Lietuvoje pernai fiksuotas istoriškai žemas gimstamumas – gimė apie 17,5 tūkst. kūdikių. Per dešimtmetį šis rodiklis smuko perpus. Dar 2015 m. šalies gyventojai susilaukė 30 tūkst. kūdikių.
Realiai Lietuvoje kūdikių yra dar mažiau, nei rodo gimstamumo statistika. Mat į ją įskaičiuoti ir tie vaikai, kurie lietuvių emigrantams gimė užsienio šalyse. Jie tik registruoti Lietuvoje. Tačiau ar visos šios šeimos grįš į tėvynę?
Kas lemia tokį pokytį – ekonominis neužtikrintumas, vertybių kaita ar dar gilesnės priežastys?
Apie tai šįkart rubrikoje „Savaitės klausimas“ kalbamės su panevėžiečiais – dvasininku ir trijų vaikų tėvu, taip pat ilgamečiu mediku, kasdien savo akimis matančiu, kaip tuštėja gimdymo skyrius, šeimų bendruomenės atstove bei edukatore, pasirinkusia savo atžalas ugdyti namuose.
Ramūnas JUKNA
Pastorius, dėstytojas, trijų sūnų tėtis
Tai mūsų bendros kultūros, vertybių ir ideologijos klausimas. „Aš“, mano malonumas, mano savijauta tampa svarbiausia ašimi. Tai – kapučino kartos kultūros produktas, gyvenimo prasmės praradimas. Bėda ta, kad kultūriškai ir vertybiškai esame sutrikę.
Vaikai atneša didelių iššūkių. Mažiausiai dvidešimt metų jie reikalauja mūsų laiko, jėgų ir išteklių, o grąža sunkiai pamatuojama ir ateina negreitai.
Šią savaitę išlydėjome žmonos močiutę – kovo 9-ąją jai būtų sukakę šimtas metų. Ji užaugino penkias dukras, ištvėrė Antrąjį pasaulinį karą, gyveno tikrai sunkiai, daug dirbo, kad galėtų vaikus išleisti į gyvenimą. Vėliau ji gyveno apsupta vaikų, anūkų ir proanūkių – jos namai visada buvo pilni gyvybės. Tai buvo didžioji jos gyvenimo prasmė.
Manau, kad susidūrę su reiškiniais, kurių negalime kontroliuoti, negalime pūsti prieš vėją, bet galime pasistatyti palapinę, saugančią nuo jo.
Mano sprendimas – rūpintis tuo, kas priklauso nuo manęs.
Kokia bus mūsų gyvenimo prasmė, turime nuspręsti ir pasirinkti patys.
Tėvystė – viena didžiausių vertybių šiame pasaulyje. Taip, ji rizikinga, sunki, neprognozuojama. Nežinia, kaip seksis, ar pavyks užauginti vaikus, ar jie bus sveiki, ar taps dorais žmonėmis. Rizikų daug. Tačiau koks didelis džiaugsmas apima, kai pavyksta įveikti šias baimes.
Taip, tėvystė – didžiulis iššūkis. Man pačiam kyla klausimų: ar pavyks užauginti vaikus dorais vyrais, ar sugebėsiu būti geru tėvu?
Esu tikintis, todėl atsakymų ieškojau maldoje, bendrystėje, mokiausi iš gerųjų pavyzdžių. Tačiau reikia suprasti, kad kai kurie dalykai – ligos ar nelaimingi atsitikimai – nuo mūsų nepriklauso. Šventasis Raštas sako, kad Dievas, pradėjęs gerą darbą, jo nepalieka nebaigto, tad tikiu, jog ir man suteiks jėgų tą darbą užbaigti.
Raimundas PETRAUSKAS
Respublikinės Panevėžio ligoninės
Akušerijos skyriaus vedėjas
Jau nemažai metų matome mažėjantį gimstamumą.
Dar prieš penkerius metus Respublikinėje Panevėžio ligoninėje priimdavome apie 1500 gimdymų, vėliau – 1300, 1200, o pernai nesurinkome nė 800 gimdymų per visą regioną.
Per dešimt metų Lietuvoje gimstamumas sumažėjo beveik per pusę – pernai gimė apie 17 tūkstančių kūdikių.
Buvau nustebęs sužinojęs, kad Gazoje vykstant karui gimdo tris kartus daugiau moterų nei Lietuvoje, nors gyventojų skaičius panašus.
Atrodytų, žmonės neturi kur gyventi, šalis sugriauta, tačiau gimstamumas ten didesnis nei Europoje.
Europoje moterys planuoja šeimą, vaikus gimdo vyresnės – dažniausiai sulaukusios 30 ar daugiau metų.
Mūsų ligoninėje vidutinis gimdyvių amžius taip pat yra apie 30 metų. Pasitaiko tik viena kita labai jauna, iki 20-ies mama.
Akušerijos skyriaus vedėju dirbu daugiau nei 20 metų.
Mano darbo pradžioje vien Panevėžyje priimdavome apie 2000 gimdymų, o tuo metu dar veikė ir kitų apskrities miestų ligoninių gimdymo skyriai.
Dabar regioninėse ligoninėse jų nelikus, pas mus gimdyti atvyksta moterys iš visos apskrities, globojame ir Anykščius, tačiau per metus vis tiek nepasiekiame 1000 gimdymų.
Net ir Vilniuje matome, kiek statoma naujų namų, kiek ten studentų, jaunų žmonių, tačiau gimstamumas vis tiek mažėja.
Kodėl mažiau gimdoma, turbūt nėra vienos priežasties. Tam įtakos turi ir socialiniai, ir ekonominiai, ir politiniai veiksniai.
Kas paskatintų gimdyti?
Sunku atsakyti. Žinoma, šeimos skaičiuoja finansus, tačiau abejoju, ar vien padidintos išmokos paskatintų masiškai susilaukti vaikų. Matau gražių, pasiturinčių šeimų, turinčių visas sąlygas auginti vaikus, tačiau vaikų jose vis tiek nėra.
Lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje sąlygos auginti vaikus nėra blogos. Valstybė tikrai nėra menkas ramstis – yra šalių, kur moterys vos po mėnesio nuo gimdymo priverstos grįžti į darbą.
Ieva GRIGAITĖ
Asociacijos „Panevėžio šeimos“ prezidentė, įstaigos „Septynios akimirkos“ vadovė
Pati į gimtąjį Panevėžį grįžau auginti vaikų.
Vyriausias gimė Anglijoje. Grįžome, kai jam buvo pusė metukų.
Dabar turiu du vaikus.
Lietuvoje žymiai saugiau nei Londone. Pas mus ir paslaugų kokybė daug geresnė. Niekas man neįteigs, kad Anglijoje gyventi geriau.
Ten gyvenome prestižiniame rajone. Gimdžiau prestižinėje ligoninėje, kur pro langą matėsi Big Benas. Žinau, kas yra geras aptarnavimas, bet galiu teigti, kad Lietuvoje tiek medicinos, tiek švietimo paslaugos yra geros kokybės.
Mes galime tik kabinėtis prie smulkmenų, bet ne prie bendro konteksto.
Visus skatinu grįžti iš emigracijos ir didinti Panevėžio ar jo rajono gimstamumą.
Kaip mama, kaip šeimų atstovė, nedrįsčiau teigti, kad planuojant vaikus finansiniai aspektai yra pagrindiniai. Lemia visuma: socialinės, ekonominės sąlygos, mūsų psichologinė būsena.
Labai žaviuosi šeimomis, kurios ryžtasi, pavyzdžiui, auginti tris ar keturis vaikus. Tokių turiu ir ir tarp savo draugų.
Yra labai daug aspektų, kodėl žmonės renkasi neturėti vaikų arba turėti mažiau. Turbūt populiariausia kalbėti apie finansinius aspektus, kad valstybė nepalaiko, išmokos nedidelės, brangios paslaugos, vaikų užimtumas, drabužėliai, maistas. Sutinku. Bet kartais gyvenama baimėje, nes atliepti meilės poreikį yra vienas sudėtingiausių dalykų. Tie, kas patys gyvenime nėra gavę meilės iš savo aplinkos, jaučia baimę, kokie jie bus tėvai. Pavyzdžiui, vyras augo be tėčio arba turėdamas nekokį tėtį. Jis visada gyvens baimėje, ar jam pavyks būti geru tėčiu, jei pats neturėjo tokio pavyzdžio. Lygiai taip pat ir su moterimi. Kokį mes pavyzdį matome šeimoje, tokia atsiranda mūsų šeimos vizualizacija. Kartais dėl to užblokuojama. Ir tarp nevaisingumo problemų yra ne tik fiziologiniai, bet ir emociniai dalykai.
Kitas aspektas, dėl ko gali nesirinkti turėti vaikų, gali būti ir socialinės sąlygos. Kartais žmonės, kaip sakoma, susituokia su karjera. Į ją sutelkia visą dėmesį. Viskas ir su tuo gerai. Tiesiog pas mus visuomenėje yra daug pasiūlos. Gyvename visa ko pertekliuje.
Didesni pinigai gimstamumo labai nepaskatintų. Manau, negalime skųstis finansais.
Dirbantiems, uždirbantiems, sąmoningiems, suvokiantiems, ką daro, priklausomybių neturintiems žmonėms, manau, neturi įtakos, padidins valstybė išmoką už vaikus ar sumažins.
Galbūt gimstamumą labiau skatintų su darbo rinka susiję aspektai. Kartais žmonės bijo turėti vaikų, nes sunkiai susiras darbo – darbdaviai ne itin nori priimti, kai šeimoje trys vaikai. Jei pasikeistų darbo sąlygos, gal būtų veiksmingiau.
Eglė GALIAUSKAITĖ
Edukatorė
Esu dviejų vaikų mama. Abu gimė ir augo Airijoje, tačiau prieš daugiau nei ketverius metus grįžome į Lietuvą, ieškodami lėtesnio gyvenimo tempo ir artimesnės aplinkos.
Per tą laiką pamatėme, kad realybė čia turi savų išmėginimų.
Didžiausias mūsų šeimos iššūkis grįžus buvo vaikų integracija dėl dvikalbystės. Pastebėjome, kad išgirdę juos kalbant angliškai, žmonės dažnai su jais ima bendrauti anglų kalba. Tai vaikams labai apsunkina mokytis lietuvių kalbos.
Sūnų jau trečius metus, o dukrą antrus ugdome ne mokykloje, o šeimoje. Šį kelią, pasikalbėję su vaikais, pasirinkome todėl, kad jiems svarbus lankstumas ir galimybė mokytis savu tempu.
Airijoje vaikus taip pat ilgiau nei metus ugdėme šeimoje – ten pakako įrodyti gebėjimą užtikrinti minimalų išsilavinimą ir turėjome daug daugiau laisvės rinktis turinį, metodus bei tempą.
Lietuvoje ugdymas vyksta per pasirinktą mokyklą, taikomi bendrųjų programų tikslai ir vyksta periodiniai atsiskaitymai. Sistema yra labiau reglamentuota ir primena nuotolinį mokymąsi.
Ir visgi, sakyčiau, Lietuvoje auginti vaikus nėra taip sudėtinga.
Daug kas priklauso nuo tave supančios bendruomenės. O kai šeimos jaučia palaikymą ir pagarbą savo pasirinkimams, sprendimai dėl vaikų ateina natūraliai.
Mažėjantis gimstamumas, mano manymu, nėra tik statistika.
Šeimos sprendimą turėti vaikų priima labai atsakingai: pirmiausia siekia išsilavinimo, finansinio stabilumo, būsto, o tik tada planuoja vaikus. Tai rodo brandą.
Airijoje yra visiškai įprasta apie vaikus galvoti sulaukus 30–35 metų ar dar vėliau. Noras turėti du ar daugiau vaikų niekur nedingęs – daugiavaikių šeimų pažįstame ir ten, ir Lietuvoje.
