Ar šiandien dar kas nors rašo dienoraštį? O gal jį jau seniai pakeitė socialiniai tinklai, nuotraukų archyvai ar įrašai virtualiose bendruomenėse?
Laikai keičiasi, tačiau poreikis fiksuoti akimirkas, apmąstyti patirtis ir išsaugoti tai, kas brangu, niekur nedingo.
Šįkart panevėžiečių teiraujamės, ar jie rašo dienoraštį, ar kitaip kaupia savo gyvenimo prisiminimus?
Danutė AUGUSTINIENĖ
Panevėžio fotografų draugijos pirmininkė
Dienoraščio nerašau ir niekada rimtai nerašiau, bet vis dažniau pagaunu save galvojančią, kad reikėtų pradėti.
Bėgant metams pamirštu vis daugiau gerų dalykų. Vertėtų juos užsirašyti – kada nors būtų įdomu paskaityti.
Turiu knygą, į kurią susirašau pačius geriausius švenčių receptus – ką gaminau gimtadieniui, ką Naujiesiems Metams, kitoms šventėms. Dar ir su komentarais, ar svečiams patiko, kaip pavyko. Tai irgi savotiškas dienoraštis.
„Turiu knygą, į kurią susirašau pačius geriausius švenčių receptus – ką gaminau gimtadieniui, ką Naujiesiems Metams. Dar ir su komentarais, ar svečiams patiko, kaip pavyko.“
Ir, žinoma, šalia yra fotografija. Įamžinu gražius momentus. Mano tikslas nėra užfiksuoti būtent kelionių vaizdus ar artimuosius, svarbiausia – įamžinti man įkritusias akimirkas. Net nepasakyčiau, kad kitiems jos visada gražios, bet man – įdomios.
Bet nuotaikos, emocijų, pamąstymų su fotoaparatu nepagausi – vertėtų juos užrašyti. Nors manau, kad, be manęs, niekam tai nebus įdomu. Mažai jaunų žmonių, kurie kapstytųsi praeityje. Dauguma nebespėja priimti esamos informacijos, ką jau ten močiutės ar promočiutės dienoraščiai.
Šiais laikais tradicinį dienoraštį pakeitė socialiniai tinklai. Bet aš į juos žiūriu skeptiškai. Man nepatinka, kai žmonės viešina visą savo asmeninį gyvenimą ir mintis, net nesvarstydami, ar kitiems įdomu.
Marius PŪKIS
Ekologas, grupės „Kniaudiškių kiemas“ įkūrėjas
Vaikystėje buvau pradėjęs rašyti dienoraštį, tačiau tai buvo labiau mamos noras lavinti mano rašymo įgūdžius, todėl šis sumanymas greitai baigėsi.
Prievarta primesti dalykai paprastai ilgai netrunka.
Vis dėlto jau dešimt metų administruoju socialiniame tinkle puslapį „Kniaudiškių kiemas“, kuris tapo savotišku mano dienoraščiu – tik viešu ir persikėlusiu į internetą.
Kaip dažnai nutinka gyvenime, viskas prasidėjo netyčia.
Tuo metu internete jau buvo dvi su Kniaudiškių mikrorajonu susijusios grupės, tačiau jos buvo neaktyvios ir turėjo nedaug sekėjų.
„Jau dešimt metų administruoju socialiniame tinkle puslapį „Kniaudiškių kiemas“, kuris tapo savotišku mano dienoraščiu.“
Sulaukiau pasiūlymo administruoti vieną iš jų, nes vis įkeldavau kokį įrašą ar nuotrauką.
Vienu įrašu pasidalijau ir grupėje „Nesi iš Panevėžio, jei ne“ – per pusdienį sekėjų skaičius išaugo šimtais.
Pajutęs žmonių susidomėjimą, pats ėmiau kelti vis daugiau turinio.
Mano tėtis ne tik statė daugelį šio mikrorajono namų, bet ir fotografavo jo augimą, todėl turėjau sukaupęs nemažą archyvą.
Nepastebėjau, kaip paseno ir mano darytos nuotraukos. Laikui bėgant, jos tapo vis vertingesnės, nes atspindi mikrorajono pokyčius.
Kartais iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantis kadras, pažvelgus iš laiko perspektyvos, įgauna visai kitą svorį.
Fotografuoju pirmiausia sau, tačiau mielai dalijuosi vaizdais ir su grupės sekėjais.
Šiemet sukanka dešimt metų, kai gyvuoja „Kniaudiškių kiemas“.
Galbūt šiandien žmonės rečiau rašo dienoraščius ranka – juos pakeitė tinklaraščiai ir socialiniai tinklai. Tačiau dažnai šiuolaikinių tinklaraštininkų tikslas būna komercinis, o aš tai darau tiesiog savo malonumui.
Bronė SLAPŠIENĖ
Senjorė
Dienoraštį rašyti pradėjau ankstyvoje jaunystėje ir rašau iki šiol. Popierius man tapo saugia vieta, kurioje galiu būti visiškai atvira su savimi.
Jaunystėje pasitaikydavo kuriozų: sesuo su pussesere vis surasdavo paslėptą mano dienoraštį ir perskaitydavo. Atgal į vietą padėdavo su prierašais: „Buvo įdomu“, „Prisijuokėm“ ar „Rašyk toliau“.
Būdama aštuoniolikos, perskaičiau N. Rubakino knygą „Kaip savarankiškai lavintis“. Ji man padarė didžiulę įtaką. Įsiminė ir iki šiol lydi tokios autoriaus mintys: „Suprasti aplinkinį gyvenimą – štai pirmas apsišvietusio žmogaus uždavinys“; „Ne tai svarbu, kokią knygą paimsite, o tai, ką pagalvosite ją skaitydami“.
Šios įžvalgos tapo mano dienoraščio ašimi.
Tuo metu savo užrašuose dažnai svarstydavau, kokius charakterio bruožus privalau išsiugdyti. Dienoraštis man padėjo rengtis būsimiems išbandymams, kad išlikčiau stipri bet kokioje situacijoje, kurią paruoš likimas.
Mano dienoraščio rašymas, sakyčiau, banguotas. Būna laikotarpių, kai rašau kasdien, o būna, kad dienoraštis dulka stalčiuje mėnesių mėnesius.
„Kai mirė mama, iškart po laidotuvių verkdama surašiau paskutines jos dienas ligoninėje, brangius žodžius ir patarimus. Nors praėjo jau septyneri metai, vis pasiimu tuos užrašus paskaityti.“
Rašymas man suteikia aiškumo.
Kai mintys susipainioja, surašius popieriuje, viskas susidėlioja į lentynėles. Tai savotiška terapija ir nusiraminimas – išlieju jausmus ir pasidaro lengviau.
Rašymas man padėjo išgyventi ir skaudžiausius netekties momentus.
Kai mirė mama (jai tada buvo 98-eri), iškart po laidotuvių verkdama surašiau paskutines jos dienas ligoninėje, brangius žodžius ir patarimus.
Nors praėjo jau septyneri metai, vis pasiimu tuos užrašus paskaityti – tai neįkainojamas ryšys su mama.
Rašant man būtina tyla. Kad išgirsčiau vidinį balsą, turi pritilti aplinkinis pasaulis. Todėl dažniausiai rašau vakarais: išsilieju popieriaus lape, aprašau pasiektus tikslus, patirtus nusivylimus ar nesėkmes.
Anksčiau dienoraštyje fiksavau daugiau įvykių, rašiau, kur buvau, ką aplankiau.
Dabar prioritetą teikiu jausmams ir įžvalgoms.
Kasdienybės detalės ilgainiui nublanksta, o tai, kaip tuo metu jauteisi, apie ką svajojai, išlieka vertingiausia.
Fiksuoju tai, kas užkabina širdį arba priverčia susimąstyti.
Irmantas PILIS
Aktorius, kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“ teatro studijos kuratorius
Dienoraštį rašiau vaikystėje. Mano, 2000-aisiais gimusio vaiko, gyvenime tas dienoraštis tikrai buvo svarbus. Tačiau šiandien, kai turime tokią didelę socialinių tinklų įtaką, spėju, vaikai labai retai juos rašo.
Mano vaikystėje dienoraštis buvo tapęs tarsi mada. Bet mano rašymas ilgai netruko. Dar ir dabar turiu knygelę su tais įrašais. Tai puikus priminimas, kaip būdamas vaikas bandžiau atrasti, kas mano dienoje ypatingo.
Tiesa, ten buvo ir neigiamų dalykų, dabar pačiam tai atrodo labai įdomu.
Šiandien dienoraščio rašymas – kasdienis įgūdis, reikalingas tam, kad tave pastebėtų. O mano vaikystėje tai buvo labiau suasmenintas dalykas, kuris priklausė tik man ir niekam kitam. Slaptas, bet ir labai jautrus bei sentimentalus.
„Tai puikus priminimas, kaip būdamas vaikas bandžiau atrasti, kas mano dienoje ypatingo.“
Esu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantas. Siekiu įgyti taikomojo teatro specialisto magistro laipsnį. Viena iš mano tyrimo priemonių būtent yra kūrybinio darbo refleksijų dienoraštis.
Jis padeda fiksuoti iššūkius, su kuriais susiduriu kūrybinio proceso metu, nuosekliai stebėti, kaip vyksta darbas, kokie etapai man sekasi, kur patiriu sunkumų.
Pastebėjau, kad mano dienoraštyje nugula ir labai daug emocijų bei įspūdžių.
Man labai svarbu fiksuoti tas patirtis, tai padeda tobulinti kūrybinį procesą, grįžti į praeitį ir pažiūrėti, kaip man pavyko išspręsti sunkumus.
Manau, ir socialiniai tinklai jau tapo savotišku mūsų dienoraščiu. Ir mano paskyrose nugula įsimintiniausi gyvenimo įvykiai, šventės, atostogos, susitikimai, patirtys.
Kita vertus, socialiniai tinklai nutolina tą žaviąją popierinio dienoraščio pusę, kuomet nenorėdavai, kad kas nors jį paimtų į rankas, jokiu būdu neatverstų ir neperskaitytų.
