Sakoma, kad siekiant tikslo kartais nepadeda nei talentas, nei gabumai. Tačiau kai prie viso to prisideda begalinis užsispyrimas ir juodas darbas – rodos, viskas tampa įmanoma. Septyniolikmetė Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivė Gina Kazlauskaitė – puikus pavyzdys visiems. Ji nuo mažų dienų pamėgo dainą, o dabar nekantriai laukia savo solinio koncerto. Profesionalios muzikos mėgėjus šis reginys pradžiugins jau visai netrukus.
– Kieno paskatinimo prireikė, kad pradėtum savo, kaip dainininkės, karjerą? Prisimink, kada prasidėjo profesionalus tavo darbas muzikos srityje?
– Mama pasakojo, kad kai laukdamasi manęs pianinu skambino Mocarto kūrinius, pilve šokinėjau kaip klavišai. (Šypsosi.) Matyt, muzikos meilė man buvo įskiepyta dar negimusiai. Kitaip ir būti negalėjo – mano abu tėvai muzikantai, tad augino mus apsuptus muzikos. Mano pirmasis įrašas buvo trejų metų, beje, ir pirmasis koncertas. Tad nuo tada ir prasidėjo mano dainavimo meno paslapčių mokymasis. Vienintelis mano mokytojas buvo tėtis, jo dėka scena man tapo antraisiais namais, dėl to labai džiaugiuosi.
– Kokiu muzikos stiliumi šiuo metu domiesi, kokį stilių galėtume įžvelgti tavo kūryboje?
– Savo muzikos negalėčiau priskirti vienam žanrui, nes mano dainos labai įvairios. Šiek tiek „lounge“, šiek tiek popso, šiek tiek dainuojamosios poezijos. Tiesiog nuoširdi muzika – atsipalaiduoti, susimąstyti ar pailsėti. Dalyvauju projekte su muzikos kūrėju Einiumi, įrašinėjame „electronic“, „lounge“, „chill out“ stiliaus dainas, bandau atrasti savo tikrąjį muzikos stilių.
– Gal gali prisiminti, kokiuose festivaliuose, konkursuose, renginiuose esi pasirodžiusi?
– Kadangi mano muzikinis stažas jau ne tiek mažai metų, ir koncertų būta nemažai. Dalyvavau „Dainų dainelėse“, keletą kartų – „Mažųjų žvaigždžių valandoje“, „Mažajame danguje“, įvairiuose projektuose ne vien Lietuvoj, bet ir užsienyje. Praėjusiais metais koncertavome kai kuriuose Lietuvos miestuose su Vilniaus valstybiniu orkestru „Trimitas“, Virgilijumi Valuntoniu ir Indre Grikštelyte.
– Paminėjai „Mažojo dangaus“ atrankas. Kaip pati vertini muzikinius realybės šou? Ką jie pradedančiam muzikantui gali suteikti, o ką tiesiog atimti?
– Gali atimti sugebėjimą mokėti pačiam stumtis į priekį. Būsi tikra žvaigžde tik tada, kai išsikovosi pats sau kelią į dangų, o realybės šou tau duoda raketą, ją dar ir paleidžia. Tačiau tokios žvaigždės greitai nukrenta – kaip raketos grįžta į žemę. Žinoma, viskas visuomet turi dvi puses. Geroji yra ta, kad ten gali daug ko išmokti – tiek dainavimo, tiek judesio subtilybių, pajusti scenos malonumus. Be to, tai yra gera mokykla būsimoms žvaigždėms, ten pamatai visai kitą populiarių žmonių gyvenimo pusę.
– Neretai pačiai tenka akis į akį užkulisiuose susitikti su garsiausiais Lietuvos muzikos scenos atlikėjais. Kaip vertini mūsų scenos žvaigždutes – pasipūtę, arogantiški ar paprasti?
– Negalėčiau jų surūšiuoti, nes, kaip ir visi žmonės, jie skirtingi. Bet kol kas man pačiai susidurti su itin arogantiška žvaigžde dar neteko, visi, su kuriais bendravau, yra tokie pat žmonės kaip ir mes visi, nes juk kitaip ir būti negali. Be to, jei kurie iš jų ir yra pasipūtę, tai yra visiškai natūralu – prie gero greit priprantama.
– Kokiais muzikantais pati žaviesi, kokią muziką labiausiai vertini?
– Labiausiai vertinu tokius, kurie visą laiką išlieka savimi, kurie neperka publikos komercine muzika, bet vis tiek sugeba ją sužavėti. O tam reikia patrauklumo ir originalumo. Manau, to turi tokie atlikėjai, kaip Jurga Šeduikytė, Ieva Narkutė, legendinė „Foje“, ar „G&G Sindikatas“. O muziką visokią vertinu, kiekvienas jos žanras turi žavesio ar kuo nors gali sudominti. Juolab kad muzika yra šventa. Tie, kurie ją supranta, ja gyvena, visi yra viena bendruomenė ir negali būti jokių skirstymų: „Šita muzika gera, šita bloga…“ Tai yra savotiškas žmogaus dienoraštis, o juk negali peikti žmogaus, jei savo dienoraštyje jis rašys apverstomis raidėmis. Galbūt jam taip patinka, galbūt patiks ir dar kam nors.
– Būdama keturiolikos metų dalyvavai Panevėžio miesto gimtadienio šventėje – atlikai pagrindinį Džuljetos vaidmenį garsioje operoje „Romeo ir Džuljeta“. Mergaičiukei tai – didelis iššūkis. Kaip tada jauteisi?
– Prie scenos jau buvau pratusi, šis koncertas man nekėlė didelės baimės, tačiau tikrai buvo nemenkas iššūkis, nes per mėnesį teko išmokti dainuoti tai, ko niekada gyvenime nedainavau – operą. Prasidėjo sunkus darbas su operos mokytoja, buvo sunku jau vien todėl, kad mane moko ne tėvas, juk jį laikiau vieninteliu savo tikruoju mokytoju. Bet rezultatas pateisino pastangas. Koncertas buvo vykęs, be to, įgavau daug naujos patirties. Smagu, kai gali turėti net kelis amplua.
– Ar lipdama į sceną dar jauti baimę, jaudulį, ar sugebėjai su tuo susigyventi?
– Man būtų apmaudu, jeigu dar ir dabar prieš einant į sceną per nugarą nebėgiotų šiurpuliukai, tuomet tas koncertas nebetektų pusės žavesio. O kiekvienas jų man yra ypatingas. Ta menkutė baimė išnyksta vos užlipus į sceną, pasiėmus mikrofoną ir pradėjus dainuoti. Tuomet kaip ranka nuima visą jaudulį ir jauti tik begalinę euforiją ir atsidavimą. Šito jausmo apibūdinti neįmanoma. Tikiuosi, kad niekada jo neprarasiu, kad ir kiek metų dar dainuočiau.
– Kokiai muzikos sričiai šiuo metu skiri daugiausia dėmesio?
– Užsiimu tiek įrašais, tiek kūryba, nors pastarosiomis dienomis visas mano dėmesys ir darbas sutelktas į artėjantį solinį koncertą, jis vyks balandžio 4 dieną 17 val. Lėlių vežimo teatre. Labai laukiu tos dienos ir stengiuosi padaryti taip, kad tai būtų įsimintina ne tik man, bet ir klausytojams.
– Kas prisideda prie tavo muzikinių reikalų tvarkymo, juk vienai tai daryti gana sunku?
– Be abejo, vienai būtų be galo sunku. Muzikos prodiusavimu užsiima minėtasis Einius, manau, jis perspektyvus muzikos kūrėjas, o svarbiausia – tokioje srityje sutariame ir randame bendrus sprendimus. O vadybiniais ir organizaciniais reikalais užsiima kompanija „ESG Piar“, joje dirba savos srities specialistai. Svarbiausia – visi puikiai bendraujame, tuomet pasiekiami geriausi rezultatai.
– Kuo dar domiesi? Kokių užsiėmimų turi?
– Visuomet buvau aktyvus žmogus, niekada nenusėdėjau vietoje. Gitara, pianinas, piešimas, kūryba, poezija, teatras, dalyvavimas įvairiuose projektuose – mano gyvenimas. Visuomet svajojau ir šokti, bet jau nebeužtekdavo laiko, tačiau šiais metais planuoju atrasti laiko ir tam. Noriu gyvenime visko paragauti.
– Su kuo sieji savo ateitį, galbūt žadi studijuoti artimus muzikai mokslus? O gal pajutai, kad traukia visai kiti dalykai?
– Žinau vienintelį dalyką: nesvarbu, kokio didumo scenoje ateity dainuosiu, nesvarbu, jei tai bus dainavimas vakarais kokiame inteligentiškame restorane ar savo vaikams prieš miegą. Žinau tik viena – dainuosiu, nes tai yra mano gyvenimas. O daugiau – kaip likimas duos. Žinoma, plaukti pasroviui nežadu, planų turiu daugybę. Studijos? Manau, jos bus susijusios su menu. Planuoju stoti į režisūrą, nors dar neaišku, kaip viskas pakryps. Pagyvensime – pamatysime.
Kalbėjosi Reda
OSTEIKAITĖ
