Literatūrai neabejingi panevėžiečiai turėjo progą ne tik artimiau susipažinti ir pabendrauti su profesionaliu istoriku, rašytoju Rimantu Marčėnu, bet ir atskleisti naujojo istorinio romano „Karūnos spindesio apakinti“ kūrybinius užkulisius, pažinti knygos veikėjus iš paties autoriaus lūpų. Į XIII amžiuje vykusių kovų scenas susirinkusiuosius nukėlė ktoriaus Algimanto Masiulio skaitomos kūrinio ištraukos, nostalgiją didingai Lietuvos praeičiai sustiprino renginio fone liejęsi Julijos Maksimiec fleitos garsai. Knygos autorius nevengė eksperimentų – romanas alsuoja intriga, jausmais, netgi erotika.
Nukelia į praeitį
J.Masiulio knygyne literatūros mylėtojus pasitikusi ir renginį vedusi filologijos mokslų daktarė Eugenija Vaitkevičienė susirinkusiesiems pripažino, jog naujausias knygynuose pasirodęs R.Marčėno kūrinys yra retas reiškinys literatūros pasaulyje.
„Istorinė beletristika reikalauja didelio ir kruopštaus darbo, istorinio konteksto išmanymo, neleidžia nuklysti nuo griežtos istorijos faktų – todėl istorinis romanas yra tikrai retas reiškinys lietuvių literatūroje. Į R.Marčėno knygą pasinėrę skaitytojai nusikels į XIII a. peripetijas – pas kunigaikščius į pilis, kovas, ankstyvą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrimosi laikotarpį, kuomet Mindaugas dar nebuvo visagalis valdovas. Romane pasakojama apie istorinius užkulisius, nėra stereotipinių figūrų, veikia sužmoginti istoriniai personažai, todėl skaitytojas turės galimybę pats įdėmiai įvertinti Lietuvos istorinius įvykius ir dalyvius – kodėl viskas vyko taip, o ne kitaip“, – kalbėjo E.Vaitkevičienė.
Liko nuodėmė
Anot filologės, knygoje „Karūnos spindesio apakinti“ R.Marčėnas nevengė eksperimentų su erotinio teksto prieskoniais. „Šitas istorinis etapas užpildytas, yra daugiau intrigos, žmogiškų jausmų, aistros, erotikos – jeigu autoriui pasiseks išnešti gyvą kailį po kai kurių mūsų bajorams ir bajoraitėms suteiktų žmogiškų savybių“, – juokavo E.Vaitkevičienė.
Renginio vedėja patikino, kad romane nėra mokslinio sausumo ir kūrinys skirtas geidžiantiesiems kokybiškos istorinės beletristikos. „Jeigu šiandien yra prozininkų, kurie sugeba gyvai aprašyti mūsų šalies istoriją, tai jokia globalizacija nesunaikins lietuvybės pojūčio“, – teigė E.Vaitkevičienė.
Romano ištraukas skaitęs aktorius A.Masiulis pripažino, kad jam teko perskaityti daugybę istorinių romanų, matyti filmų, tačiau esą dažnai šio žanro kūriniais tekdavo ir nusivilti.
„Galbūt seniau šiam žanrui priekabesnis buvau, tačiau gilaus intelektualaus jausmų sąmyšio nebūdavo, nusivildavau. Šis romanas – Lietuvoje pirmoji kregždė, aiškiai nutiesusi praeities ir dabarties tiltus. Apie tuos laikus rašydamas autorius vaizdavo kovas, žudynes – taip atskleisdamas istorines tiesas parodė, jog ši nuodėmė, kuri mus taip piktina, užgimė seniai ir tebesitęsia. Per romaną pažvelgiau į dabartį ir supratau, kad iš esmės tai yra tas pats. Dėkoju autoriui, buvo malonu skaityti“, – kalbėjo aktorius.
Moralės primesti negalim
Susirinkusiems literatūros mylėtojams istorinio romano autorius pripažino, jog dvejus su puse metų trukęs kūrybinis procesas nebuvo lengvas.
„Galėjau per metus knygą parašyti, tačiau norėjau kuo tiksliau visas smulkmenas perteikti, o jos stabdė. Konsultavausi su žinomu archeologu – klausiau apie kapuose randamus daiktus, indus, pavyzdžiui, jei gėrė iš rago, ar buvo koks nors įdėklas ragui pastatyti“, – pasakojo R.Marčėnas.
Rašytojas teigė, jog istorijos žinovai galėtų „prikibti kaip prie istoriko ir pareikalauti daugiau“, tačiau esą nukrypti nuo vidinės istorinės tiesos autorius sau neleido.
„Buvo labai juokinga, kai vienas rašytojas kryžiuotį su šarvais į karstą paguldė ir užkasė. Tokio lygio nesąmonių sau neleidau rašyti, bet kai kurias fantazijos smulkmenėles įpyniau. O ką mes žinome – gal būtent taip ir buvo?“ – svarstė istorikas.
Anot R.Marčėno, likę tų laikų metraščiai ir istoriniai faktai yra skurdūs, tačiau esą būtent dėl to ir buvo pasirinktas XIII amžius.
„Kronikos buvo kondensuotos, santūrios, kai kurie faktai išgalvoti ir primeluoti. Istorikui lengviau, kuomet dokumentų yra daugiau, tačiau rašytojui dėkingiau, nes buvo palikta vietos fantazijai, vaizduotei. Istorinę tiesą stengiausi išsaugoti, tačiau yra ir sugalvotų personažų. Iš kelių eilučių turėjau suprasti, kokios buvo istorinės asmenybės. Pavyzdžiui, mano įsitikinimu, Tautvilas buvo šviesesnis, aukštesnės moralės, o Mindaugas – gabesnis, nors mes savo pažiūrų primesti XIII amžiui negalim. Net nežinom, kaip jie kalbėjo, ar dabar suprastume tą kalbą, o tuo labiau jų principus, požiūrį, moralę“, – tvirtino rašytojas.
R.Marčėno nuomone, į mūsų laikus atkeliavęs Mindaugas labai sutriktų ne vien dėl technologinių atradimų, bet ir dvasinės pasaulėžiūros, kuri šiandien nebūtinai yra pranašesnė nei anais laikais.
Moterų nesupranta
Rašytojas teigė, jog norėtų pabendrauti su bet kuriuo anų laikų žmogumi, kad galėtų pažinti lietuvių protėvius.
„Jeigu susikalbėčiau, norėčiau su bet kuriuo labiau išsilavinusiu, išprususiu ir raštingesniu istoriniu žmogumi pabendrauti. Užtektų vieno pokalbio, tada suprasčiau, ar toli nuo tiesos nuklydau. Tačiau stengiausi viską realizmu pagrįsti. Nenorėjau veikėjų supermenais paversti ar labai daug filosofuoti – taip net savęs nebūčiau įtikinęs“, – kalbėjo istorikas.
Autorius prisipažino vengiantis moterų personažų, todėl veikiausiai ir tolesnėje jo kūryboje pagrindine veikėja moteris netaps.
„Romane yra keli moterų portretai, ir su kritikais nesutikčiau, kad jie dvasine prasme panašūs. Tačiau su moterimis sunkiau – kronikose jos net vardais nebuvo minimos. Ir Justinas Marcinkevičius Mindaugo dukrą išgalvotu Ramunės vardu pavadino. Mano vienas mėgstamiausių autorių Džekas Londonas kūrė nuostabius vyrų portretus ir nė vieno įtikinamo moters – arba jas išaukštindavo, arba nužemindavo. Ir man į moters sielą nebūtų lengva įsiskverbti. Faktai yra faktai, bet ką jos galvoja, ką jaučia?..“ – svarstė R.Marčėnas.
Rašytojas patvirtino, jog turėtų būti ir knygos tęsinys. „Tęsinį rašau, tačiau viskas Dievo rankose. Jei gerai seksis, gal užbaigsiu. Pirma knyga įpareigojo, kad tęsinys būtų bent jau ne blogesnis“, – teigė autorius.
R.Marčėnas savo kūrinį rekomendavo skaityti suaugusiam, tautos praeitimi, dabartimi ir ateitimi besidominčiam skaitytojui.
„Pirmiausia džiaugiuosi, kad dar yra skaitančių žmonių, nes jų būrys labai sumažėjo ir liko patys ištikimiausi. Mano romanas yra filosofinis, realizmu pagrįstas kūrinys – paaugliui tikriausiai nebūtų įdomu. Ir indėniškų romanų mėgėjams nelabai patiktų. Man rūpėjo ne tik apie tautos praeitį, bet ir apie istorijos dabartį netiesiogiai alegoriškai pakalbėti, pakelti patriotizmo dvasią. Reikia skaityti tarp eilučių – Lietuva kyla, gali sukurti valstybę, ir tai daro įspūdį“, – kalbėjo R.Marčėnas.
Justė BRIEDYTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Romano ištraukas skaitęs
aktorius Algimantas Masiulis (dešinėje) kūrinį pavadino pirmąja kregžde
Lietuvoje, kuri atskleidė praeities ir dabarties lietuvius vienijančią nuodėmę.