Pirmas vaidmuo – išsipildžiusi svajonė
Jauna, žavi ir veikli. Taip draugai, artimieji ir pažįstami trumpai ir aiškiai apibūdina 23-ejų metų Panevėžio krašte gimusią ir augusią menininkę Ingą Cibulskytę. Ji – profesionali Lietuvos operos ir baleto teatro šokėja, dar nuo pat mažų dienų įtraukta į baleto sūkurį. “Labai noriu padėkoti savo mamai, – pokalbio pradžioje sakė Inga, – būtent ji, žurnale pamačiusi skelbimą: “Kviečiami vaikai į Vilniaus baleto mokyklą”, manimi patikėjo ir leido pabandyti”. Mergina prisiminė, kad tuomet, būdama 11-os metų, ji pati nelabai suprato, kas tai per menas, kiek pastangų reikės įdėti norint ko nors pasiekti. “Žinojau, kad bus labai sunku, bet buvo smalsu, įdomu ir, kiek teko matyti, gražu”, – apie savo kelią į baletą pasakojo Inga. Pirmojo vaidmens scenoje šokėja sako nepamenanti: “Matyt, nebuvo taip baisu, todėl ir neišliko atmintyje”, – juokavo jau profesionalioje scenoje šokanti balerina. 2001-aisiais baigusi Lietuvos nacionalinės menų mokyklos Baleto skyrių, savo, kaip balerinos, karjerą Inga pradėjo S.Prokofjevo “Pelenės istorijoje”. Būtent šioje operoje ji ir sukūrė pagrindinį Pelenės vaidmenį. “Išpildžiau savo mokyklos svajonę”, – prisipažino šokėja. “Daug dirbau, stengiausi, į spektaklį eidavau kaip į šventę. Man buvo labai svarbu, ką duodu žiūrovams”, – šiltai apie šokį scenoje kalbėjo Inga.
Svarbiausia – noras
Menininkė teigė, kad šokdama jaučia tikrą malonumą ir visada stengiasi spektaklio turinį papasakoti judesiais. Pasak balerinos, bėgant laikui požiūris į baletą keitėsi – mokykloje viliojo vieni vaidmenys, patekus į teatrą atsirado visai kiti poreikiai. “Suvokiau, ką galiu sušokti, o ko ne”, – turėdama omenyje fizinius duomenis kalbėjo Inga. Mergina sako supratusi, kad noras ir meilė šokiui gali daug daugiau, nei ji manė: “Po truputėlį siedama savo svajones su galimybėmis ėmiau tobulėti, vienas po kito sekė sunkesni ir įdomesni mano soliniai vaidmenys”. Dar ne taip seniai Ingai teko atlikti Pavelo žmonos vaidmenį balete “Rusiškasis Hamletas”, Snieguolę operoje “Snieguolė ir septyni nykštukai”, baltąją katytę – “Miegančioje gražuolėje”… Šiuo ir kitais, neką mažiau žinomais vaidmenimis, ne vieną meno kritiką bei mėgėją šokėja pakerėjo, jai, kaip balerinai, būdingais gracingais judesiais, lengvais ir valiūkiškais šuoliukais, muzikalių pozų kaita, plastika, preciziškumu. “Esu patenkinta princesės Florinos ir Natali vaidmenimis, – neslėpė balerina, – anksčiau man tai atrodė neįveikiama.
Scenoje užmirštamos ir traumos
“Vaikystėje buvau labai judri, mėgdavau strakalioti, šokinėti, lakstyti – dažnai tai baigdavosi traumomis, lūžiais”, – ne itin malonias akimirkas šypsodamasi prisiminė balerina ir pridūrė, kad net tėvai stebėdavosi, kokia ji judri ir nenustygstanti. Nuo pirmos klasės net penkerius metus šokusi liaudies kolektyve “Pynimėlis” Inga jau tada žinojo, kad užaugusi dirbs nesėslų ir juo labiau ne ramų darbą. Tačiau kad taps balerina, tikrai nesitikėjo. Kaip tik šią vasarą Inga baigė mokslus Lietuvos meno akademijoje ir savo ateitį tikisi susieti su aktorės ir choreografės specializacija. “Kai pasensiu, eisiu vaikučių mokyti baleto šokti”, – juokėsi balerina, – o artimiausia mano svajonė yra Džuljetos vaidmuo”. Laimingai prieš metus ištekėjusi šokėja prasitarė esanti labai dėkinga savo vyrui už pakantumą ir supratimą. “Dar prieš imdamas mane į žmonas vyras žinojo mano darbo specifiką ir tai, kad esu labai užimta, – sakė ji, – esame laimingi turėdami vienas kitą”. Tik pirmadieniais gaunanti poilsio dieną šiuo metu Inga gali džiaugtis jau du mėnesius trunkančiomis atostogomis, užsitęsusiomis dėl remonto teatre. “Laisvalaikiu gulinėju namuose ar tiesiog pabėgu į kitą aplinką, kad atsipalaiduočiau”, – apie laisvą laiką pasakojo balerina. Anot jos, prie darbo prisidėjus ir mokslams, poilsiui likdavo tik valstybinės šventės. “Darbas tikrai alinamas, atima daug jėgų ir energijos, bet aš tuo gyvenu, kvėpuoju ir augu”, – kalbėjo Inga, dažnai scenoje dėl užplūstamų teigiamų emocijų visai užmirštanti ir skaudančias, traumuotas kojas. “Kartais pagalvojus apie pasirodymą net šiurpuliukai per kūną nubėga, bet išėjusi į sceną susikaupi ir stengiesi galvoti tik apie šokį, viskas savaime užsimiršta, – pasirodymų nuotaikomis dalijosi šokėja. – Be baleto savęs neįsivaizduoju, nors žinau, kad tai tęsis ne amžinai”, – surimtėjusi pokalbį baigė Inga.
Reda OSTEIKAITĖ
redoste@email.lt
