoje šalyje ar kitur jie vyktų, kolektyvas sulaukia gausybės plojimų. Tribūnose atsistoję žiūrovai dažnai skanduoja bravo ir sulaikę kvapą laukia teisėjų sprendimo.
Klaipėdos universiteto sportinių šokių klube „Žuvėdra“ dar visai neseniai šoko panevėžietė L.Diktanaitė-Blusienė ir jos vyras D.Blusis.
Neseniai aukso žiedus sumainę jauni šokėjai iš profesionalaus sporto pasitraukė norėdami kurti savo gyvenimą, įgytą patirtį perduoti kitiems.
„Kiekvienam ateina laikas baigti karjerą. Ima persekioti traumos, kartais – ir sunkios. Vis dažniau skauda nugaras. Be to, šokiams reikia aukoti labai daug laiko, esi kasdien užimtas, nes vyksta treniruotės, negali net pagalvoti apie atostogas. Ateina metas, kai norisi kurti savo ateitį, – atvirai pasakoja Lina. – Manau, mums dabar reikia pradėti galvoti apie kitus dalykus, užleisti vietą kitiems, jaunesniems šokėjams, turintiems ambicijų, veržlumo. Kai daug metų gyveni tuo pačiu rimtu, nebėra to beprotiško azarto. Planavome pasitraukti prieš pusmetį, tačiau taip susiklostė, kad dar dalyvavome paskutiniame čempionate.“
L. ir D. Blusiai „Žuvėdroje“ šoko, kol studijavo, ir dar keletą metų po studijų.
Sutuoktiniai, sportinių šokių treneriai, jau nuo rudens klube „Kubana“ pradės treniruoti jaunuosius šokėjus, mokys šokio meno vyresnius žmones, o valso žingsnių – prieš vestuves būsimuosius jaunavedžius. Lina ir Donatas patys suktis ant parketo planuoja tik kokiame nors kviestiniame renginyje.
Suartina ir skiria
L. ir D.Blusiai – pora gyvenime, bet ne ant parketo. Sutuoktiniai juokiasi, kad jie šokių aikštelėje vienas kitą užgraužtų, nes labai greitai ima pyktis. Abu yra maksimalistai ir sutinka, kad dirbti reikia draugiškai, nesistengti partnerio užgožti.
„Šokių kolektyve partnerių kaita dažna, nes čia negali būti įnorių. Žmonės turi dirbti petys į petį, nes kiekviena klaida lemtinga. Juo labiau kad reikia susiderinti ne tik su partneriu, bet ir su kitomis poromis“, – atskleidžia šokėjai.
Lina ir Donatas sako kartu nešokantys, nes taip abu nusprendę. Šokių kolektyvuose neretai susiklosto taip, kad kai šokėjų porą susaisto artimesni santykiai, tenka apsispręsti, ar jie nori šokti kartu. Dažniausias atsakymas – ne, nes šokiai ir suartina, ir išskiria.
„Ilgas bendravimas, nuolatinė varžybų įtampa, intrigos užkulisiuose poras išsekina, o jei dar vienas kitą pradės kaltinti dėl nesėkmės ar panašiai, santykiai sugrius“, – įsitikinę sutuoktiniai. D.Blusis sako, kad pažįstant partnerį labai gerai jam galima išrėžti itin nemalonių dalykų, vėliau dėlto gali reikėti griaužtis nagus, o kai kartu šoka jausmais nesusaistyti žmonės, išlaikoma distancija ir bendravimas būna kitoks, ne toks familiarus.
Jei tarp šokėjų įsižiebia meilė, jie keičia partnerius arba išsiskiria visam laikui. Nors neretai sakoma, kad šokiai suartina, tačiau kai kuriuos gali išskirti.
„Šokant kartu atsiranda visokių nesklandumų – kas nors nepasiseka ir pradedi vienas kitą kaltinti, negali susikaupti, o po repeticijos uždarius duris visko pamiršti iškart nepavyksta“, – paaiškina Lina.
Šokant atskirai jiems pavyko išvengti daugybės problemų – juk iš kito salės galo nešauksi, nors ir matai, kad tavo mylimas žmogus ką nors daro ne taip. Pasak Donato, net ir tarp šokėjų kyla pasipiktinimas, kai vienas labiau stengiasi, o kitas pasyvus.
Kita vertus, tarp šokėjų dažnai įsižiebia šilti jausmai. Nešokantys vyrai ne visada supranta merginas šokėjas. Tada prasideda pavydo scenos, kodėl jų draugė daug laiko praleidžia treniruotėse, priekaištaujama dėl pernelyg artimo partnerių kūnų kontakto.
Įgyvendino svajonę
Nuo ketverių metų šokusi panevėžietė neslepia, kad jos tikslas buvo įstoti į Klaipėdos universitetą – tada galėtų šokti „Žuvėdroje“. Pasak Linos, patekti į ansamblį gali ne kiekvienas: pirmiausia esi pakviečiamas į antrąją komandą, kol esi pastebimas ir pakviečiamas šokti pagrindiniame kolektyve.
„Žuvėdra“ – septynis kartus Europos ir septynis kartus pasaulio čempionė.
Menų fakulteto Sportinių šokių katedroje Skaistutė ir Romualdas Idzelevičiai rengia sportinių šokių specialistus. „Žuvėdros“ ansamblio pagrindas – studentai. Tačiau jie dažnai keičiasi.
Lina ir Donatas pasakojo, kad tenka atlaikyti didelius fizinius ir emocinius krūvius. Šokėjai privalo atsisakyti daugelio gyvenimo malonumų, laikytis sportinės drausmės, būti punktualūs.
Sirgalių palaikymas ir triumfo akimirkos – tai tik graži sportinių šokių ansamblio pusė, kita – visiškai priešinga: varganos treniruočių sąlygos, dėl milžiniško krūvio kūno skausmai, stresas ir net nemiga.
„Jei visi mano, kad mes gyvename kaip inkstai taukuose, galiu pasakyti, kad klysta. Daugelis galvoja, kad jei mes šokame „Žuvėdroje“, mums paskaitose daromos nuolaidos. Nieko panašaus, atvirkščiai – mokytis sunkiau. Mūsų vadovai ir dėstytojai labai reiklūs: kad būtų lankomos paskaitos, reikėdavo derinti repeticijas, vos joms pasibaigus iš karto skuosti į paskaitas, o po jų – vėl repeticijos“, – pasakojo Lina.
Ji prisiminė, kad pirmieji studijų metai tikrai buvo labai sudėtingi, tačiau vėliau priprantama prie tempo.
„Grįžus iš treniruočių ir paskaitų nebesinorėdavo nieko daryti, tačiau privalėdavome“, – teigė sutuoktiniai.
Pasak Linos, pirmieji studijų metai organizmui buvo tikras išbandymas. Nuo aštuonių valandų vykdavo šokio paskaitos, vėliau – treniruotės „Žuvėdroje“, o po paskaitų ir treniruotės vakarais ji dar mokydavo vaikus šokti, paskui laukdavo antra treniruotė kolektyve.
„Organizmui buvo šokas. Vakare nieko nesinorėdavo – tik miegoti. Tačiau ir tai ne visada pavykdavo. Po kurio laiko adaptuojiesi“, – prisimena šokėja.
Alinamas darbas
Pasak sutuoktinių, sportinių šokių varžybose sėkmė priklauso ne nuo dviejų žmonių, o nuo šešiolikos. Svarbiausia, kad visa komanda viską atliktų sinchroniškai, tarsi susilietų į vieną organizmą.
„Nė vienam iš dalyvių nevalia suklysti. Klaida gali perniek paversti visos komandos darbą.
Barniai su partneriais nieko gero neatneša. Būdavo, kad apsižodžiuodavome, tačiau tai trunka tik kelias sekundes. Sunkiomis akimirkomis stengiamės rasti kompromisą, – pasakoja sutuoktiniai. – Per dieną reikalingos kelios treniruotės, kad technika būtų nepriekaištingai, kad būtų geras fizinis pasirengimas, nes šešias minutes šokame be atokvėpio.“
Prieš kiekvienas pirmenybes būna alinamos treniruotės. Darbo dienomis – po du kartus, savaitgaliais – po kartą.
„Tik pergalė leidžia užmiršti tą vargą ir skausmą“, – neslėpė pašnekovai.
L.Diktanaitė-Blusienė pridūrė, kad sunkios treniruotės įrodo, jog tai nėra jokia pramoga, o tikrų tikriausias sportas. Tačiau apgailestavo, kad sunkaus darbo kartais neįvertina neobjektyvūs teisėjai.
„Kiekviena šalis, kuri šoka finale, turi savo teisėją ir jis, suprantama, nori, kad nugalėtų tautiečiai, todėl neretai būna neobjektyvių vertinimų. Pavyzdžiui, per čempionatą Rusijoje rusai niekuomet nebuvo užėmę net trečios vietos, o tąkart jie buvo pirmi. Niekas jų nelaikė pagrindiniais konkurentais, o čia iš karto toks akibrokštas“, – nuoskaudas iki šiol pamena L.Diktanaitė-Blusienė.
Šokėjai prisipažino jau įpratę, kad Lietuvos kolektyvas turi būti pasiruošęs dvigubai geriau už kitus, jei užsienyje nori laimėti aukštą vietą.
„Ir tai dar neaišku, kad pirma vieta garantuota“, – atvirai kalbėjo pašnekovai.
Trūksta lėšų
Šokėjai prisimena, kad nors kolektyvas užima aukštas vietas, tačiau į pasirodymus, priešingai nei daugelis konkurentų, visuomet vyksta tik autobusu.
„Tiesiog taupomi pinigai. Lėktuvų bilietams jų neužtenka, o važiuoti autobusais į tolimas šalis yra itin nepatogu. Šokėjams netgi ištinsta kojos. Ilgos kelionės gerokai atsiliepia šokių judesiams“, – pasakojo Lina.
Ilgai gyvenę nepertraukiamu šokio ritmu, jauni žmonės sako, kad šokiai, choreografija, varžybų užkulisiai ir įtampa tampa neatsiejama gyvenimo dalimi. Net naktimis šie vaizdai regimi sapnuose.
„Būtina, kad šokėjai ne tik idealiai šoktų, bet ir scenoje skleistų gerą nuotaiką. Reikia pasirūpinti programa, tema, kuri publiką tiesiog sudomintų. Visą tai suderinti nėra taip paprasta“, – apie trenerių darbą kalbėjo pašnekovai. Vis dėlto jauni žmonės pasiruošę suremti pečius ir Panevėžyje auginti talentingus šokėjus.
Vertina drausmę
Jauni šokėjai patirties dirbti su vaikais jau turi: Šilutėje dvejus metus juos treniravo. Tačiau, pasak Linos ir Donato, kasdienės kelionės iš Klaipėdos pasirodė per sunkios. Įpratę prie griežtos drausmės šokėjai neslepia, kad ir iš savo auklėtinių siekia to paties. „Be drausmės nebus ir gero rezultato“, – įsitikinę specialistai.
Blusiai pabrėžia: jei norima daug pasiekti, pradėti treniruotis vaikai turėtų nuo šešerių metų, nors kartais ir jaunesni puikiai junta ritmą. Sutuoktiniai bandys kurti mergaičių šokėjų grupę „Šou dance“. Jie pabrėžia, kad šokis – puikus sportas. Juo labiau kad ne tik tvirtina raumenis, bet ir gerina laikyseną.
„Šokant dirba labai daug raumenų grupių. Ir kojos, ir rankos vienu metu dirba. Be to, reikia ir mąstyti, ką darai“, – pabrėžia Donatas.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
