ELTA
Sintetiniai dažai ir lipdukai – tokios šiandien populiariausios velykinių kiaušinių marginimo priemonės. Su vartotojiška kultūra kovojantis “Kultūros uostas” prieš didžiąją pavasario šventę primena senąsias Velykų tradicijas ir pristato šiuolaikinių menininkių požiūrį į margutį.
Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį Mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio “vėlės”. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės. Todėl Velykų dieną lankydavo mirusiųjų kapus ir nunešdavo jiems maisto – kiaušinių.
Atėjus krikščionybei Velykų šventė sutapatinta su Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Šią dieną krikščionys džiūgauja, švęsdami Dievo sūnaus pergalę prieš mirtį (šėtoną), tačiau Velykų šventėje išliko ir daug pagoniškų elementų. Svarbiausias jų – margučiai.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio tautų, margučiai nuo pagonybės laikų simbolizavo gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą. Žmonės tikėdavo, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gemalu pasivertusios gyvatės gyvybė.
Tautosaka byloja apie kiaušiniui teikiamą magišką galią: lietuviai žemdirbiai pirmoje išartoje vagoje XIX a. pabaigoje dar aukodavo kiaušinį Žemynai, po žiemos pirmą kartą per Jurgines į laukus išgenami gyvuliai turėdavo peržengti po tvarto slenksčiu padėtus du nedažytus ir du margintus kiaušinius. Jei šie nesuduždavo, tikėta, kad gyvuliai bus sveiki ir gražūs.
Lietuvoje velykiniai kiaušiniai dažniausiai buvo marginami rašytiniu (vašku), skutinėtiniu ir tepliotiniu būdu.
Tautodailininkė Jadvyga Albrektienė, visą mėnesį prieš Velykas vedusi Klaipėdos etnokultūros centro inicijuotus Velykų etnomokyklėlės užsiėmimus, pastebi, kad šiandien ikimokyklinio amžiaus vaikai jau nežino nė vieno iš šių velykinių kiaušinių marginimo būdų.
“Nuo seno kiaušinių marginimo tradicijos būdavo perduodamos šeimoje. Iš anksto būdavo ruošiami augaliniai dažai. Didįjį šeštadienį visa šeima susėsdavo ir margindavo kiaušinius, lenktyniaudavo kieno bus gražesnis. Dabar nei tėveliai, nei seneliai tam negaišta laiko – paprasčiausiai nudažo kiaušinius sintetiniais dažais, o vaikai juos apklijuoja parduotuvėje pirktais lipdukais. Dauguma vaikų apie senovinius kiaušinių marginimo būdus sužino ir jų išmoksta tik mokykloje”, – sakė “Vakarų ekspresui” tautodailininkė.
Vis dėlto pokalbininkė pastebi, jog anksčiau ar vėliau žmonės sugrįžta prie savo šaknų, tradicijų. “Mano buvę mokiniai, kuriuos kažkada supažindinau su kiaušinių marginimo būdais, dabar gyvenantys užsienyje, dažnai skambina ir teiraujasi, kaip margučius dažyti. Jie ilgisi lietuviškos dvasios, nori perduoti savo tautos tradicijas vaikams”, – pasakojo J. Albrektienė.
Klaipėdos etnokultūros centro velykiniuose užsiėmimuose tautodailininkė daugiau kaip 200 vaikų supažindino su kiaušinių marginimo vašku būdu. Verbų meistrė šiuo tautodailės žanru, kuriame susipina grafikos ir tapybos elementai, susidomėjo tik vyresniame amžiuje.
“Aš pati gimusi prie Kražių. Mano gimtajame kaime populiariausias velykinių kiaušinių marginimo būdas buvo skutinėjimas. Dabar skutinėti dažytus kiaušinius labai patogu su popieriaus rėžtuku. Ašmenis reikėtų užfiksuoti su kokia vinute, kad nejudėtų ir skutinėti įvairiausius raštus. Kai peiliukas atšimpa – galiuką nulauži ir toliau skutinėji.”
Paprasčiausias būdas marginti kiaušinius, pasak J. Albrektienės, – apvynioti juos įvairiais augalais, įdėti į nailoninę kojinę ir merkti į dažus. Augalėlio atspaudas lieka nenusidažęs.
“Kiaušinių rašymas vašku – sudėtingesnis, tačiau, ko gero, pats įdomiausias ir originaliausias būdas”, – mano tautodailininkė ir pažeria keletą praktinių patarimų, kad velykiniai margučiai būtų stiprūs ir gražūs.
Patys stipriausi yra maži kiaušiniai, nes juose mažiau turinio, stipresni lukštai. Kiaušinius reikia iš vakaro pamerkti į šaltą vandenį, po to labai gerai nuplauti su muilu ir išvirti. Virti reikia ant silpnos ugnies iki 12-15 minučių. Išvirtus perlieti šaltu vandeniu.
Vašką, sudėtą į mažą metalinį indelį, reikia šildyti virš žvakės. Puikiai tinka aromatinė žvakidė. Rašymo įrankis – tai paprastas pieštukas, į kurio galą įsmeigta adatėlė. Kiaušinį reikia laikyti delnuose, kad būtų šiltas, įrankį merkti į skystą vašką ir iš karto piešti ant kiaušinio.
Kiaušinis turi būti marginamas simetriškais raštais – taškeliais, kryželiais, saulutėmis, gyvatėlėmis, širdelėmis, užrašais “aleliuja”. Saulutės ant kiaušinių simbolizuoja viltį, žvaigždutės – šviesą, žalčiukai – gyvybę.
Išmargintus kiaušinius įmerkti į drungnus dažus. Jiems nusidažius galima vėl marginti vašku ir vėl merkti į kitos spalvos dažus. Tada margutis bus su kelių spalvų raštais.
Kad spalva būtų ryškesnė, pasak tautodailininkės, reikia į dažus įberti druskos arba įpilti acto. Kiaušinius dažyti galima svogūnų lukštų, įvairių žolynų, šieno pakratų nuoviru.
Raudona kiaušinių, jų
raštų spalva simbolizuoja gyvybę, žalia – bundančią augmeniją, geltona –
prinokusius javus, juoda – žemę, mėlyna – dangų.
Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį Mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio “vėlės”. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės. Todėl Velykų dieną lankydavo mirusiųjų kapus ir nunešdavo jiems maisto – kiaušinių.
Atėjus krikščionybei Velykų šventė sutapatinta su Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Šią dieną krikščionys džiūgauja, švęsdami Dievo sūnaus pergalę prieš mirtį (šėtoną), tačiau Velykų šventėje išliko ir daug pagoniškų elementų. Svarbiausias jų – margučiai.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio tautų, margučiai nuo pagonybės laikų simbolizavo gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą. Žmonės tikėdavo, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gemalu pasivertusios gyvatės gyvybė.
Tautosaka byloja apie kiaušiniui teikiamą magišką galią: lietuviai žemdirbiai pirmoje išartoje vagoje XIX a. pabaigoje dar aukodavo kiaušinį Žemynai, po žiemos pirmą kartą per Jurgines į laukus išgenami gyvuliai turėdavo peržengti po tvarto slenksčiu padėtus du nedažytus ir du margintus kiaušinius. Jei šie nesuduždavo, tikėta, kad gyvuliai bus sveiki ir gražūs.
Lietuvoje velykiniai kiaušiniai dažniausiai buvo marginami rašytiniu (vašku), skutinėtiniu ir tepliotiniu būdu.
Tautodailininkė Jadvyga Albrektienė, visą mėnesį prieš Velykas vedusi Klaipėdos etnokultūros centro inicijuotus Velykų etnomokyklėlės užsiėmimus, pastebi, kad šiandien ikimokyklinio amžiaus vaikai jau nežino nė vieno iš šių velykinių kiaušinių marginimo būdų.
“Nuo seno kiaušinių marginimo tradicijos būdavo perduodamos šeimoje. Iš anksto būdavo ruošiami augaliniai dažai. Didįjį šeštadienį visa šeima susėsdavo ir margindavo kiaušinius, lenktyniaudavo kieno bus gražesnis. Dabar nei tėveliai, nei seneliai tam negaišta laiko – paprasčiausiai nudažo kiaušinius sintetiniais dažais, o vaikai juos apklijuoja parduotuvėje pirktais lipdukais. Dauguma vaikų apie senovinius kiaušinių marginimo būdus sužino ir jų išmoksta tik mokykloje”, – sakė “Vakarų ekspresui” tautodailininkė.
Vis dėlto pokalbininkė pastebi, jog anksčiau ar vėliau žmonės sugrįžta prie savo šaknų, tradicijų. “Mano buvę mokiniai, kuriuos kažkada supažindinau su kiaušinių marginimo būdais, dabar gyvenantys užsienyje, dažnai skambina ir teiraujasi, kaip margučius dažyti. Jie ilgisi lietuviškos dvasios, nori perduoti savo tautos tradicijas vaikams”, – pasakojo J. Albrektienė.
Klaipėdos etnokultūros centro velykiniuose užsiėmimuose tautodailininkė daugiau kaip 200 vaikų supažindino su kiaušinių marginimo vašku būdu. Verbų meistrė šiuo tautodailės žanru, kuriame susipina grafikos ir tapybos elementai, susidomėjo tik vyresniame amžiuje.
“Aš pati gimusi prie Kražių. Mano gimtajame kaime populiariausias velykinių kiaušinių marginimo būdas buvo skutinėjimas. Dabar skutinėti dažytus kiaušinius labai patogu su popieriaus rėžtuku. Ašmenis reikėtų užfiksuoti su kokia vinute, kad nejudėtų ir skutinėti įvairiausius raštus. Kai peiliukas atšimpa – galiuką nulauži ir toliau skutinėji.”
Paprasčiausias būdas marginti kiaušinius, pasak J. Albrektienės, – apvynioti juos įvairiais augalais, įdėti į nailoninę kojinę ir merkti į dažus. Augalėlio atspaudas lieka nenusidažęs.
“Kiaušinių rašymas vašku – sudėtingesnis, tačiau, ko gero, pats įdomiausias ir originaliausias būdas”, – mano tautodailininkė ir pažeria keletą praktinių patarimų, kad velykiniai margučiai būtų stiprūs ir gražūs.
Patys stipriausi yra maži kiaušiniai, nes juose mažiau turinio, stipresni lukštai. Kiaušinius reikia iš vakaro pamerkti į šaltą vandenį, po to labai gerai nuplauti su muilu ir išvirti. Virti reikia ant silpnos ugnies iki 12-15 minučių. Išvirtus perlieti šaltu vandeniu.
Vašką, sudėtą į mažą metalinį indelį, reikia šildyti virš žvakės. Puikiai tinka aromatinė žvakidė. Rašymo įrankis – tai paprastas pieštukas, į kurio galą įsmeigta adatėlė. Kiaušinį reikia laikyti delnuose, kad būtų šiltas, įrankį merkti į skystą vašką ir iš karto piešti ant kiaušinio.
Kiaušinis turi būti marginamas simetriškais raštais – taškeliais, kryželiais, saulutėmis, gyvatėlėmis, širdelėmis, užrašais “aleliuja”. Saulutės ant kiaušinių simbolizuoja viltį, žvaigždutės – šviesą, žalčiukai – gyvybę.
Išmargintus kiaušinius įmerkti į drungnus dažus. Jiems nusidažius galima vėl marginti vašku ir vėl merkti į kitos spalvos dažus. Tada margutis bus su kelių spalvų raštais.
Kad spalva būtų ryškesnė, pasak tautodailininkės, reikia į dažus įberti druskos arba įpilti acto. Kiaušinius dažyti galima svogūnų lukštų, įvairių žolynų, šieno pakratų nuoviru.
Raudona kiaušinių, jų
raštų spalva simbolizuoja gyvybę, žalia – bundančią augmeniją, geltona –
prinokusius javus, juoda – žemę, mėlyna – dangų.
Platinti, skelbti, kopijuoti ELTA informacijas ir
fotoinformacijas be raštiško agentūros ELTA sutikimo
draudžiama.
fotoinformacijas be raštiško agentūros ELTA sutikimo
draudžiama.
