Į Sibiro platybes kartu su ekspedicija „Misija Sibiras 12“ tvarkyti apleistų lietuvių tremtinių kapinių vykęs panevėžietis sutiko ten gyvenančius prieš daugelį metų ištremtus tautiečius, prisilietė prie gyvos istorijos. Patirti įspūdžiai ne tik suspaudė jauno vaikino širdį, tačiau jam ne kartą teko tramdytis, kad skruostais neriedėtų ašaros.
Neįkainojama pažintis
Alinamos kelionės su 20 kg sveriančiomis kuprinėmis ant pečių, 40 laipsnių karštis, gyvenimas palapinėse, uodų atakos, arbata iš kalnų upelyje semto vandens, su žmonėmis prasilenkiančios gatvėmis laisvai vaikštančios karvės, arklių kaimenės, griūnantys namai ir iš džiaugsmo trykštančios ašaros. Tokiais jausmais gyvena panevėžietis Eugenijus Žvykas, vos prieš kelias dienas grįžęs iš ekspedicijos „Misija Sibiras 12“.
Liepos 20 d. Vilniaus traukinių stotyje išlydėta 15-os jaunų žmonių komanda traukiniu, lėktuvu, autobusu ir pėsčiomis sukorė daugiau nei 5 tūkst. kilometrų tam, kad Sibiro pietinės dalies Chakasijos Respublikoje pagerbtų ir sutvarkytų apleistas lietuvių tremtinių kapines.
Vienas iš „Misija Sibiras 12“ dalyvių Eugenijus juokauja, kad dar neseniai buvo nusikėlęs laiko mašina 40 metų atgal, kur civilizacija nepalietė gamtos, kur gyvūnų kaimenės laksto laisvos pro palapinėse įsikūrusius lietuvius.
Nors jauniesiems patriotams teko pavargti žliaugiant prakaitui, suprasti, ką reiškia sunkus fizinis darbas, ekspedicijos dalyviams šiuos sunkumus padėjo lengviau išgyventi ne tik garbė tvarkyti Lietuvos tremtinių kapus, bet ir nepaprastai graži Chakasijos gamta, tai, ką išvydo atvykę į vietos kaimelius.
„Nuostabą kėlė laisvai po kelią lakstančios karvės, kiaulių bandos, kurias automobiliams tiesiog tenka apvažiuoti, griūvantys, viena spalva nudažyti namai. Niekada nepamiršime sutiktų žmonių geranoriškumo, ten ištremtų lietuvių nuoširdumo, džiaugsmo ašarų, kai išvydo mus“, – atvirauja E.Žvykas.
Pakerėjo gamta
Vaikinas sako niekada nepamiršiantis stereotipinio Sibiro vaizdo, apie kurį buvo daug girdėjęs, tačiau visuomet tai atrodė neįtikima ir tolima, kol viso to nepamatė pats.
„Kiekviename kaimelyje, nesvarbu, kad jame stovėdavo ir vienas namas, stūkso Lenino skulptūra. Autobusų stotelėse nuo saulės slepiasi arklių bandos“, – prisiminė vaikinas.
Eugenijus svarsto, kad vaizdas veikiausiai toks pats, koks buvo ir prieš keliasdešimt metų: maisto parduotuvėse pasirinkimo nėra, o gamta mažai paliesta civilizacijos.
„Mokyklose mes mokėmės, kad tremtis – vienareikšmiškas blogis. Aišku, pats procesas baisus, tačiau ten atsidūrę žmonės susikūrė savo gyvenimus, jais džiaugėsi, augino vaikus, nebuvo, kad kiekvieną dieną tik kentėjo. Todėl ne visi į Lietuvą ir grįžo, nes ten jau turėjo kažką susikūrę, o tėvynėje jiems būtų tekę viską pradėti iš naujo“, – gyvenimo Sibire vaizdą piešė vaikinas.
Panevėžietis prisipažino likęs pakerėtas fantastiškos gamtos: kalnų, stepių, taigos.
Kiekvienas žingsnis Sibire, pasak vaikino, buvo labai svarbus, kiekvienas sutiktas žmogus paliko didžiulę žymę jaunų ekspedicijos dalyvių širdyse.
„Man šis keliavimas buvo labai prasmingas. Juo labiau kad ir mano tėvas buvo ištremtas į Krasnojarsko sritį“, – atskleidžia pašnekovas.
Norėjo duoti
24-erių medicinos mokslus kremtantis panevėžietis pripažįsta jau seniai svajojęs prisijungti prie ekspedicijos „Misija Sibiras“, tačiau pavyko tik šiais metais. Vaikinas prieš kelerius metus buvo pakviestas bandomajam žygiui, tačiau nebuvo atrinktas kelionei į Sibirą. Porą metų buvo užsienyje, todėl sako visuomet pavydėjęs tiems, kurie sudalyvavo neeilinėje ekspedicijoje.
„Visuomet domėjausi visuomenine veikla. Tiek mokykloje priklausiau parlamentui, tiek universitete dirbau su universiteto asociacija, įgyvendinom daug visuomeninių projektų, todėl tokia veikla visuomet domino. Vadovaujuosi principu, kad mokausi valstybės sąskaita, pamačiau daug užsienio, todėl nutariau, kad reikia ne tik imti, bet kažką ir duoti“, – aiškina pašnekovas.
Vaikinas neslepia, kad labiausiai prieš kelionę jį jaudino būsimi orai. Eugenijus sako, kad baiminosi dieną iš dienos pliaupiančio lietaus. Tačiau alinama kaitra taip pat pasirodė ne pats geriausias palydovas. Kaip vaikinas pasakoja, norint apsisaugoti nuo uodų, po drabužiais reikėdavo apsivilkti tinklinius apdarus, o su jais dirbant keturiasdešimties laipsnių karštyje būdavo dar karščiau.
„Nors orai buvo pranašaujami geri, tačiau vis tiek reikėjo ruoštis blogiausiam: pasirūpinti lietpalčiais, neperšlampamais rūbais, batais. Tačiau kai eidavome dirbti į mišką, ten uodai tiesiog atakuodavo, todėl tekdavo dėtis tinklelius“, – pasakoja vaikinas. Eugenijus juokiasi, kad nebuvo didelio pasirinkimo: arba reikėjo kentėti karštį ir dėtis tinklelius, arba būti sukandžiotam vabzdžių.
Žolės iki pečių
Nusileidę Maskvoje jaunuoliai turėjo kelias valandas apsidairyti, pavaikščioti po Raudonąją aikštę, o paskui išvyko į Chakasijos Respublikos sostinę Bakaną.
„Ten mus pasitiko 40 laipsnių karštis. Kadangi mes skridome lėktuvu, negalėjome su savimi pasiimti jokių įrankių, todėl visus juos teko susipirkti vietoje“, – prisiminė panevėžietis. Taigi atskirtiems nuo civilizacijos jaunuoliams teko apsirūpinti plaktukais, dalgiais, puodais, cementu, vinimis ir kitais įrankiais.
Vaikinas pasakoja, kad sutvarkė labai daug mažų kapinaičių, kurios vienos nuo kitų buvo nutolusios dideliais atstumais. Todėl, pasak jo, ekspedicijos vadovas stengdavosi stovyklavietę įrengti toje vietoje, iš kurios būtų galima pasiekti kuo daugiau apleistų kapų.
„Jau dvidešimt metų po Sibirą keliaujantis mūsų vadovas Gintautas Alekna daugiau ar mažiau žino visas kapinaites. Tačiau į Chakasijos Respubliką paskutinė ekspedicija vyko prieš dvidešimt dvejus metus, todėl duomenys apie kai kurias iš jų buvo nežinomi“, – aiškina „Misija Sibiras 12“ dalyvis.
E.Žvykas pasakoja, kad pačios įspūdingiausios kapinės – Balachtašo. Įsikūrę kalno papėdėje stovyklavietę jaunuoliai nuo jo matė didžiulį mišką. Ryte atsikėlę jie ėjo ieškoti kapinaičių, tačiau žolės sulig žmonių pečiais kliudė įžiūrėti, kur nuvirtę medžiai, o kur kryžiai.
„Todėl vadovas pasakė, kad stotumėme, nes bet kuriuo metu galime užminti ant kryžiaus. Po jo žodžių pamatėme palinkusius tris kryžius. Pradėjome ravėti žoles, tuomet išdygo vienas, kitas kryžius. Merginos pjovė žoles, vaikinai nešė išgriuvusius ilgaamžius medžius“, – pasakojo vaikinas. Sunkiai atrinkdami, kur kryžius, o kur medis, jaunieji patriotai ieškojo briaunų, užrašų ir galiausiai atkasę juos rado apie penkiolika išvirtusių kryžių, iš kurių vienuolika buvo įmanoma atstatyti.
„Iš pradžių buvo toks vaizdas, kad dirbome kažkur darže, miške, o po pusdienio jau matėme vienuolika stovinčių kryžių“, – pasakojo panevėžietis.
Pasirodė ašaros
E.Žvykas sako, kad vienoms kapinaitėms sutvarkyti prireikdavo kelių dienų, o kitas sutvarkydavo per kelias valandas.
Ekspedicijos „Misija Sibiras 12“ dalyviai sutiko keturis lietuvius ir vieną vyrą, draugavusį su lietuvaite. Jų graudžios ir savotiškai gražios istorijos ne tik virpino lietuvių širdis, tačiau ir vertė didžiuotis savo tautiečiais. Pasak Eugenijaus, sutiktieji pasakojo, kaip jie įsikūrė, kaip kūrė šeimas, tapo gerbiami ir mylimi vietinių gyventojų.
„Visi buvę arba politiniai kaliniai, arba tremtiniai. Tiek lietuviai, tiek vietos žmonės sutartinai pasakojo, kad jie mokėdavo daug daugiau nei vietiniai gyventojai. Lietuviai išmokydavo vietinius arti laukus, tvarkyti ginklus“, – prisiminė garbaus amžiaus lietuvių pasakojimus vaikinas.
Lietuvius ne tik nustebino, kaip garbaus amžiaus tautiečiai gražiai kalba lietuviškai, tačiau ir vietinių požiūris į atvykusius jaunus žmones. „Viena moteris paklaususi, ką mes čia veikiame, nuoširdžiai pasakė, kad ji Kazlauskaitė“, – prisiminė vaikinas. Širdį jauniems lietuvaičiams sujaudino 83-ejų Eduardo Zagolskio žodžiai.
„Kai senolis išgirdo, kad su juo šešiolika žmonių sveikinasi lietuviškai, jam net ištryško ašaros. Jis labai džiaugėsi ir prisiminė, kad paskutinį kartą lietuviai čia lankėsi prieš dvidešimt metų. Jis mums ištarė: – Pagaliau atvažiavote. Aš tiek metų laukiau, kad čia atvyktų kas su manimi lietuviškai pasišnekėti“, – prisiminė pašnekovas.
Aštuonerius metus kalėjęs Sibiro lageriuose, vėliau pas ištremtą šeimą į Chakasiją atvykęs senolis gyvenimu nesiskundė. Kartojo, kad čia jam visko užtenka.
Pastatė kryžių
Vaikinas pasakojo, kad didelę pagarbą vietiniams gyventojams kelia Sibire esančios lietuvių kapinės. Pasak jo, Chakasijos kaimeliuose sutikti žmonės su pagarba pasakoja apie vietas, kuriose nuo kalnų iš tolo iškildavo milžiniški lietuvių statyti mediniai kryžiai.
Jie stebėjosi lietuvaičiais, kurie apkeliavo pusę pasaulio, kad sutvarkytų savo kraštiečių kapus, atstatytų kryžius. Veikiausiai dėl to šiais metais pirmą kartą projekto istorijoje atstatomi ne tik seni nuvirtę kryžiai. Iš Lietuvos ekspedicijos dalyviai atgabeno beveik 30 kilogramų sveriantį, 3 metrų aukščio lietuviško ąžuolo kryžių, kuriuo simboliškai paženklino didžiules lietuvių kapines Ckakasijos pietuose.
„Tai buvo pirmas kartas, kai pastatėme savo atsivežtą kryžių. Anksčiau visą laiką buvo atstatomi kryžiai arba statomi kryždirbio, kuris dirbo vietoje, dirbiniai“, – sakė panevėžietis. Maturo kaimelyje, vienose gražiausių šių apylinkių lietuvių tremtinių kapinių, jaunimas pastatė medinį tautodailininko Vidmanto Zakarkos drožtą kryžių.
Dienos, kai jauni lietuvaičiai atstatė samanomis ir žolėmis apžėlusius milžiniškus kryžius, kai miškingose vietovėse buvo galima perskaityti lietuviškas pavardes, jiems tapo pačios įsimintiniausios, todėl jau prieš išsiskiriant ekspedicijos dalyviai kūrė planus susiburti po dešimties metų ir vėl aplankyti tolimąsias kapavietes.
Porą savaičių lankydamasi lietuvių tremties vietovėse Chakasijos Respublikoje jaunimo ekspedicijos komanda Sibire įveikė daugiau nei 2000 km ir sutvarkė 11 kapinių. Aplankytos Askizo, Charojaus, Cibulos, Imeko, Juzikų, Miziugolo, Tanzibėjaus, Ust-Abakano kapinaitės.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
