Kultūrų tiltus tiesianti maištininkė

Iš Panevėžio kilusios rašytojos, teatro įkūrėjos Gretos Gudelytės biografija skamba tarsi įdomi novelė: vaikystė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios pašonėje, važinėjimas senutėle „Volga“, kuri kadaise priklausė Donatui Banioniui, o vėliau spaudoje plačiai nuskambėjusiam mafiozui, pamokų ruošimas senosiose kapinėse, o dabar – nesibaigiančios kelionės tarp žemynų.

Rašytojos Gretos Gudelytės pasakojimuose gimtasis Panevėžys nėra vien biografijos faktas – tai tarsi daugiasluoksnė scena, sudaryta iš jos prisiminimų, girdėtų istorijų ir vietų.

Augti Panevėžyje Gretai reiškė gyventi tarp dviejų nuolat persipinančių gijų.

Pirmoji – aplinka, turtinga istorinių pėdsakų.

Greta augo apleistame tarpukario aristokratų vilos tipo name, kurį apie 1930-uosius pastatė jos prosenelis pulkininkas leitenantas, gydytojas Kazys Gudelis.

„Mano žaidimų aikštelė buvo bažnyčios palėpė, senosios kapinės ir Skaistakalnio parkas. Mokiausi mergaičių gimnazijoje, kurioje mokėsi trys mano giminės moterų kartos“, – pasakoja G. Gudelytė.

Antroji gija – dvasinė: šeimos pasakojimai apie tas pačias vietas skirtingais laikais.

„Ši gija prisodrinta mano prosenelių, senelių, tėvų pasakojimų ir istorijų, vykusių tose pačiose vietose, bet skirtingais laikmečiais. Mano širdyje ir prote, regis, nė akimirkai nenutrūksta dialogas su praeitimi apie Panevėžio transformacijas, čia vykusias niekam nežinomų žmonių istorijas, tyliųjų herojų paslaptis“, – sako Greta.

Šiandien savo santykį su gimtuoju miestu G. Gudelytė apibūdina kaip gilėjančios praeities, kuri tarsi prašosi būti prikeliama, šauksmą.

Kapinių trauka

Vaikystėje dauguma Gretos svajonių buvo susijusios su namų atgavimu, jų atkūrimu ir prikėlimu tokiam gyvenimui, kokiam jie buvo sukurti.

Namas M. Tiškevičiaus gatvėje, kuriame augo, buvo siaubingai apleistas. Jame glaudėsi skirtingos šeimos, kurioms rusų valdžia čia skyrė butus.

Tikriesiems savininkams Gudeliams tebuvo palikti keturi kambariai, virtuvė ir vienas tualetas.

„Visu tuo dalinomės aš, močiutė, dėdė, mano mamos šeima, mano tetos šeima. Iš viso devyni žmonės. Močiutė vis kartojo, kad vieną dieną mes atgausime namus ir aš turėsiu savo kambarį. Deja, šiandien Gudelių tame name neliko“, – apgailestauja G. Gudelytė.

Vaikystėje Greta su močiute – gydytoja Monika Gudelyte-Graičiūniene – kaskart eidamos pasivaikščioti į Skaistakalnį, kirsdavo senąsias kapines.

Žygiuojant per jas, močiutė vis besdavo pirštu į atsitiktinai pasirinktą kapą, o Greta turėdavo pasakyti ten palaidoto asmens vardą, pavardę, gimimo ir mirties metus.

Tai buvo vienas iš atmintį lavinančių žaidimų, kuriuos močiutė itin mėgo.

Taip kapinės tapo ne bauginančia, o pažįstama vieta – savotiška klase, kurioje treniruojama atmintis.

Be to, tankiai apgyvendintuose namuose buvo sunku rasti ramų kampą: Greta neturėjo nei savo kambario, nei ramybės, kuri būtina norint susikaupti.

O kapinėse ją rasdavo.

Nuo scenos legendos iki mafijos šešėlių

Vienas ryškiausių G. Gudelytės vaikystės epizodų susijęs su senutėle „Volga GAZ-24“.

Šioji kadaise priklausė aktoriui, Juozo Miltinio mokiniui Donatui Banioniui.

Vėliau automobilis perėjo į abejotinos reputacijos mafiozo rankas, o galiausiai – ir jos dėdės Seriožos.

Kai dėdė susodindavo vaikus – Gretą ir du saviškius – į seną „Volgą“, šiems būdavo baisiai gėda joje važiuoti.

Kartą dėdė pamatė, kad vaikai gūžiasi ant galinės sėdynės, tarsi slėpdamiesi, ir liepė skubiai atsitiesti.

„Jis pasakė: „Jūs nesuprantat, turit didžiuotis, kad sėdit šitoj mašinoj. Ji kažkada priklausė Donatui Banioniui, paskui ją nupirko dėdė Rimas, o dabar važinėjame mes“, – dėdės žodžius ir dabar pamena Greta.

O dėdė Rimas tuo metu vaikams buvo žinomas kaip turtingas verslininkas, kuris atveždavo mandarinų.

„Tik vėliau supratau, kad šis dėdė turbūt ne tik verslininkas, nes po 1996 m. kruvinų Kūčių „Svainijoje“ Rimo Okuličiaus pavardė buvo aptarinėjama įvairiuose kontekstuose“, – prasitaria G. Gudelytė.

Norėjo tapti „normalia“

Baigusi Vytauto Žemkalnio – anuomet panevėžiečių vadintą Panevėžio mergaičių – gimnaziją, Greta pasuko studijuoti teologijos.

Ji gana anksti suprato, kad savo pažiūromis, pasaulėjauta, savo aplinka yra kitokia nei didžioji dalis ją supusių vaikų ir suaugusių.

„Turbūt dar būdama ketvirtoje klasėje jau galėjau paaiškinti, kas yra demokratija, kodėl Landsbergis, o ne Brazauskas, kas yra feminizmas, ką reiškia represija ar mažumos. Bet mano aplinkoje, be močiutės ir mamos, nebuvo su kuo apie tai kalbėti. Jaučiau, jog nesaugu kalbėti tokiomis temomis, kad galiu būti išjuokta, nesuprasta“, – pamena G. Gudelytė.

Todėl gyveno vis rinkdamasi, kam ir ką sakyti, kaip elgtis – vis lydėdavo keista demaskavimo baimė, nesaugumo, vienišumo jausmas. Vis klausdavo savęs, kodėl taip yra.

„Galiausiai tikėjausi, kad gal bažnyčia mane pakeis, gal teologijos studijos mane pavers tokia kaip dauguma, „normalia“. Daug kartų kreipiausi į Dievą, daug ko jo klausiau. Bet jis man niekada neatsakė. Galiausiai ėmiau daryti tai, ką jis man būtų sakęs. Visų pirma mečiau teologijos studijas“, – pasakoja pašnekovė.

Šis sprendimas tapo lūžio tašku – vietoj dogmos ji pasirinko kūrybą. Pasuko į teatro režisūrą. Tai buvo savotiškas naujas būdas tą dogmą interpretuoti.

„Teatras yra bene vienintelė vieta, kur melas nesislepia po „didžiosios, tikrosios“ tiesos kauke. Priešingai nei bažnyčia. Teatre visi atvirai ir „legaliai“ tiki melu ir melą išgyvena kaip tiesą. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, teatras man tapo melo forma, priedanga, per kurią galiu išsakyti tiesą“, – aiškina Greta.

Nepaklusni prigimtis

Rašymas, režisūra, vaidyba, tapyba – visa tai G. Gudelytei yra formos, būdai, priemonės kalbėti apie tai, kas kyla ir veržiasi iš vidaus.

„Svarbiausia man visada buvo ir yra noras kalbėtis, išsakyti, perduoti vienus ar kitus dalykus, o jau paskui radosi raiškos priemonės, formos. Abi jos ėjo koja kojon, viena keisdama kitą“, – pasakoja Greta.

G. Gudelytė įsitikino, jog tokia būsena nesiderina su griežtomis sistemomis.

Vienintelis Gretos bandymas dirbti valstybinį darbą truko mažiau nei tris mėnesius.

„Tikėjausi, kad gal bažnyčia mane pakeis, gal teologijos studijos mane pavers tokia kaip dauguma, „normalia“. Daug kartų kreipiausi į Dievą, daug ko jo klausiau. Bet jis man niekada neatsakė.“

G. Gudelytė

„Vieną kartą, kai mano brangus draugas, daiktų dizaineris Mantvydas Vladas Vilys paklausė, kas mums negerai, kodėl mes negalime paklusti ir dirbti sistemai kaip dauguma, atsakiau, kad mums viskas gerai. Tiesiog mes turime lietuviškų aitvarų dvasią. Mes esam skraidantys ugniniai žalčiai, juodi katinai, viesulai. Savo prigimtimi esame viskas, kas neša permainas, o sistema permainų nenori“, – pažymi rašytoja.

Anot jos, permainų nenori valstybinės organizacijos, permainų bijo valdžia ir dalis sėslių Lietuvos žmonių. O ji – nebijo.

Greta supranta, kad jos gyvenimo būdas negarantuoja saugios senatvės, bet ją ramina paprastas planas: gyventi vienkiemyje tol, kol pajėgs.

„Negalėdama pritapti prie sistemos, gyvenu kaip gyvenu ir aiškiai suprantu, kad mano pensija bus apgailėtina, tad senatvėje gyvensiu savo vienkiemyje. Ir gyvensiu tol, kol pati pajėgsiu užkurti krosnį, užsiauginti morką, atsinešti vandens. Kai nebepajėgsiu – numirsiu“, – sako G. Gudelytė.

Iš studentiško anarchizmo gimė teatras

Šis nepaklusnumas sistemai tapo ir kūrybiniu G. Gudelytės varikliu.

Dar studijuodamos su bičiule menininke, režisiere Egle Kazickaite, jos sėdėjo Klaipėdos skulptūrų parke ir svarstė, kur pristatyti baigiamuosius darbus.

Nusprendus nepaklusti akademinėms taisyklėms, gimė nepriklausomas „Apeirono“ teatras – jų laisvės platforma, leidusi kurti be leidimų ir kompromisų.

Anot Gretos, šis teatras, kaip ir nemaža dalis nepriklausomų teatrų, gimė iš studentiško anarchizmo.

„Tai buvo mūsų pasipriešinimo išraiška daliai to meto Klaipėdos kultūrinės bendruomenės uždarumo. Arba kitaip – mūsų laisvės platforma, kur galėjome kurti kaip norime ir ką norime“, – paaiškina G. Gudelytė.

O rašytojos keliuku Greta sako visada vaikštinėjusi.

Tik žmonėms tas kelias tapo įžiūrimas tada, kai tapo laureate Lietuvos rašytojų sąjungos konkurse ir kai leidykla išleido jos pirmą animistinių pasakų knygą „Žiemojimas su mirusiais“.

Jos pradžia – Gretos sapnai apie mirusiuosius, ypač močiutę.

„Sapnuose jie man pasakė ir parodė tiek dalykų, kad su laiku ėmiau jausti stiprų poreikį tai išleisti iš savęs. Reikėjo atrasti saugią formą apie tai kalbėti. Rašymas magiškojo realizmo žanru tam puikiai tiko“, – teigia pašnekovė.

Ką kalba mirusieji

Pokalbiai su mirusiais, vizijos, kerėjimai yra G. Gudelytės debiutinės knygos pamatas, rašytojos metaforinė tiesa.

Trauką mirusiųjų temai ji aiškina ne mistika, o kultūrine atmintimi. Juk lietuvių tradicijose – nuo Kūčių iki Vėlinių – nuolat kalbamasi su protėvių dvasiomis.

„Nėra lietuviškos šventės – nekalbu apie sovietmečiu išdraskytas ar bažnyčios iškreiptas senąsias tradicijas – kurioje nebūtų tiesiogiai ar netiesiogiai kalbamasi su mirusiais. Per Kūčias ant stalo dvaselėms paliekame maisto, pakabiname joms šiaudinį dangaus sodą, juk ten jos permiega. Per Užgavėnes dėvime kaukes, vaizduojančias toteminius gyvūnus, chtonines būtybes, kaukus. Nuo žodžio kaukas – namų dvasia – kilęs ir žodis kaukė. Taigi per Užgavėnes patys tampame kaukais. Užsidėdami kaukes, tarsi susiliejame su tomis dvasiomis, kad padėtume joms pereiti į anapilį“, – aiškina Greta.

O per Velykas protėviai kasdavo maistą į žemę, primena G. Gudelytė. Tai buvo auka mirusiems protėviams, prašant geresnio derliaus.

Ką jau kalbėti apie Vėlinių tradicijas.

„Pacituosiu Pranę Dundulienę: „Senovės lietuvių religija glaudžiai siejasi su magija, todėl pamatinio lietuvių tikėjimo ir pirmykštės filosofijos neįmanoma suprasti be tautos mitologijai būdingos magijos pažinimo.“ Pritariu jai“, – sako Greta.

Ir groteskiški simboliai pačios kūryboje, anot rašytojos, nėra provokacija.

Pats gyvenimas, jos manymu, yra groteskiškas ir to nereikia cenzūruoti.

Lietuvos rašytojų sąjungos konkurso „Pirmoji knyga“ laimėjimas G. Gudelytei – didelis įvertinimas.

„Kai parašiau šią knygą, sąmoningai ją padaviau į griežčiausio lygio komisijos rankas. Kas gali būti kritiškesni nei rašytojai rašytojams? Juk galėjau knygą išleisti savarankiškai, kaip dabar populiaru. Bet pasakiau sau: jei ji pereis šį konkursą, tada gali gyventi. Rašytojai leido mano knygai gyventi“, – dėkinga Greta.

Tolimų kraštų trauka

Kūrybinės paieškos Gretą ne kartą nuvedė ir už Europos ribų.

2019-aisiais ji pirmą kartą išvyko į Braziliją, vėliau dalyvavo ten organizuojamose dirbtuvėse, o dabar kasmet ilgas žiemas leidžia Lotynų Amerikoje, vasaras – Europoje.

Šiemet visą sausį Greta žiemojo Kolumbijoje.

Tokį kalendorių, anot pašnekovės, diktuoja gamta.

„Niujorke vykusiose teatrinio tobulėjimo dirbtuvėse susipažinau su fizinio teatro krypties tyrinėtoju, režisieriumi, aktoriumi Diegu Borgesu. Iki šiol nežinau, kodėl tarp mūsų užsimezgė toks stiprus, kolegiškas ryšys, nes iš esmės dėl daug ko ginčijamės. Bet jau po metų jo kvietimu vykau į tarptautinio

Brazilijos menų universiteto Unipaz organizuojamas dirbtuves. Pradėjome dirbti kartu, įsiliejau į brazilų komandą“, – pasakoja G. Gudelytė.

Nuo to laiko judėjimas Lotynų Amerikos kryptimi tapo vis pasikartojančiu reiškiniu.

Anot G. Gudelytės, jos kelionės gerokai skiriasi nuo tų, kurie keliauja turistiniais keliais.

Gyvendama tarp vietinių žmonių, ji patyrė ir šoką, ir ekstazę vienu metu.

„Manęs nevedžiojo gidai, niekas nevertėjavo. Nėriau tiesiai į vietos gyventojų realybę: gyvenau su jais, valgiau, ką jie duoda, kalbėjomės Lotynų Amerikos anglų kalba, mane supo vien lotynų amerikiečiai ir nulis europiečių“, – pasakoja Greta.

Ryškios spalvos, nevaržomas seksualumas, vyrų švelnumas ir moterų stiprybė, dieną ir naktį vykstantys pokalbiai, šokiai ir dainos, fizinis kontaktas, apsikabinimai – neatsiejama tokios kasdienės kultūros dalis.

Tokioje aplinkoje G. Gudelytė pajuto galinti atverti savo asmenybės pusę, kurią Lietuvoje visada slopino.

Tarp Vilniaus, Valėnų vienkiemio ir Panevėžio

Vis dėlto Gretos ryšys su Lietuva išlieka stiprus.

G. Gudelytė sako mylinti žemę ir kalbą, nors skaudžiai išgyvena visuomenės susvetimėjimą.

Vidinę pusiausvyrą geriausiai atspindi jos gyvenimas tarp trijų vietų: Vilniaus, Valėnų vienkiemio ir Panevėžio – praeities gelmės.

Vilniuje, anot G. Gudelytės, be galo daug kultūrinių veiklų, skirtingų žmonių ir veiksmo, tad ten ji vis bėga, kol viskas galvoje ima dūgzti ir maišytis.

Tada išvyksta į savo seną sodybą Valėnuose.

„Ten įsižeminu dirbdama fizinius darbus: savo rankomis restauruoju sodybą ir joje esančius senovinius baldus, dirbu žemę, myliuosi su gamta. O kai atvykstu į Panevėžį, vis krentu į gilėjančią praeitį ir vis ieškau būdo, kaip tą santykį transformuoti į dabartį“, – sako pašnekovė.

Jaudinantis susitikimas su panevėžiečiais

Jau vasario 24-ąją G. Gudelytė atvyksta į Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteką susitikti su panevėžiečiais ir pasikalbėti ne tik apie savo kūrybą.

Rašytoja neslepia, jog labai jaudinasi grįždama į miestą, kuriame prasidėjo jos pačios istorija.

„Daug galvoju apie tai. Keliskart perklausiau bibliotekoje dirbančios mokyklos laikų pažįstamos, ar tikrai to reikia. Ar tikrai ten kam nors gali būti įdomi mano kūryba ar aš. Turbūt gręžiantis į praeitį lenda nepasitikinčio savimi, traumuoto vaiko sąmonė“, – svarsto Greta.

Kultūrų tiltų architektė

Dirbdama su kūrėjais iš skirtingų Žemės vietų – Brazilijos, Kolumbijos, JAV, Prancūzijos – G. Gudelytė suprato, kaip siaurai kartais suvokiame pasaulį.

„Pati dirbdama ir kurdama su žmonėmis iš skirtingų žemynų, su tais, kurių religijos, kultūros, odos spalvos, veido bruožai, pasaulio patyrimo modeliai iš esmės skiriasi, suprantu, kad nebegaliu atmatyti, kokiame izoliaciniame burbule mes gyvename. Labai norėčiau perduoti bent dalį to pasaulio margumo tautiečiams, nes tikiu, kad tai galėtų sumažinti jų baimes, ištirpdyti atšiaurumą“, – svarsto pašnekovė.

Todėl pati siekia nutiesti kultūrinius tiltus tarp Lietuvos ir Lotynų Amerikos – tyrinėja indėnų genčių papročius po kolonizacijos ir lygina juos su senaisiais lietuvių papročiais bei ritualais.

Šias įžvalgas Greta perkelia į fizinio, eksperimentinio ir ritualinio teatro praktikas bei tarpdisciplininius projektus etnoavangardo, etnofuturizmo kryptimis.

Taip pat daugybę G. Gudelytės kelionių pėdsakų galimas rasti jos rašyme.

Savaitė tyloje ir be maisto

Svarbi G. Gudelytės gyvenimo patirtis – dalyvavimas performansais garsios menininkės Marinos Abramovič instituto programoje Graikijoje.

Šešios dienos tylos, penkios be maisto, keturios valandos ėjimo ratais atbulomis – tai, anot Gretos, buvo sąmoningumo eksperimentas sulėtintame laike.

„Instituto mokykla iš esmės kviečia tyrinėti save ir savo ribas per santykį su kitu asmeniu ar aplinka. Pratimai, kuriuos darėme, buvo sietini su ištverme sulėtinto laiko aplinkybėmis. Paprasčiau kalbant, visi pratimai buvo lėtos eigos, ilgos trukmės, atkreipiamas dėmesys į sąmoningumo išlaikymą, nepasidavimą kritimui į būseną ar disociacijas. Pavyzdžiui, gamtos apsuptyje esančiu 500 metrų ilgio miškų takeliu ratais turėjome eiti 4 valandas“, – pasakoja Greta.

Beje, tas keturias valandas ratu ėjo atbulomis, vaizdą stebėdami per veidrodėlius, kuriuos laikė priešais save. Tai, kas buvo dalyviams už nugarų, atsispindėjo priešais juos.

Visą stovyklos laiką, šešias dienas, nebuvo galima kalbėti, viskas vyko absoliučioje tyloje – kalbėjo tik mokytojai.

Penkias dienas dalyviai nieko nevalgė. Tam, žinoma, buvo specialiai pasiruošta. Nevalgymas, anot Gretos, natūraliai sulėtina viso organizmo veiklą, žarnynas ilsisi.

„Sudėję visas šias aplinkybes, gauname labai įdomų eksperimentą“, – šypsosi G. Gudelytė.

O garsiąją M. Abramovič Greta vadina įkvepiančia asmenybe ir prisipažįsta visada žavėjusis stipriomis, nepriklausomos moterimis, vizionierėmis, novatorėmis.

Svarbiausias vaidmuo – nekenksmingo žmogaus

Teatro įkūrėja, režisierė, aktorė, rašytoja. Akivaizdu, jog vaidmenų ir pareigų G. Gudelytės gyvenime netrūksta.

Vis dėlto artimiausia širdžiai tapatybė, pasak Gretos, yra nekenksmingos šio gyvenimo gyventojos, nes visi socialiniai vaidmenys, anot jos, tėra žmogaus susikurtos prasmės.
„Suprantu, kad tai neeilinis patyrimas. Jis toks vienintelis, trumpas ir bet kada, bet kurią sekundę gali baigtis. Įvairūs socialiniai vaidmenys, pareigos, tiesos, postringavimai apie prigimtį man tėra žaismingo proto koncepcijos, fantazijos, kurios žmogui būtinos tam, kad šis susikurtų prasmes“, – aiškina Greta.

Apie ateities planus G. Gudelytė kalba nenoriai, mat sako esanti prietaringa.

Bet prasitaria gavusi Lietuvos kultūros tarybos stipendiją naujai knygai.

Ji gali tapti tiltu, jungiančiu Gretos praeities miestą su dabarties Panevėžiu, gilėjančią praeitį transformuoti į dabartį.

Rašytoja tikisi, jog būsimo rankraščio pristatymas pirmiausia įvyks ne Lotynų Amerikoje, Vilniuje, Kaune ar Valėnuose, o gimtajame Panevėžyje.