Šalta, drėgna, tamsu, purvina ir ypač ankšta. Ne, tai ne siaubo filmo scenarijaus pradžia. Tai speleologų, kurių pomėgis ir aistra yra landžioti po giliausius ir sudėtingiausius pasaulio urvus, kasdienybė. Panevėžietis Darius Simanavičius, nusileidęs ne į vieną žemės plyšį, tikina, kad kiekvienam būtų pravartu susidurti su gamtos didingumu. Tada suprastų: žmogus nėra pagrindinis žaidėjas žemėje.
Tikslas – įveikti save
Lietuvių speleologai kartu su Ukrainos ir kitų šalių entuziastais šią vasarą bando įveikti pasaulio dugnu vadinamo Kruberio-Voronjos urvą. Ekspedicijoje „Gilyn į Žemės centrą“ dalyvaujantys speleologai tikisi pasiekti2191 mgylį ir mėgins prasiskverbti į dar neištirtą urvo dalį – sifono „Du kapitonai“ gelmes. Panevėžietis Darius Simanavičius prieš du dešimtmečius nusileido į antrą tuo metu pasaulyje giliausią Pantiuchino urvą Kaukazo kalnuose, Vakarų Gruzijoje. Dabar jis renkasi lengvesnius urvus, bet ten dažniausiai leidžiasi su žmona ar visa šeima.
Anot Dariaus, gal daugeliui ir atrodys kiek keistas noras lįsti ten, kur šalta, drėgna, tamsu ir nejauku, tačiau būtent urvuose pasimiršta visos žemiškos problemos. Be to, tai – tarsi savotiška liga, nuo kurios vaistų nėra.
Pirmą kartą požemių paslaptimis D.Simanavičius susidomėjo dar būdamas paauglys. Speleologijos būrelį pasirinko vien dėl galimybės pakeliauti netradiciškai, tačiau vėliau pažintinės kelionės peraugo į sportines.
„Panevėžyje speleologų būrelį organizavo šio sporto pradininkai mūsų mieste ir puikūs pedagogai, jie sugebėjo sudominti. Iš pradžių patiko, kad kalnuose labai gražu, o paskui tai tapo savotišku sportu. Norėjosi nusileisti kuo giliau ir sudėtingiau, neįprastu būdu. Įveikti ne urvus, nes tai neįmanoma, o save“, – pasakojo vyras.
Dar ir dabar jis prisimena savo pirmąjį krikštą – kelionę į Krymą, kur su visa grupe paklydo, buvo išprausti galingos liūties, o nakvoti teko kariškių paskolintoje dvivietėje palapinėje šešiems žmonėms. Tačiau tai neatbaidė nuo noro leistis į požemius, atvirkščiai, dar labiau uždegė jaunuolį.
„Pirma kelionė taip susiklostė, kad daiktai sunkvežimiu iškeliavo į mūsų kelionės tikslą, o mes, menkai apsirengę, kopėme į kalnus. Baigėsi tuo, kad pasiklydome, užklupo didžiulė vėtra, suplėšė mūsų polietilenines skraistes ir teko nakvoti prisiglaudus rusų karinėje stovykloje. Dvylikos žmonių grupei davė dvivietę palapinę, tad pakaitomis joje šildėmės šešiese“, – dar neišblėsusiais įspūdžiais iš pirmosios kelionės dalijosi Darius.
Pavojingiausia – nardyti urvuose
Sudėtingiausia ir įspūdingiausia kelionė buvo Pantiuchino urvas Kaukaze. Anot Dariaus, 1991-aisiais tai buvo antras giliausias žemėje urvas, o dabar tikriausiai nepatektų net į dešimtuką. Kataloniečių ir lietuvių bendra ekspedicija nusileido į950 metrųgylį, bet taip ir nepasiekė savo tikslo.
„Mūsų tikslas buvo rasti taką į giliausią žemės tašką, bet nusileisti iki jo mums nepavyko.950 metrųgylyje buvo apie20 metrųšulinys, apie du trečdalius jo užėmė krintantis vanduo. To mes nenumatėme, o leistis į jį būtų beprotybė, nes tiesiog prigertum“, – kalbėjo Darius.
Jo teigimu, nardymas urvuose yra specifinis ir labai pavojingas, dažniausiai tuo užsiima tik neturintys šeimos fanatikai. Nors jis su žmona mėgsta nardyti atviruose vandenyse, bet urvuose nerizikuoja, nes menkiausia klaida gali kainuoti gyvybę. Ekspedicijoje dalyvavęs Katalonijos speleologas žuvo nardydamas Ispanijos urvuose, nes nesugebėjo įveikti vandens srovės.
Pantiuchino urvo gylis buvo1500 metrų, tačiau vandens šulinys, arba, kaip vadina speleologai, sifonas, neleido nusileisti iki pat dugno. Pranėręs pro sifoną dažnai gali vėl leistis urvu gilyn, tačiau žmogus ne visada gali pralįsti pro ten, kur teka vanduo.
„Jeigu urvas baigiasi sifonu, nerti pro jį neretai jau būna kitos ekspedicijos tikslas. Nepasiruošusiesiems nerti pavojinga. Galbūt ir turėsi galimybę grįžti, bet įvairios aplinkybės tam gali sutrukdyti: gali kur įstrigti, pažeisti įrangą ar tiesiog neberasti kelio atgal. Daug kas gali atsitikti, todėl rizikuoja paprastai tik tie, kurie neturi nei šeimos, nei vaikų“, – pasakojo D.Simanavičius.
(…)
Visą Linos DRANSEIKAITĖS straipsnį skaitykite liepos 28 d. „Sekundėje“.
