Kai panevėžietė Silvija Andrašiūnienė pradėjo profesinį kelią, dantys buvo plombuojami cementu, gydytojai dirbo be pirštinių ir kaukių, o prie auksinių danties karūnėlių tekdavo stovėti didžiulėse eilėse.
Šiandien odontologija – aukštųjų technologijų sritis, tačiau, gydytojos įsitikinimu, net ir moderniausia įranga nepakeis patirties, atsakomybės ir žmogiško ryšio su pacientu.
Odontologija pasikeitė neatpažįstamai, tačiau vienas dalykas liko nepakitęs – S. Andrašiūnienės noras padėti žmogui ir grąžinti jam šypseną.
Įkalbėta tetos
Ilgametė patirtis, gilios profesinės žinios ir nuolatinis tobulėjimas – gydytojos odontologės-ortopedės S. Andrašiūnienės darbo pagrindas. Tad nieko nuostabaus, kad nemažai panevėžiečių burnos sveikatą patiki tik jai.
Nors gydytoja jau galėtų mėgautis senjorės statusu, kelias dienas per savaitę darbuojasi Panevėžio specialiojoje mokykloje-daugiafunkciame centre bei Panevėžio miesto odontologijos poliklinikoje. Čia, išlydėjusi pacientus, sutiko priimti žurnalistus pokalbiui.
„Jeigu nebedirbčiau, Vilniuje gyvenančios dukros mane išsivežtų į sostinę, bet Panevėžys man per daug brangus – čia gimiau ir augau“, – šypsosi ji.
Medicina, pasak S. Andrašiūnienės, buvo jos svajonė, tačiau net nebandžiusi ten stoti. Nors tuometę 2-ąją vidurinę mokyklą, dabartinę V. Žemkalnio gimnaziją, baigė tik labai gerais pažymiais, vis tiek pritrūko pasitikėjimo savimi.
„Apie medicinos mokslus net nedrįsau pasvajoti. Buvau iš nepasiturinčios šeimos, o ir ne komjaunuolė. Iš pradžių galvojau stoti į farmaciją, bet teta įkalbino rinktis odontologiją. Labai norėjau tokio darbo, kur galėčiau padėti kitiems“, – pasakoja ilgametė gydytoja.
Ištikima gimtajam Panevėžiui
Tų laikų odontologija nuo šiandieninės skyrėsi šviesmečiais.
Nors studijos tuomečiame Kauno medicinos institute buvo įdomios, daugiausia praktinių žinių S. Andrašiūnienė įgijo įvairiuose mokymuose Maskvoje, Sankt Peterburge, Charkive.
Ten buvo galima gauti pačių naujausių žinių.
Nors gabi studentė galėjo rinktis paskyrimo vietą, ji visuomet svajojo po studijų grįžti į gimtąjį Panevėžį.
Ir tuomet laukė nusivylimas – arčiausia paskyrimo buvo vieta Šiauliuose.
Visgi maždaug po metų ir Panevėžyje prireikė odontologo-ortopedo. Jaunoji gydytoja pradėjo dirbti Laisvės aikštėje įsikūrusioje odontologijos klinikoje, kuri tuo metu priklausė Respublikinei Panevėžio ligoninei.
Čia S. Andrašiūnienė išdirbo iki pat klinikos privatizacijos.
„Man norisi tokio kolektyvo, kuriame svarbiausia ne noras užsidirbti, o padėti žmogui. Gal dėl to vis dar dirbu Panevėžio miesto odontologijos poliklinikoje“, – svarsto pašnekovė.
Be darbo Panevėžio miesto odontologijos poliklinikoje ir Panevėžio specialiojoje mokykloje-daugiafunkciame centre, ji iki pat pandemijos dėstė Panevėžio kolegijos studentams.
Eilės prie auksinių dantų
Pasak S. Andrašiūnienės, šiais laikais nustatyti dantų ar burnos audinių bėdas labai paprasta – technologijos leidžia pamatyti net ir trimatį erdvinį burnos ir dantų vaizdą.
Jos darbo pradžioje svarbiausi diagnostiniai įrankiai buvo tik gydytojo patirtis ir matymas. Šiuo metu pacientams siūlomas platus plombavimo ir protezavimo pasirinkimas, o anksčiau vietoj keraminių vainikėlių dažniausiai buvo naudojami plastikiniai, kurie greitai nudildavo ar nuskildavo.
Tiesa, sovietmečiu dantys protezuoti ir auksiniais vainikėliais, tačiau prie jų nusidriekdavo didžiulės eilės.
Auksas buvo tiekiamas iš Maskvos, sertifikuotas, o vainikėliai buvo ne lieti, bet štampuoti – tokia buvo tuometė technologija.
Tik apie devintąjį dešimtmetį atsirado lieti vainikėliai.
Ši sovietinė dantų vainikėlių gamybos technologija buvo ganėtinai patvari – net ir šiandien gydytoja savo darbe išvysta pacientų, kurie daugiau kaip tris dešimtmečius turi auksinių vainikėlių.
Beje, laukti dantų protezavimo tekdavo ne tik dėl ilgų eilių prie auksinių vainikėlių, bet ir gydytojų trūkumo – visame Panevėžyje dirbo vos aštuoni protezuotojai, nors tuo metu Aukštaitijos sostinėje gyveno kur kas daugiau žmonių.
Gipsą pjaustė burnoje
Gerokai skyrėsi ir dantų atspaudų nuėmimas. Ilgą laiką jie buvo iš gipso, kuris labai greitai kietėdavo. Masę tekdavo kelti šaukštu, dažnai dar burnoje ją pjaustyti diskeliais, kad būtų galima išimti.
Labai skyrėsi ir požiūris į higieną – nors rankų plovimas buvo kasdienybė, tada gydytojai dirbo be kaukių ir netgi be pirštinių, tai šiandienos medicinoje atrodytų nesuvokiama.
Jeigu dantį dar buvo galima atkurti, naudotos cementinės plombos. Jų blogybė ta, kad ilgainiui pakeisdavo spalvą.
„Iš patirties galiu pasakyti: jeigu danties ertmė gerai paruošta, o darbas atliktas nepriekaištingai, visos plombos turi laikyti“, – pabrėžė S. Andrašiūnienė.
„Knygų knyga man yra Biblija. Iš jos ir iš savo šeimos semiuosi stiprybės.“
S. Andrašiūnienė
Po darbo – pas pacientus į namus
Implantai, pasak gydytojos, yra naujos kartos technologija, iš esmės keičianti netektų dantų atkūrimą, tačiau daugeliui ji vis dar per brangi, tad įvairūs protezai ir jų gamyba, neabejoja pašnekovė, dar ilgai bus paklausūs.
Odontologė sako, kad dabar gydytojai dirba keliais etatais, o dar prieš porą dešimtmečių tai buvo tiesiog nesuvokiama.
Išimtis būdavo tik laikinas kolegų vadavimas, nes po darbo dar laukdavo visuomeninė veikla – seminarai, paskaitos.
S. Andrašiūnienei po darbo kabinete dažnai tekdavo keliauti į senyvų ar sunkiai vaikštančių pacientų namus gaminti protezų.
Beje, sako gydytoja, šiandien svarstoma apie tokios praktikos grąžinimą.
Įkvėpė mamos pavyzdys
Laisvą laiką S. Andrašiūnienė dalindavo šeimai ir visuomeninei veiklai.
Pašnekovė sako esanti dėkinga mamai, padėjusiai užauginti abi dukras, mat tos visuomeninės veiklos išties buvo nemažai – nuo dalyvavimo „Carito“ veikloje iki politikos.
Jautė ir sutuoktinio Rimanto Antano Andrašiūno didelį palaikymą. Vyras, dirbdamas Panevėžio hidrometeorologijos stoties viršininku, galėjo lanksčiau prisiderinti prie šeimos poreikių.
„Dukros dažnai juokais patraukia per dantį, kad jų neauginau. Dabar laikas atiduoti duoklę prižiūrint anūkus, kurių turiu net septynis“, – šypsosi S. Andrašiūnienė.
Visgi abi dukros, matydamos mamos atsidavimą viskam, ko imasi, ir pačios dabar daug savęs atiduoda savanorystei – viena padeda Vaikų, o kita – Pagalbos moterims linijose.
„Bet mes to nelaikome kažkokiu geru darbu – tai yra tiesiog gyvenimo dalis“, – pabrėžė S. Andrašiūnienė.
Viena dukra pasekė mamos pėdomis ir pasirinko odontologės kelią, o kita dirba socialine pedagoge vienoje Vilniaus mokyklų.
Tempo nelėtina
Visą gyvenimą vietoje nenustygstanti S. Andrašiūnienė ir dabar nelėtina gyvenimo tempo ir nekeičia įpročių.
Jai patinka lankytis teatruose ir klasikinės muzikos koncertuose.
Kiek leido galimybės, su šeima ir viena apkeliavo visą tuometę sovietų sąjungą – nuo Samaros iki Sachalino salų.
Vaikai net neįsivaizdavo, kad sekmadienius galima leisti namuose – šeima nuolat keliaudavo, žiemą daug slidinėdavo.
Pomėgio keliauti S. Andrašiūnienė neapleido, tik dabar keliauja po pasaulį jau ne tik su dukromis, bet ir anūkais. Taip pat leidžiasi į piligrimines keliones po Izraelį, Romą ir kitas piligrimų traukos vietas.
Stiprybės versmė
„Labai mėgstu ir skaityti, bet knygų knyga man yra Biblija. Iš jos ir iš savo šeimos semiuosi stiprybės“, – sako gydytoja.
Tikėjimas yra jos tikroji stiprybės versmė.
Jau ne vienerius metus ponia Silvija dalyvauja Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje vykstančiuose Šventojo Rašto skaitymuose.
S. Andrašiūnienės mama, gyvenusi sunkiais pokario metais, turėjo rasti gyvenimo ramstį.
Likimas S. Andrašiūnienei neleido susitikti su tėčiu – jis mirė dar prieš dukrai gimstant. Tėtis buvo karys savanoris ir sakė, kad Dievas ir Lietuva yra jo tikroji dienos šviesa.
„Be galo gerbiu mamą, kuri tokiu sunkiu metu ne tik sugebėjo mane užauginti, bet ir pastūmėti į mokslą ir šviesą. Gyvenimo ramsčiu jai tapo tikėjimas“, – atvirai kalba S. Andrašiūnienė.
Pašnekovė neslepia, kad gyvenimo atramos ir pačiai prireikė po netikėtos sutuoktinio mirties Palangoje prieš aštuonerius metus.
Išlipti iš juodos gedulo duobės gydytojai labai padėjo knygos.
Austrų rašytojo Viktoro E. Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“ tapo savotišku kelrodžiu sunkiame gedėjimo kelyje.
Pasak ponios Silvijos, ši knyga jai parodžiusi, kad žmonės išgyvena net ir pačiose baisiausiose situacijoje, jei randa gyvenimo prasmę.
„Svarbiausias harmoningo gyvenimo receptas – nekonfliktuoti nei su savimi, nei su aplinkiniais. Ir viską daryti su meile“, – įsitikinusi S. Andrašiūnienė.
