Buvęs kariškis rado naują misiją

Dainius Kulbis kadaise vilkėjo kariškio uniformą, kilo į dangų su šalies vadovais, tikrino orlaivių sistemas ir buvo atsakingas už saugų skrydį tiems, nuo kurių sprendimų priklauso valstybės likimas.

Šiandien jo rankose – ne lėktuvo mechanizmų schemos, o šluota, kibiras vandens ir maišas šunų ėdalo.

Buvęs kariškis, skraidinęs prezidentus, dabar penkias dienas per savaitę valo šunų voljerus Panevėžio rajone. Ir sako niekada nesijautęs taip gerai.

Kai žvejybos pasidarė per daug

Į pensiją išėjęs buvęs kariškis Dainius Kulbis atsiradusį laisvą laiką iš pradžių skyrė žvejybai. Su meškere pailsėjęs nuo tarnybos, paniro į kitą užsiėmimą – Panevėžio rajone, Kaimiškyje esančiuose gyvūnų globos namuose rūpinasi keturkojais pamestinukais.

Į Kaimiškį jis penkias dienas per savaitę važinėja kelias dešimtis kilometrų iš sodybos kitame rajone pakrašty, netoli Krekenavos.

Jo pareigos gyvūnų globos namuose – valyti šunų voljerus, pašerti keturkojus, jei reikia – suduoti vaistų. Tačiau Dainiui tik to nepakanka.

Daugiau nei darbas

D. Kulbis pasakoja seniai jautęs, kad jį traukia padirbėti gyvūnų prieglaudoje. Tačiau pasisiūlyti į pagalbą kažkodėl nesiryždavęs.

„Gerai nebeprisimenu, kada krito į akis skelbimas, kad Kaimiškio gyvūnų prieglaudai reikia pagalbos – ieškojo darbuotojo. Perskaičiau tą skelbimą, traukė paskambinti, bet nedrįsau. O kai tokį pat išvydau pernai rudenį, ryžausi“, – sako D. Kulbis.

Dainius neslepia kiek nustebęs, kai jau pačią pirmą darbo dieną gavo netikėtą ir, kaip jam tuomet atrodė, tikrai sudėtingą užduotį.

„Kitame Lietuvos gale, Zarasuose, buvo aptiktas veislynas su labai apleistais šunimis, kuriuos reikėjo gelbėti. Man buvo patikėta iš to veislyno į Panevėžį parvežti du šunis“, – pasakoja D. Kulbis.

Su užduotimi jis susidorojo, su išgelbėtais šunimis dargi susidraugavo.

„Jei į šunų priežiūrą žiūrėčiau tik kaip į darbą, vien valyčiau, šerčiau. Bet vien to man tikrai nepakanka. Atvažiuoju draugauti su šunimis. Tad su jais bėgiojame, dūkstame, čiumpame vienas kitą į glėbį“, – šypsosi po gyvūnų prieglaudą vedžiojantis D. Kulbis.

Įsipareigojo labiau negu žmonai

„Kaip manote, kaip reaguos žmogus ir kaip šuo, užrakinti kelioms valandoms ar net visai dienai palikti kur nors patalpose?“ – pasiteiravo D. Kulbis.

Ir atsako: „Atrakinęs patalpas, to užrakinto žmogaus geriausiu atveju liksi apšauktas. Gal dar ir užvoš tau. O šuo negalės atsidžiaugti išleistas, šokinės, meilinsis.“

Toks apsuptas meilės Dainius sako jaučiasi kaskart atvykęs į prieglaudą.

Jam nesuvokiama, kodėl kone visi jo prižiūrimi šunys – pamestinukai, nebereikalingi buvusiems jų šeimininkams.

„Paėmęs auginti šunį jam įsipareigoji labiau nei, sakykim, vedęs žmoną. Jei nesutarsi su žmona ir teks išsiskirti, ji tikrai neprapuls. Susiras kitą, gal ir geresnį už tave. O paliktas šuo taps kankiniu. Šunys nesukurti kaitalioti šeimininkų“, – tvirtina.

Pats Dainius žmonos per gyvenimą nesusirado.

Šypsosi sakydamas, kad šį reikalą vis atidėliodavęs ateičiai.

Skraidino prezidentus

Kita vertus, tarnyba kariuomenėje reikalavo labai daug laiko, mažai jo būtų likę šeimai.

Lietuvos kariuomenėje nemažai laiko D. Kulbis tiesiogine prasme praleido danguje.

„Kaip kariuomenė – ne kiekvienam, taip ne kiekvienam ir šunų priežiūra.“

D. Kulbis

Dirbo borto mechaniku orlaiviuose, buvo atsakingas už jų techninę būklę.

Skraidinti jam teko šalies prezidentus Algirdą Brazauską ir Valdą Adamkų, kitus žinomus šalies asmenis.

Pasak Dainiaus, prezidentus lėktuvuose visuomet lydi apsauga, tad skrendant šalies vadovams, su jais skrisdavo visa nemaža komanda.

Pašaukimas tarnauti

D. Kulbis teigia, kad kariuomenė jį išmokė atsakomybės, išugdė kantrybę. Tai buvo pašaukimas.

Dainius svarsto, kad dabartinis jo darbas su šunimis – irgi pašaukimas. Anksčiau tarnavęs šaliai, dabar jis pasitarnauja gyvūnams.

„Kaip kariuomenė – ne kiekvienam, taip ne kiekvienam ir šunų priežiūra. Beveik neabejoju, kad yra tokių žmonių, kurie atėję sakytų, kad smirdi šunų paliktos krūvelės, kad nepatinka, jog šie loja, kad ne visi šunys tokie draugiški, kokie norėtųsi. O aš nei užuodžiu smarvės, nei man trukdo jų lojimas. Ateinu pas šunis kaip pas draugus, priimu juos tokius, kokie yra“, – sako vyriškis.

Kiek prižiūri prieglaudos šunų, D. Kulbis teigia neskaičiuojantis, tad ir nežinantis.

Jis svarsto, kad Kaimiškio gyvūnų prieglaudoje šunų turėtų būti apie tris dešimtis.

Per tris mėnesius, kol čia dirba, nemažai keturkojų pasikeitė.

Vienus pasiėmė žmonės, kitus atvežę paliko.

Pats Dainius savo sodyboje šalia Krekenavos augina keturis šunis – tvirtus vilkšunis.

Vieną jų vyriškis parsivežęs iš Žemaitijos – nusipirkęs. Kiti trys jo namuose atsirado tarsi netyčia. Parsivedė gelbėdamas gal ir ne iš pačių blogiausių sąlygų, bet supratęs, kad jo namuose šiems keturkojams bus geriau.

D. Kulbis svarsto, jog jam, miesto vaikui, meilę gyvūnams įkvėpė seneliai.

„Augau Panevėžyje, bet labai dažnai viešėdavau kaime pas senelius. Jie augino gyvulius, mylėjo juos, o ir man buvo gera šalia gyvulių būti“, – sako Dainius.

Laukia gausi šeimyna

Kartu su šunimis Dainiaus sodyboje šeimininkauja ir rusvadryžis katinas.

Tad penkių keturkojų šeimyna, ryte išleidusi šeimininką į Kaimiškį, popietėmis jau laukia jo sugrįžtančio.

Į klausimą, ką veiktų, jei nebūtų apsiėmęs prižiūrėti prieglaudos šunų, Dainius pasvarstė, kad tada jo laisvas laikas greičiausiai bėgtų vasaromis sėdint ant upės kranto, o žiemomis – ant ledo ir meškeriojant.

„Bet kiek galima žvejoti? Todėl važiuoju pas šunis. Iš jų pasisemiu gerų emocijų, prieglaudoje mane užplūsta ramybė, čia jaučiuosi reikalingas“, – teigia buvęs kariškis.

O išėjęs į pensiją sako atradęs ir dar vieną pomėgį – pradėjo gilintis į karų istoriją. Aptinka ir tokių faktų, apie kuriuos jis, karys profesionalas, net nebūtų pagalvojęs. Pasak D. Kulbio, plačiau veriasi akys, ima kitaip vertinti, kas dabar vyksta pasaulyje.