Negęstančios lietuviškos muzikos žvaigždės keturiasdešimtmečio Andriaus Mamontovo fenomenas nepaliauja žavėti ir stebinti ne tik melomanus, bet ir kino bei teatro gerbėjus. Legendinės „Fojė“ grupės įkūrėjui, Eimunto Nekrošiaus „Hamleto“ pagrindinio vaidmens atlikėjui, aktoriui, vaidinusiam ne viename lietuviškame filme, jau du dešimtmečius lenkiasi ne tik Lietuvos žiūrovas. Nenuostabu, kad į rekordus mušančio filmo „Nereikalingi žmonės“ premjerą Panevėžyje su kūrybine grupe atvykęs A.Mamontovas sulaukė didžiausio sausakimšos salės aplodismentų pliūpsnio.
Išjudinti nesisekė
Per susitikimą su filmo kūrėjais panevėžiečiai daugiau plojo nei uždavė klausimus. Nors nusmurgėlį filme vaidinęs Kostas Smoriginas šmaikštavo, o „Garso“ direktorė Genė Pučinskienė žadėjo aktyviausiems žiūrovams dovanoti filmo skrajutes su aktorių autografais, filmo užkulisiais išdrįso pasidomėti tik vienas kitas panevėžietis. „Man norisi kuo daugiau būti su neradusiais savo vietos, nereikalingais žmonėmis nei su viską žinančiais, mokančiais ir sočiais snukiais. Mano veidelis irgi ne iš godžiųjų. Bet jaunystėje daug gėriau. Ne, ne vandens“, – išjudinti žiūrovus bandė K.Smoriginas.
Tai, kad „Nereikalingi žmonės“ sulaukė milžiniško pasisekimo, aktoriaus nuomone, gal yra ženklas, jog mylimas savas, lietuviškas filmas išmokys gerbti ir Trispalvę, ir atsistoti giedant himną. „Anksčiau pagrindinės temos buvo krepšinis ir Eurovizija, o dabar atsirado dar ir filmas“, – pasidžiaugė sausakimša sale ir „Nereikalingų žmonių“ režisierius Maris Martinsonas.
Kukliai savo vaidmenį pristačiusi Daiva Tamošiūnaitė-Budrė prasitarė, kad gavusi pasiūlymą filmuotis sulaukė artimųjų nepritarimo, esą bjaurios moters personažas tokiam geram žmogui kaip ji netinka. Tačiau debiutavusi aktorė atkreipė dėmesį ne į savo, o A.Mamontovo vaidmenį ir prisipažino, kad jai gražiausia filmo scena – kunigo prie įspūdingų krioklių.
Susitapatino su filmu
A.Mamontovas, neabejotinai viena ryškiausių Lietuvoje scenos žvaigždžių, negali nestebinti savo paprastumu ir kuklumu. Šviesūs džinsai, juodas megztinis, trumpai kirpti plaukai (pasak A.Mamontovo, jo kirpėja – paties dešinioji ranka ir mašinėlė), santūri šypsena – aktorius atrodo rimtas ir kiek paslaptingas.
Ir juokiasi pavadintas kultiniu.
Kad sudomintų žiūrovą, šiai charizmatiškai asmenybei žodžių nereikia. Atlikėjas seniai garsėja kaip mažakalbis, nepasakojantis apie savo asmeninį gyvenimą. Tai lietuviško pramogų verslo pasaulyje atrodo gana neįprasta.
Per filmo pristatymą A.Mamon-tovas į klausimus atsakinėjo trumpai, be ilgų išvedžiojimų, žiūrovams paliko patiems spręsti, pavyko jam ar ne suvaidinti kaltės jausmo prislėgtą dvasininką.
Nereikalingi žmonės, pasak A.Mamontovo, ne socialinis statusas, o vidinė būsena, jausmas, ir jį kiekvienas yra išgyvenęs. Gal todėl, jo nuomone, filmas sulaukė tokio žiūrovų atgarsio.
Nors filmo režisieriaus M.Mar-tinsono ir dainininko keliai susikirto bene prieš porą dešimtmečių, tačiau į artimesnę pažintį šiuos du kūrėjus suvedė būtent „Nereikalingi žmonės“.
Kunigą varstė žvilgsniais
Kaip tikino A.Mamontovas, perskaitęs scenarijų iš karto save pamatė persikūnijusį į kunigo personažą. Bet prisilietimas prie dvasininkų luomo, pasak atlikėjo, jo pasaulėžiūrai įtakos neturėjo.
„Nesu katalikas. Turbūt aš laisvamanis, nes man visos religijos lygios. Tikiu Dievą, bet nė vienai jų nepriklausau. Suprantu, kad visi tikėjimai yra lipimas į to paties kalno viršūnę, tik iš skirtingų pusių. Todėl niekada negalima žmogaus smerkti už tai, kad jis pasirinko vieną ar kitą kelią“, – savo filosofiją dėstė A.Mamontovas.
Dievą pažįstantis per jo kūrinius dainininkas ir aktorius svarsto, kad jam artimesnis pagoniškas lietuvių požiūris.
„Aš Dievą randu gamtoje. Jis – kuriančioji jėga, bet neapibrėžiamas. Kaip ir meilė – daug kas bando, bet niekas negali atsakyti, kas ji yra. Man Dievas ir yra meilė“, – pripažino pašnekovas.
Vis dėlto pasibaigus filmavimui aktorius skubėdavo nusivilkti dvasininko drabužius ne todėl, kad jie būtų pernelyg nepatogūs, bet baimindamasis padaryti kažką, kas apie filmavimą nieko nežinančių praeivių akyse galėtų diskredituoti kunigo įvaizdį.
„Prieš kamerą vilkėti tokius drabužius yra viena, o jais apsirengus eiti gatve – visai kas kita. Iš tiesų jauti tos atsakomybės svorį ir supranti, kad negali žingsniuoti visiškai atsipalaidavęs, susikišęs rankas į kišenes“, – pasakojo A.Mamontovas. Jis prisipažino Dublino gatvėse jautęs į save įsmigusius moterų žvilgsnius.
Kūrė ne tik vaidmenį
Sukurtas dvasininko personažas – tik dalis atlikėjo indėlio į rekordus sumušusį pilnametražį filmą. Jame skambantis garso takelis sukurtas A.Mamontovo.
„Kadangi Lietuvoje nėra didelės kino industrijos, tokių progų bet kuris muziką kuriantis žmogus nedaug turi. Pabandyti save realizuoti kuriant muziką filmui – reta laimė“, – kalbėjo dainininkas.
Labai gaila, kad iki Lietuvos taip ir neatkeliavo prieš šešerius metus E.Nekrošiaus Romoje su italų aktoriais pastatytas spektaklis „Ivanovas“, jam muziką sukūrė taip pat A.Mamontovas.
Atlikėjas teigia jau tada supratęs, kad garso takelis, vaizdo papildymas garsu, yra visai kas kita, nei kurti roką ar popsą, todėl ieškojęs filmo, kuriam galėtų parašyti muziką.
Daina virto manifestu
Pastaruoju metu A.Mamontovo vardas siejamas ne tik su kinu ir muzika, bet ir su politika. Prisidėjęs prie kelių šimtų mitinguotojų, raginusių šalies vadovą Valdą Adamkų atmesti įstatymą, numatantį steigti nacionalinį investuotoją LEO LT, kultiniu vadinamas dainininkas atliko dainą, kviečiančią prezidentą „atsipeikėti iš svetimo sapno“.
A.Mamontovas tvirtina daina tik išreiškęs savo pilietinę poziciją, tačiau su politika nenorintis turėti nieko bendra.
Pašnekovas teigia nesuprantantis pramogų pasaulio garsenybių, kurie per rinkimų kampanijas tampa partijų koziriais.
„Nepalaikau nė vienos partijos Lietuvoje. Netgi nesuprantu, ką jos visos veikia. O aš kalbu, ką galvoju. Man tiesiog nepatinka tai, ką matau politiniame gyvenime. Tie, kurie turėtų mums atstovauti, pjaunasi tarpusavy, bėgioja iš vienos partijos į kitą – ten, kur patogiau“, – mano atlikėjas.
Prezidentui skirta daina, kaip tikino A.Mamontovas, ir yra savotiškas manifestas prieš tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje. Pasak jo, Lietuva nugalėjo išorės priešą, tačiau po truputį pastebima, kad priešai randasi ir viduje. Dažnai šalia politikų arti būnantis atlikėjas neslepia kartais krūptelintis: kaip tie žmonės iš viso pateko į valdžią?
Dainininkas pripažįsta: vienintelis kartas, kada jis susimąstė apie galimybę emigruoti, buvo lemtas taip pat politinės situacijos Lietuvoje.
„Kai vyko Rolando Pakso apkaltos skandalas, man iš tiesų buvo gėda gyventi šalyje, kuriai atstovauja žmogus, įlipęs į tokias istorijas“, – teigė A.Mamontovas.
Atmetęs ne vienos partijos kvietimą įsilieti į jų gretas dainininkas tvirtina, kad jo būdas kalbėtis su pasauliu yra kūryba. Jausmas, kai ji sulaukia atsako, pasak pašnekovo, yra neįtikėtinas, tarsi narkotikas, kurio kartą paragavus sustoti nebegalima.
„Manau, manęs klauso tie, kurie vis dar moka svajoti. Tokiems žmonėms kuriu“, – pabrėžė atlikėjas. Pasiektą dar vieną tikslą jis vadina tik tarpine stotele didžiosios svajonės link.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Nuotr. Nors A.Mamontovas save vadina laisvamaniu, tačiau
pripažįsta, kad dėvėdamas kunigo drabužius jautęs atsakomybę už kuriamą
dvasininko įvaizdį.
