Aštuoniolikmetis panevėžietis Andrius (vardas redakcijai žinomas) tiek savo išvaizda, tiek pasaulėžiūra sugeba nustebinti net visko gyvenime mačiusiuosius. Jis ne toks kaip visi. Jis laužo standartus, vadina save maištininku ir, kaip tikina, iš kailio neriasi ieškodamas atsakymų į jaunimui itin aktualius gyvenimo prasmės klausimus. Andrius – vaikinas, netelpantis į visuomenės statomus rėmus.
Andriui nerūpi, ką apie jį mano
aplinkiniai. „Gyvenu dėl savęs ir sau, einu ne tam, kad reikia eiti, jei ką
darau, tikiu tuo, – drąsiai rėžia į filosofinius apmąstymus linkęs vaikinas. –
Nesidairau aplinkui, man neįdomu, ką apie mane šneka, man nė motais, jog į mane
rodo pirštais, atrodau, kaip noriu atrodyti“. Jis – žmogus, kurio gyvenimo
samprata ir spalvos baugina, bet kartu ir žavi. „Aš žmogus, kuriam reikia
asmeninės laisvės, kartais netgi supratimo. Iš pradžių bandžiau slėptis, pats
nesupratau, kas vyksta su mano gyvenimu, norėjau išrėkti visiems, kad nebetelpu
savyje…“ – apie vietos po saule paieškas kalbėjo pašnekovas. Kaip pats teigia,
kreivi praeivių žvilgsniai, aiškiai rodoma žmonių netolerancija Andriui – nė
motais. „Kodėl turiu būti toks kaip visi? – savęs klausė vaikinas. – Kodėl turiu
būti pilkas praeivis, kurio niekas nepastebi? Sakot, kreivai žiūri? Ir super!“ –
energija trykšta jaunuolis. Vaikino pasitikėjimas savimi, veržlumas priverčia
pamąstyti, ar ne per menkas esi šiandienos visuomenėje.
Ieškodamas gyvenimo prasmės vaikinukas dažnai priima kardinalius, jo gyvenimą iš esmės keičiančius sprendimus. Katalikų šeimoje gimęs Andrius visai neseniai nutarė atsisakyti katalikybės. „Pamaniau, kad tėvų sprendimas dar vaikystėje paversti mane tradiciniu Bažnyčios vaiku buvo klaidingas. Todėl dabar esu tuo, kuo noriu būti“, – teigė vaikinas, dabar jis įsimaišęs į neaiškios ir visuomenei visiškai nesuprantamos religijos sekėjų gretas. Iki išnaktų užsitęsiantys pasisėdėjimai su bendraminčiais kapinėse, šėtoniškos muzikos garbinimas, baltojo vyno degustavimas nakties tamsoje – visa tai, Andriaus teigimu, jam tikra širdies atgaiva, „Nieko blogo nedarome, nemanau, jog turėtume užkliūti aplinkiniams, be to, pats nematau prasmės stengtis įtikti kitiems, bandyti prie kažko prisitaikyti“. Pasakoti apie naujojo savo tikėjimo subtilybes pašnekovas nebuvo linkęs. „Esmė ta, kad būdami visi kartu mes ne egzistuojame, o gyvename“, – teprasitarė vaikinas.
Andrius gali nustebinti net pačiais paprasčiausiais dalykais. „Nemėgstu šviesos, tamsoje atrandu tikrąjį save“, – prisipažino jaunuolis. Galbūt būtent dėl to jo kambaryje niekada neatitraukiamos užuolaidos, o vakare viskas skendi žvakių prieblandoje. O kaip tėvai reaguoja į tokius Andriaus „paklydimus“? „Žinau, kad jiems sunku, nenoriu jų skaudinti, tačiau negaliu vaidinti, stengtis elgtis taip, kaip man nėra priimtina. Noriu būti savimi… Netgi dėl tėvų negalėčiau išsižadėti dabartinio savo gyvenimo…“ – tikino vaikinas. Andrius tvirtina, kad plaukų „skiauterės“ per visą galvą, kerzinių batų ir ekstravagantiškų apdarų nė už ką neatsisakytų, nors aplinkiniai šventai tiki, kad jaunuolis visai netrukus suaugs ir ims plaukti pasroviui.
Reda OSTEIKAITĖ