Šv. Jokūbo kelias žymus Ispanijoje, juo piligrimai keliauja į save ir Dievą. Panevėžietė Sabina Šukytė pėsčiomis daugiau kaip aštuonis šimtus kilometrų ryžosi įveikti ne norėdama sustiprėti dvasiškai ir sutvirtinti savo tikėjimą, o tiesiog pasigrožėti nuostabia Ispanijos gamta.
Viliojo noras pabūti ilgiau
Panevėžietės Sabinos Šukytės viena iš didžiausių aistrų – kelionės. Jauna moteris svečiose šalyse stengiasi ne tik pasigrožėti nuostabiais gamtos vaizdais ar architektūriniais šedevrais, bet ir susipažinti su vietiniais žmonėmis, perprasti jų mentaliteto ypatumus.
Pasak S.Šukytės, kelionės jai yra savotiškas mokymosi procesas, pasaulio pažinimas, kuris pasireiškia santykiuose su pačia savimi ir kitais, pagerina sveikatą, atveria daugiau galimybių. Tačiau kelionių pagrindinis trūkumas, kad žmogus yra suvaržytas laiko: ilgiau pasigrožėti vienu ar kitu idilišku vaizdeliu tiesiog nėra kada, tad keliautoja pavargo sau nuolat kartoti, kad ji dar būtinai sugrįš į vieną ar kitą dievišką kampelį.
„Kiek kartų sau sakydavau, kaip būtų gerai kokioje pamatytoje vietoje pasivaikščioti ilgai ilgai. Ir dabar paskutiniuosius porą metų gyvenu tai Panevėžyje, tai Škotijoje. Tai neapsakomo atšiauraus grožio šalis, žavinti savo energetika.
Tačiau būti tik turiste man būtų per brangu, tad šioje šalyje susiradau darbą ir laisvu laiku keliauju. O kai sužinojau apie galimybę pėsčiomis pažinti saulėtąją Ispaniją, nė nedvejodama leidausi į savotišką avantiūrą“, – „Sekundei“ pasakojo Sabina.
Moterį leistis piligrimų keliais paskatino ne dievo paieškos, o draugo rekomenduotas filmas „Kelias“, kuris sužavėjo tiek savo turiniu, tiek kerinčiais vaizdais. Šį filmą panevėžietė prieš kelionę peržiūrėjo net kelis kartus, nes tai buvo kartu ir savotiškas gidas.
Informacijos ji ieškojo ir įvairiuose internetiniuose forumuose, Lietuvos spaudoje ir užsienio leidiniuose.
Nuo filmo peržiūros iki idėjos įgyvendinimo praėjo tik du mėnesiai, per kuriuos Sabina ne tik ruošėsi morališkai, bet ir fiziškai – žygiai nuo namų iki Berčiūnų, tinkamos aprangos ir avalynės išsirinkimas ir kiti kelionės rūpesčiai.
„Nemažai laiko skyriau pasirengimui, nes ši kelionė buvo pėsčiomis ir dar su savimi turėjau neštis visą bagažą.
Toks išbandymas buvo pirmasis mano gyvenime, tuo labiau kad pasirinkau ne tą tradicinį piligrimų maršrutą, o sunkesnį, besidriekiantį kalnuotomis vietovėmis“, – pasakojo moteris.
Apstulbino pasakiški vaizdai
Jokūbo kelio pagrindinė idėja, nuo kurios atsispiria juo keliaujantieji – piligrimystė ir dievo paieškos. Anot Sabinos, vienintelis religinis atributas jai buvo tik piligrimo pasas, leidžiantis gerokai sumažinti kelionės kainas. Su šiuo pasu nakvynė viešbutyje kainuodavo tik penkis eurus ar dar mažiau – kiek keliautojas gali paaukoti, kai ne piligrimui nakvynė kainuoja nuo dešimties iki trisdešimties eurų.
„Mane visada domino praktiškoji gyvenimo pusė, nes teorija yra pririšta prie kažkokios religijos ar filosofijos.
Domiuosi ir Rytų pasauliu, nes manęs negąsdina kitokio dievo pažinimas, aš su juo nesusitapatinu. Religija man nėra labai svarbi ir dievą aš suprantu kaip tam tikro dažnio energiją, kurią dabar labai stipriai ir aiškiai apibrėžia kvantinė fizika.
Aišku, dievas kažkiek išlieka ir nepažinus, nes pats pažinimo procesas lieka begalinis“, – savo požiūrį į religijos dalykus atskleidė S.Šukytė.
Su kelionės bičiuliu moteris pasirinko ne piligrimų pamėgtą maršrutą, o tą, kuris yra gerokai sudėtingesnis fiziškai, nes driekiasi ne lygumomis, o kalnuotomis vietovėmis. Pasak moters, jų pasirinkimą nulėmė noras pamatyti kuo įspūdingesnių vaizdų, nes nuo kalnų, kuriais driekiasi piligrimų kelias, atsiveria nuostabus vaizdas į vandenyną.
„Pasirinkau maksimumą grožio ir egzotikos. Šiaurinė Ispanija yra pati gražiausia ir žaliausia būtent gegužę, tad visa kelionė pranoko mano lūkesčius. Pirmas dvi savaites nežinojau net kur žiūrėti ir ką fotografuoti ar kur ilgiau apsistoti, nes viskas buvo tiesiog įspūdinga.
Tiesiog aikčiojau nuo tos šalies grožio ir šiek tiek su pavydu žiūrėjau į tuos nuostabius kalnus ir vandenyną. Tik po poros savaičių kelionės tas grožis tapo tarsi visai suprantamu dalyku“, – sakė Sabina.
Reikia atsisakyti nereikalingų daiktų
Prieš kelionę panevėžietė itin daug ruošėsi, tačiau to nepakako ir pirmosios dienos buvo labai sunkios. Iki tol Sabinai teko kopti tik į neaukštus Škotijos kalnus, bet tai buvo savaitgalio išvykos, su tikraisiais kalnų sunkumais ji susidūrė Ispanijoje.
„Mano fizinis pasirengimas buvo geras ir investicijos atsipirko, bet kalnų aukštis tikrai duoda apie save žinoti. Pirmosios dienos buvo skirtos praktiškai batraiščių ir kuprinės diržų tampymui ir segiojimui.
Vėliau kūnas prisitaikė ir keliavimas tapo tikru malonumu. Kelionėje supratau tai, kad į kuprinę turi susidėti tik būtiniausius daiktus, nes papildomi penkiasdešimt gramų tampa puskilogramiu“, – pasakojo mergina.
Ji džiaugiasi, kad prieš kelionę paklausė savo draugės ir įsigijo specialiai tokioms išvykoms sukurtus drabužius. Anot Sabinos, saulė ten tokia intensyvi, kad nepadeda net kremai, saugantys nuo saulės spindulių, ir jeigu nevilkėsi drabužių ilgomis rankovėmis, paprasčiausiai nudegs oda.
Nors panevėžietė į kelionę po vaizdingas Ispanijos vietas leidosi norėdama pasigrožėti šios šalies grožiu, ji tikina, kad tai leido perkratyti ir savo pačios vertybes. Anot Sabinos, jai teko sutikti nemažai piligrimų, kurie sakėsi kelionėje patyrę tikrų stebuklų ar nušvitimų, tačiau šiuos stebuklus S.Šukytė gali labai paprastai paaiškinti.
„Tas pats dievo ieškojimas turi savo fiziologiją. Kada eini su sunkia kuprine per dieną po 8–10 valandų, labai greitai suvoki, kad tiek toje kelionėje, tiek ir gyvenime visko turime per daug: per daug daiktų, per daug užsistovėjusių minčių ar emocijų. Jeigu nori komfortabilumo, tiek kelionėje, tiek ir gyvenime, turi nuolat pertikrinti savo kuprinę ar atsisakyti nereikalingo balasto“, – savo atradimu pasidalino S.Šukytė.
Išmoko ispaniškai
Mėnesį trukusi kelionė dar ilgam liks atminty ir todėl, kad Sabina pramoko kalbėti ispaniškai. Kelionėje sutiktas bičiulis ispanas nekalbėjo tomis kalbomis, kuriomis kalbėjo lietuvė, tad jai teko savarankiškai, iš kelioninio žodynėlio pramokti ispanų kalbos.
Pasak Sabinos, didžiausias privalumas kelionėje yra būtent kalbos mokėjimas, tačiau ispanai yra labai draugiški, atviri, bendraujantys, tad kalbos barjero jau mėnesio pabaigoje nebebuvo. Nors Ispanijoje labai skirtingi dialektai ir dažnai tie patys ispanai iš skirtingų regionų nesupranta vienas kito, Sabina kelio vietinių galėjo pasiklausti ispaniškai.
„Tokios kelionės pliusas tas, kad gali pereiti visą Ispaniją. Turint mažiau laiko ar finansų, galima rinktis mažesnius atstumus, o mokant ispanų kalbą – sužinoti ir itin įspūdingus takelius palei vandenyną ar kitas gražias vietas“, – sakė S.Šukytė.
Piligrimų kelių yra ne vienas, visi jie sužymėti tam tikrais orientyrais, tačiau pasiklysti ne kartą teko ir lietuvei. Kartą užlipus į gana statų kalną ten besidarbavę statybinkai liepė lipti atgal, o jau nusileidus ir vietinių pradėjus teirautis, kur toliau eiti, šie vėl nurodė kopti į tą patį kalną.
Kitą kartą nuo stataus kalno teko ropštis tiesiai per bruzgynus, nes kalnų keliukais liko keletas kilometrų, o sparčiai temo.
„Jeigu išklydai iš maršruto, nereiškia, kad teks sugrįžti atgal, vietiniai visada nurodys artimiausią kelią. Ne kartą teko pasiklysti, tai buvo tam tikri mūsų kelionės išbandymai ir kartu nuotykiai“, – pasakojo panevėžietė.
Jai buvo kiek keista ir tai, kad kelionėje sutikti pakeleiviai ispanai, olandai ir prancūzai prisipažino pirmą kartą matantys lietuvę ir nuolat klausinėjo, kaip atrodo ta Lietuva. Bent kiek į Lietuvos peizažą panašius vaizdus žiūrėdama Sabina pakeleiviams bandė nupasakoti, kaip atrodo Lietuvos gamta ir kai kitą kartą jie pamatydavo panašių gamtovaizdžių, šaukdavo: „Žiūrėk, priėjome tavo Lietuvą“.
Iš mėnesį laiko trukusios kelionės Sabina grįžo tik prieš porą savaičių ir vis dar naktimis sapnuoja, kaip ji keliauja piligrimų keliais.
„Dabar dar gyva šios kelionės įspūdžiais, o kada jie išblės, pagalvosiu, kur patraukti toliau, tik supratau, kad ir kelionė pėsčiomis gali būti žavi“, – tikino S.Šukytė.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
