Scenoje Panevėžio teatro „Menas“ aktorius Gytis Pintulis laukia plojimų, gaisrinėje – sirenų kaukimo ir su jomis užplūstančio adrenalino. Gyčio kasdienybė – tai dviejų pasaulių susidūrimas, kuriame teatro magija persipina su realiu pavojumi.
Vieną dieną – teatro šviesos, kitą – gaisrinės švyturėliai.
Gyčio Pintulio gyvenimas teka tarp dviejų skirtingų pasaulių, kur kiekviena diena – naujas vaidmuo, o kiekviena sekundė – premjera su tikruoju gyvenimu.
Į Panevėžį sugrąžino teatras
Sugrįžti ten, kur jau esi dirbęs, visada yra savotiškas išbandymas.
Aktoriui Gyčiui Pintuliui Panevėžys nėra naujas miestas – čia jis jau dirbo, tačiau gyvenimas vedė ir kitais keliais: į kiną, televiziją, o netikėtai – ir į ugniagesio gelbėtojo tarnybą.
Po maždaug dešimtmečio pertraukos aktorius vėl grįžo į Panevėžio teatrą „Menas“, kur kuria naujus vaidmenis ir vaidina spektakliuose
Kaip prisipažįsta aktorius, teatras nuo jo niekada nebuvo nutolęs.
„Tuo metu tiesiog norėjosi pamatyti daugiau, išbandyti save kitur, pakeliauti, pasiblaškyti. Taip ir padariau – išėjau iš teatro“, – pasakoja Gytis.
Bet aktorystė vis tiek lydėjo. Jis darbavosi kaip laisvai samdomas aktorius – filmavosi, dalyvavo televizijos projektuose.
Ir palaikydavo ryšį su panevėžiečiais, su teatro direktoriumi.
Kartais pasiteiraudavo, kaip jiems sekasi.
„Ir vieną dieną man tiesiog pasakė: jeigu vis dar turi noro, grįžk. Taip prieš metus ir grįžau į „Meną“. Jau turiu keletą spektaklių, kelis vaidmenis, dalį pastatymų repetavome nuo pradžių iki galo, o dabar repetuojame dar vieną“, – spektaklio „Meilė, džiazas ir velnias“ išvakarėse „Panevėžio balsui“ pasakojo G. Pintulis.
Kaip sriuba ir cepelinai
Sugrįžęs į sceną aktorius sako pajutęs, ko buvo pasiilgęs ir ko jam trūko.
„Stovėti teatro scenoje labai geras jausmas. Nors nebuvau labai nutolęs nuo aktorystės – filmavausi, dirbau kine ir televizijoje, bet tai kitokia patirtis“, – sako G. Pintulis.
Dabar, kai vėl atsirado galimybė prisiliesti prie magiškojo teatro, pajuto, kad šios dvi platformos – kinas ir teatras – yra visiškai skirtingos.
„Čia kaip sriuba ir cepelinai. Man patinka abu, – šypsosi Gytis. – Filmavimasis ir vaidinimas scenoje yra skirtingi malonumai. Spektaklyje veiksmas vyksta čia ir dabar, jame viskas gyva, iš karto gali pajausti žiūrovo atsaką. Sunku nupasakoti tą jausmą.“
Kinas, anot jo, turi kitokį žavesį.
„Ten gali pakartoti sceną, tam yra dubliai. Bet nufilmavai ir viskas, pamiršai. Vėliau gali pamatyti rezultatą ekrane per premjerą. Kinas turi ir išliekamąją vertę – įrašą gali žiūrėti vėl ir vėl“, – lygina aktorius.
Koks spektaklis, toks ir žiūrovas
Santykį su Panevėžio teatro publika G. Pintulis sako vis dar auginantis.
„Žiūrovai po truputį ateina, kai kurie jau pažįsta, kiti gal dar tik sužino, kad teatre atsirado naujas aktorius. Iš kolegų esu girdėjęs, kad žiūrovai kartais klausia: „O čia tas naujas aktorius? Šitas aktorius vaidins pas jus?“ Tai jau kažkoks ženklas, kad einu teigiama linkme. Tikiuosi, kad mano buvimas čia kvies žiūrovus ateiti į spektaklius“, – šypteli G. Pintulis.
Ar Gytis jaučia skirtumą tarp teatro žiūrovų didmiesčiuose ir mažesniuose miestuose?
„Nemanau, kad labai skiriasi. Skirtumas labiau atsiranda dėl paties teatro kuriamo turinio. Pavyzdžiui, Vilniuje vaidinu komerciniame komedijos teatre, o Panevėžio teatre „Menas“ kitoks repertuaras. Todėl ateina ir kitoks žiūrovas. Kokį spektaklį rodai – tokį žiūrovą ir prisikvieti“, – mano pašnekovas.
Sėdo ne į savo roges
Kad vaidyba yra tai, kuo nori užsiimti, G. Pintulis suprato dar mokykloje, tačiau gyvenimas jam buvo paruošęs kitokį scenarijų.
„Mokykloje ir buvo pirmieji lipimai į sceną – renginiai, vaidinimai, kažkokie pristatymai. Aš ten visada pirmas lįsdavau. Ir taip, man sekėsi. Kaip toje grupės „Antis“ dainoje: mokytojai mane kalbina – būk artistas“, – šypsosi Gytis.
Tačiau baigęs mokyklą įstojo studijuoti transporto vadybos Šiaulių kolegijoje. Tikinimų, kad gimęs vaidinti, aišku, sulaukdavo ir ten.
„Net dėstytojai manęs klausdavo: „Ką tu čia veiki?!“ Jie matė, kad mane traukia visai kas kita“, – pasakoja G. Pintulis.
Gytis svarsto tiesiog rinkęsis pragmatiškesnį kelią.
Tuo metu tai atrodė gana logiškas sprendimas – kaip sakė vyresni artimieji, rimtesnė profesija, stabilus uždarbis, dideli pinigai.
„Šūdą ten dideli, – dabar juokiasi G. Pintulis. – Tada tai atrodė labai protingas sprendimas, o iš tikrųjų visai neprotingas. Ne ten, kur norėjo širdis.“
Transporto vadybos studijas nusprendė baigti, nors jau antrame kurse buvo tikras, kad šio darbo nedirbs.
„Pabaigiau kolegiją, paspaudžiau jos direktorei ranką, pasiėmiau diplomą ir padėjau jį į stalčių. Jau kitą dieną laikiau stojamuosius į aktorinį“, – prisimena Gytis.
G. Pintulis gavo ir dar vieną gyvenimo pamoką: net ir didžiausių pasaulio pinigų neuždirbsi, jei pačiam neįdomu tai, ką darai.
„Kai veikla ateina iš noro daryti, pinigai yra pasekmė, darbo rezultatas. Vienaip ar kitaip juos uždirbi“, – įsitikinęs aktorius.
Svajonių vaidmuo dar laukia
Studijuodamas aktorinį Šiaulių universitete, Gytis pradėjo vaidinti studijiniuose spektakliuose. Ten mokėsi aktorystės pagrindų, su kurso draugais pradėjo statyti spektaklius.
„Pirmojo spektaklio jau neatsimenu. Bet prisimenu vieną ryškesnių – „Gerasis žmogus iš Sezuano“. Tai buvo mano baigiamasis spektaklis, kuriame atlikau pagrindinį vaidmenį“, – pasakoja G. Pintulis.
Po studijų prasidėjo profesionalūs vaidmenys.
Gytis buvo pakviestas į vieną teatrą, bet ten neužsibuvo. Vėliau atsidūrė Panevėžyje, teatre „Menas“, kur jo laukė pirmieji rimtesni vaidmenys.
Tiesa, tada irgi neilgam – vėliau daugiau filmavosi serialuose ir kine.
„Beje, dar studijų metais buvau pakviestas filmuotis. Pamenu, kaip vasarą vykau į filmavimą ir už jį gavau pirmąjį honorarą“, – šypteli pašnekovas.
Nors aktorius yra sukūręs ne vieną vaidmenį ir kine, ir teatre, svajonių vaidmuo jo dar laukia.
„Norėčiau sudėtingo, stipraus, galbūt herojinio vaidmens kine. Vaidmens, kuriame būtų didelis vidinis lūžis, tragiškumas, kad būtų stiprus personažo pasikeitimas. Kad tai būtų didelis, pagrindinis vaidmuo, kurį reikėtų labai giliai išgyventi“, – sako jis.
Aktorius ugniagesys
G. Pintulio gyvenimas atrodo tarsi iš filmo – vieną dieną scena, kitą dieną gaisras.
Vakare jis stovi teatro scenoje prieš žiūrovus, o kitą dieną jau velkasi ugniagesio uniformą ir su ekipažu lekia į iškvietimą.
Jau bemaž aštuonerius metus Gytis darbuojasi ugniagesiu gelbėtoju Šiaulių priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje.
Tiesa, tarnyboje su uniforma Gytis jau nėra aktorius ar žinomas žmogus, kurio veidą mato teatro, kino ar televizijos žiūrovai. Ten visi jie lygūs – komanda.
G. Pintulis apie ugniagesio darbą svajojo nuo vaikystės.
Bet tai įsikūnijo, kai Gytis pirmą kartą pasitraukė iš teatro.
Tuo metu aktoriaus darbas nesusiklostė taip, kaip tikėjosi, su tuomečiu teatro „Menas“ vadovu lūkesčiai nesutapo.
„Trenkiau durimis ir išėjau“, – pasakoja G. Pintulis.
Po šio sprendimo atėjo laikas apmąstymams.
Aktorius prisimena, kad tai buvo momentas, kai teko nuoširdžiai savęs paklausti, ko iš tikrųjų nori.
„Atsimenu, sėdžiu ant laiptų ir galvoju: ko tu dar nori iš gyvenimo, Gyti? Ir tada pamačiau pravažiuojančią gaisrinę“ – pasakoja pašnekovas.
Išties dar sėdėdamas Šiaulių kolegijos auditorijoje jis pro langą stebėdavo šalia Šiaulių savivaldybės įsikūrusią gaisrinę.
„Žiūrėdavau į ją ir galvodavau: man ten patiktų. Atrodė, ten būtų įdomu dirbti“, – pasakoja aktorius.
Kai Gyčio gyvenime atsirado pauzė ir reikėjo iš naujo apsvarstyti savo kryptį, senoji svajonė netikėtai tapo realybe.
„Kai vaikystėje kas nors paklausdavo, kuo būsiu užaugęs, sakydavau: gaisrininku, – prisimena pašnekovas. – Matyt, tokios mintys niekur nedingsta. Jos gali kažkuriam laikui pasitraukti į šalį, bet vieną dieną vis tiek sugrįžta. Man taip ir nutiko.“
Krikštas visam gyvenimui
Išlaikius fizinius normatyvus ir psichologinį testą, aktoriaus gyvenime atsirado ugniagesio gelbėtojo darbas – profesija, kuri reikalauja visiškai kitokių savybių nei scena, tačiau suteikia ir labai aiškų prasmės jausmą – gelbėti žmones ir jų turtą.
Gytis pasakoja, jog yra trys žmonių tipai: tie, kurie nutikus nelaimei sustingsta, tie, kurie bėga, ir tie, kurie puola. Svarsto pats veikiausiai priklausantis trečiajam tipui ir būtent dėl to perėjęs atranką į ugniagesius gelbėtojus.
Ugniagesio gelbėtojo darbe, anot Gyčio, susiduriama su situacijomis, kurios reikalauja ne tik fizinės ištvermės, bet ir emocinio atsparumo. Kartais tai – pavojingi gaisrai, kartais – baisios nelaimės, o kai kada – ir akistata su mirtimi.
Tiesa, žygdarbius, kaip pats sako, atlieka ne kiekvieną pamainą.
G. Pintulis neslepia: šiame darbe būna ir skaudžių, ir absurdiškų, ir net komiškų situacijų.
Viena pirmųjų patirčių, kurią aktorius prisimena iš ugniagesio darbo pradžios, ypač sudėtinga. Jam tai buvo savotiškas krikštas su ugniagesio gelbėtojo uniforma.
Kai ekipažas atvyko į vietą, sūnus jau buvo ištraukęs tėvą iš nuotekų duobės. Ugniagesiai dar bandė nelaimėlį gaivinti, bet nesėkmingai.
„Tai buvo pirmas kartas, kai tiesiogiai susidūriau su mirtimi – kai savo rankomis bandžiau žmogų ištraukti iš mirties gniaužtų, bet man nepavyko. Tai štai: laba diena atvykus į ugniagesio gelbėtojo pasaulį“, – ironiškai sako G. Pintulis.
Tiesa, Gytis stengiasi neužsibūti su tokiomis emocijomis.
„Gal dėl to ir galiu dirbti ugniagesiu – per atrankas juk ir tikrinama, ar žmogus gali tokias situacijas atlaikyti“, – svarsto pašnekovas.
Mirties kvapas saldus
Ugniagesiai neretai kviečiami ne tik tramdyti liepsnų. Tenka padėti ir policijai, pavyzdžiui, atidaryti butų duris, kai įtariama nelaimė.
Dažniausiai tokiais atvejais jau iš anksto nujaučiamas blogiausias scenarijus.
„Būna, kad gyvena vienišas senas žmogus, kelias dienas niekas jo nematė, niekas neatidaro durų. Tada atvažiuoji ir daugmaž esi pasiruošęs tam, ką gali rasti“, – sako Gytis.
Tokių situacijų per tarnybos metus susikaupė gana nemažai.
„Durų atidarymų, kai viduje randi mirusį žmogų, jau tikrai daugiau, nei vienos rankos pirštais galėčiau suskaičiuoti, o gal ir dar daugiau“, – neslepia pašnekovas.
Kai kuriose situacijose ugniagesiams tenka susidurti su itin nemaloniais vaizdais.
„Būna, kūnas guli jau kurį laiką. Juntamas ir specifinis kvapas. Jau galiu pasakyti, kad mirties kvapas yra saldus, toks salstelėjęs“, – apibūdina G. Pintulis.
Tačiau, pasak jo, šio darbo būtų neįmanoma dirbti, jeigu viską per daug imtum į širdį.
„Grįžti po iškvietimo ir jeigu laikas valgyti, eini valgyti. Aš nesinešu tų vaizdų, su jais nemiegu. Kartais net galvoju: gal esu nejautrus, o gal būtent dėl to galiu dirbti tokį darbą? Kaip pažiūrėsi“, – svarsto jis.
Ugniagesio darbo anekdotai
Tačiau ugniagesio darbe, anot G. Pintulio, pasitaiko ir kurioziškų situacijų.
Kartą ekipažas atvažiavo į iškvietimą – manyta, kad žmogus miręs, nes niekas neatidaro durų.
„Jau pasiėmiau benzininį pjūklą, laukiu vado komandos pjauti duris. Paleidžiu pjūklą, triukšmas, visi pasiruošę… ir staiga durys atsidaro. Stovi senukas su „Maximos“ maišeliais ir klausia: „Ką jūs čia darot?!“ – kvatojasi prisiminęs Gytis.
Dar viena situacija iš ugniagesių gelbėtojų gyvenimo: atvykę į iškvietimą rado nuosavo kiemo baseine avį. Tikrą, gyvą, tačiau negalinčią išlipti. Avis ne kiemo šeimininko. Atklydusi iš nežinia kur ir svarbiausia, jog niekas nežino kieno.
Tokios akimirkos, pasak pašnekovo, primena, kad gyvenime būna visko – ir juodo, ir balto.
Diplomuotas virėjas, be ne kulinaras
Save G. Pintulis laiko ir aktoriumi, ir ugniagesiu gelbėtoju.
„Žiūriu į žmogų kaip į visumą. Esu tai, ką darau. Juokinga, kai prisistatoma pagal diplomą. Tarkime, turi statybų inžinieriaus diplomą, bet realiai vadovauja kino teatrui ir vis tiek sako: „Aš statybų inžinierius.“ Man atrodo paprasčiau: jeigu dirbi aktoriumi ir ugniagesiu, tai ir esi aktorius bei ugniagesys“, – įsitikinęs Gytis.
Išties jo stalčiuje rastume net keturis diplomus – transporto vadybininko, aktoriaus, ugniagesio gelbėtojo ir…virėjo.
„Čia gana juokinga istorija. Tik turiu virėjo diplomą, bet pats savęs virėju tikrai nelaikau, gaminti nemoku. O ir virėju niekada neprisistatysiu“, – juokiasi Gytis.
Jis pasakoja, kad gaisrinėje buvo pasiūlyta įgyti virėjo kvalifikaciją.
Toks poreikis atsirado iš beprecedenčių situacijų, pavyzdžiui, kai Alytaus padangų perdirbimo gamykloje kilo didelis gaisras ir jo gesinimas truko net dešimt dienų.
Tokiais atvejais dirbama praktiškai visą parą, reikia organizuoti ugniagesių gelbėtojų maitinimą. O pagal maisto ir veterinarijos taisykles maistą ruošti gali tik žmogus, turintis tam reikalingą diplomą.
„Kai paklausė, kas norėtų įgyti tą diplomą, pakėliau ranką: „Duokit man.“ Bet ar kviesčiau paragauti savo nepamirštamos vakarienės? Ne, tikrai ne“, – juokiasi G. Pintulis.
Anot jo, pamaitinti kolegas gaisro vietoje, kad gautų maistinių medžiagų, jis sugebėtų. Bet ar tai būtų delikatesas – nuoširdžiai abejoja.
„Moku išvirti kiaušinį, iškepti kiaušinį, padaryti sumuštinį. Atsimenu ir kaip tas kotletas susilipdo. Bet čia ir baigiasi mano kulinariniai įgūdžiai“, – šypsosi Gytis.
Medžiaga vaidmenims
Nors atrodo, kad aktoriaus ir ugniagesio profesijos visiškai skirtingos, G. Pintulis sako, kad jose galėtų rasti ir panašumų.
Vienas jas vienijantis veiksnys – stresas.
„Ugniagesio darbe yra ekstremalios situacijos, pavojus, gelbėjimo darbai. Tai suteikia adrenalino. Tas adrenalinas – malonu, smagu, įdomu. Bet lygiai tas pats vyksta ir teatre – premjera, spektaklis, didelis jaudulys. Tas pats jausmas krūtinėje, tie patys drugeliai pilve, kad net bloga“, – pasakoja Gytis.
O ugniagesio darbas, svarsto, jam savotiškai padeda ant scenos.
Įtemptumas, aštrus protas, staigus reagavimas į įvykius, anot Gyčio, reikalingas tiek atvykus į iškvietimus, tiek stovint prieš pilną salę žiūrovų.
„Gaisrinėje darbas labai dinamiškas, nutinka daug greitai besikeičiančių situacijų, kuriose turi reaguoti tinkamai čia ir dabar. Tai šiokia tokia treniruotė ir teatrui. Kada spektaklyje kažkas vyksta ne taip, kaip turėtų, tenka improvizuoti. Galvoti, kaip išsisukti iš situacijos, kaip suvaidinti, kad žiūrovas nieko nesuprastų“, – sako aktorius.
Be to, šios profesijos puikiai vieną kitą papildo.
„Nuvykęs į įvykio vietą sutinku labai daug žmonių, pamatau juos įvairiose situacijose – kaip elgiasi baimės akivaizdoje, kaip reaguoja į mirtį ar turto praradimą, kaip atrodo ir ką daro tam tikrose aplinkybėse“, – sako Gytis.
Tokios patirtys aktoriui leidžia geriau suprasti žmonių elgesį ir įtaigiau kurti personažus.
Gyvenimas ant ratų
Šiuo metu G. Pintulis dirba ugniagesiu Šiauliuose ir ten gyvena, bet aktoriaus darbas jį nuolat veda į Panevėžį ar Vilnių.
Nors tai reiškia nemažai kelionių, pats jis sako dėl to problemos nematantis.
Bent jau kol kas tai, dėl ko atvažiuoja į Panevėžį, viską atperka.
„Mano kelionė iš Šiaulių į Panevėžį trunka maždaug valandą ir šešias minutes. Vilniuje žmonės kartais tiek pat laiko važiuoja į darbą per miestą“, – palygina Gytis.
Apie laimę dažnai kalbama sudėtingai – ieškoma receptų, taisyklių, formulių.
Tačiau G. Pintulis apie tai kalba daug paprasčiau. Jo kasdienybėje telpa ir scena, ir kameros, ir iškvietimai į gaisrus, ir kelionės tarp miestų. Vis dėlto, paklaustas, ar jaučiasi laimingas, jis ilgai nesvarstęs atsako: „Taip, dabar tikrai jaučiuosi labai gerai.“
G. Pintulis neabejoja, kad didžiausia prabanga gyvenime – daryti tai, ką iš tiesų nori.
Ir jam pavyksta tai suderinti net dviejose profesijose.
„Darau, ką noriu daryti. Nenoriu net bandyti galvoti, kas yra blogai. Nes jeigu pradėsi ieškoti, visada gali rasti“, – šypsosi pašnekovas.
Paklaustas apie ateitį, G. Pintulis šypteli. Svajonių ir planų, turi daug. Tačiau jų garsiai vardyti neskuba. Ir tuoj pat paaiškina kodėl.
„Man atrodo, planų geriau iš anksto neskelbti. Susitiksime kitą kartą, kai jie jau bus įgyvendinti. Tada bus įdomiau apie tai kalbėti“, – šypsosi Gytis.
