– Pamatai gatvėje labai simpatišką vaikiną. Jis iš karto krinta tau į širdį. Nepažįstamasis ima rodyti dėmesį. Nenuleidžiate vienas nuo kito akių. Norėtumėte susipažinti, deja, viena bėda – šalia žingsniuoja dabartinė tavo antroji puselė… Kaip elgsiesi?
– Imsiu ir nuleisiu nuo jo akis… Jei yra antra pusė – vadinasi, yra. (Šypsosi.)
– Susipažįsti su šaunia panele. Tampate geros draugės, viską viena kitai pasipasakojate. Na žinai, mergaičių reikalai… Po kiek laiko sužinai: naujoji tavo draugė – kitos seksualinės orientacijos! Be to, visą tą laiką ji tau simpatizavo. Kaip jausiesi, ką darysi?
– Jei draugė būtų tapusi tikrai artima, nuo jos bėgti nepulčiau. Simpatija tegu ir liks simpatija, savo iniciatyva jos į kito lygmens santykius nerutuliočiau. Bet kokiu atveju, bet koks nuotykis su kitu bet kurios orientacijos ar lyties asmeniu, jau turint partnerį, mano akimis, yra neištikimybė.
– Vakarėlyje susipažįsti su dviem vaikinais. Vienas – įspūdingas gražuolis, tačiau proto bokšto jis nė iš tolo neprimena (kvaili juokeliai, arogantiškas elgesys). Kitas – tikrų tikriausias mėmė: išsikišusiais dantimis, susivėlusiais, susiriebalavusiais plaukais, tačiau bendrauti su juo itin malonu. Kuris variantas arčiau širdies?
– Garantuotai nei vienas. (Šypsosi.)
– Nepažįstamas vaikinas jau dvi savaites nuo tavęs neatstoja – didžiulės puokštės prie durų, dovanos, naktiniai skambučiai, serenados, staigmenos… Ilgainiui tai ima atsibosti. Kaip elgsiesi? Ką sakysi įkyruoliui, nenorėdama įskaudinti? O tas pakvaišėlis – labai jautri asmenybė.
– Maža pakvaišėlių pasaulyje? Negi visus juos reikėtų atsivesti namo, susisodinti ant sofutės ir sekti pasaką, kad nusiramintų? (Šypsosi.) Ignoruočiau arba švelniai paaiškinčiau, kad nesižalotų sveikatėlės.
– Tau priimtinesnis vaikinas, rodantis dėmesį, iniciatyvą, ar bailiukas, sėdintis ir laukiantis karietos su svajonių princese?
– Bailiukai – ne mano skonio. Savęs nebijantys vaikinai visuomet žavingi.
– Ką galvoji apie pažintis, kai meilės, antrosios pusės ieškoma internete, pažinčių skyrelyje ir pan.?
– Dažnas pažinties variantas. Manau, kad dabartiniame pažangiųjų technologijų ir nepaliaujamo gyvenimo tempo pasaulyje tai normalu.
– Kaip manai, kas mylint yra pati didžiausia blogybė – nepasitikėjimas vienas kitu, pavydas? Kokios priežastys gali sugriauti idealius tarpusavio santykius?
– Manau, kad didžiausia ir vienintelė blogybė, iš kurios vėliau išsirutulioja ir visos kitos – nepagarba. Taigi pagarba man – didžiausia vertybė. Ir visai nesvarbu, su kuo. Santykiuose pagarba – svarbiausia. Beje, o kaip galima sugriauti idealius santykius, jei jie yra idealūs? (Šypsosi.) Turiu omeny, kur tas idealumas, jei jis gali būti sugriautas? Taigi ir prieiname prie išvados, kad idealių santykių nebūna, ir tai gerai, juk idealo sąvoka – ne iš mūsų planetos.
– Koks vyras tau asocijuojasi su tikru vyriškumu? Kokiomis savybėmis jis turėtų pasižymėti? Galbūt turi savo idealą – gal jis sukiojasi televizijoje, muzikos pasaulyje, politikoje, valdžioje?
– Labai patrauklus man yra Dima Bilanas. Man patinka visos jo savybės. Nors gal tai išprovokavo jo muzikinis potencialas, meilė muzikai. Jis turi žiežirbų pilnas akis, ir tam negalima atsispirti. Labai ryški ir charizmatiška asmenybė. Tai mane traukia – žibančios gyvenimo laime akys. Esu jam parašiusi dainą.
– Kokiais originaliausiais būdais buvai „kabinama”? Kaip pati esi įvaldžiusi šį meną? Kokia geriausia taktika susipažįstant su vaikinu?
– Paauglystėje man pro langą vienas berniukas mėtydavo saldainius. Iš pradžių maniau, kad akmenėlius mėto, buvau besupykstanti, bet pamačiau, kad tie akmenėliai – tai „Rafaelo“. (Juokiasi.) Širdis atlėgo. Esu gan tradicinių pažiūrų, todėl manau, kad vaikinams labiau dera „kabinti“ paneles nei joms juos. O po pažinties antras etapas sudominti vaikiną – retkarčiais jam parodyti abejingumą – taip jis labiau stengiasi patikti.
– Idealus pasimatymas?
– Vėl perėjome prie idealumo sąvokos. (Šypsosi.) Idealu būtų visai ne kokia nors išsvajota aplinka, bet pojūčiai ir nuotaika. Tai dažniausiai ištinka pačioje pirmoje draugystės stadijoje – tada širdis liepsnoja, o tu vaidini, kad tau nė motais ir slepi virpulį. Gražu.
– Kaip manai, kokią įtaką meilei daro socialinė padėtis? Juk ne vieną merginą suvilioja nauji „ratai“, pinigai, madingiausi drabužiai ir papuošalai.
– Meilei įtaką daro paleistuvystė, o socialinė padėtis įtaką daro tik snobiškiems troškimams, bet tai nėra meilė.
– Kokią klaidą pastebi merginoms bendraujant su vaikinais? Galbūt jos rodo per daug dėmesio jiems ir vaikinai tiesiog išpuiksta, užriečia nosis? Gal dėl to ir merginos vis dažniau yra keičiamos – kaip kojinės?
– Lietuvoje pastebiu daug įdomių tendencijų. Vyrai išpaikinti moterų dėmesio, mergaitės prispaustos patriarchalinės visuomenės santvarkos ir iš jos gniaužtų sunku išsiveržti – vyrai brangina savo mašinas kaip partneres, garbina televizorių, alų, krepšinį, vyrišką kompaniją – viską, ką nori, bet ne moterų pirmumo teises. Moteris čia vis dar yra esminių instinktų tenkinimo priemonė. Šias savo mintis išsakiau labai drastiškai ir kategoriškai, tačiau noriu pabrėžti, kad tikrai negalvoju taip apie visus Lietuvos vyrus, tiesiog nupiešiau tautinį paveikslėlį, todėl, mano nuomone, tiek daug moterų, besiskundžiančių savo vyrų abejingumu. Užsienyje, kur feminizmas ima įsitvirtinti, situacija gerokai skiriasi: vyrai moterį aprūpina ir iš jos reikalauja ne daugiau, nei patys daro, augina vaikus, abu šeimoje yra lygūs. Šia tema galėčiau daug kalbėti. (Šypsosi.) Bet pasakysiu tik tiek: mielieji Lietuvos vyrai, vaikinai, berniukai, daugiau puoselėkite dailiąją lytį – ji atsilygins jums su kaupu. Ir neišvažiuos į užsienį, kur neva „dėmesingesni, karštesni, švelnesni“. Ir mūsų tautos žmonių vidinis pasaulis labai šiltas, tik išorė atrodo atšiauri. Būkim vieni kitiems meilesni. (Šypsosi.)
– Tavo nuomone, kodėl daugėja skyrybų, nelaimingų meilių ir pan.? Kas tai lemia? Kokios priežastys pačiai pakišo koją?
– Viskas todėl, kad Lietuvoje viena pusė akivaizdžiai į šeimą stengiasi atnešti daugiau nei kita. Čia jau kaip ir aišku, kuri ta kita. Jei vyras, grįžęs iš darbo namo, tik nusiavęs batus neitų dėbsoti į televizorių, o žmonai neliktų visi rūpesčiai, manau, nebūtų konfliktų dėl esą isteriškų moterų, kurios tik ir zyzia dėl niekų. Ir dėl tinginių nevalų vyrų, kurie nieko nepadeda. Jei tu atiduodi visą save dėl šeimos gerovės, kodėl kitas tik tuo naudojasi? Iš jo juk tikiesi to paties, ar ne?
Santykiai turi būti pagrįsti abiejų darbu. Gal aš čia sudėtingai kalbu, bet jaunimas anksti tepradeda mąstyti apie savo gyvenimą. Mąstymas dar niekam nepakenkė. Tai tiek to mano moralo. Tai gal „nebevažiuosiu“ ant tų vyrų daugiau, dar pagaus, prilups… Tokia tad linksma gaida ir baigsime. (Juokiasi.)
Kalbėjosi Reda
Osteikaitė
