Kol vieni skaičiuoja dienas iki pavasario ir įtemptai laukia atšilimo, kiti tiesiog mėgaujasi šaltais orais ir sniegu.
Kalbinti panevėžiečiai įrodė, kad žiema – ne tik šaltis ir slidūs šaligatviai. Tai ir slidės, ir rogės, ir eketė, ir bėgimo takelis, ir lėtas pasivaikščiojimas po baltą miestą.
O save vadinantieji senosios gvardijos kariais kvatoja išgirdę, kad kai kuriems dabartinis šaltis – jau baisi kančia. Mat jie puikiai pamena, kaip rogėmis nuo kalnelių leisdavosi ir spaudžiant 25 laipsnių speigui.
Šį kartą panevėžiečių klausiame: žiema jiems – išbandymas ar malonumas?
Artūras NERSESIANAS
Verslininkas
Atšilimo nelaukiu. Kaip tik noriu, kad būtų sniego, kad būtų normali žiema, kai laikosi bent 5–12 laipsnių šaltis. Aš labai mėgstu žiemos pramogas. Velžio pakraštyje esame įrengę slidinėjimo trasas. Tiek laiko nebuvo normalių žiemų, tad dabar džiaugiamės, kad sniego yra vos ne visą mėnesį.
Patinka slidinėti. Užpraeitų metų žiemą buvo galima slidinėti pusantro mėnesio, bet ne ištisai – atšilo, vėl iškrito sniegas. O štai pernai sniego Panevėžyje tebuvo 7 dienas.
Dabar pramogauju lauke, kaip ir senais laikais, kai būdavo šaltos, sniegingos žiemos. Slidinėju, su rogėmis kaime pavežiojame vaikus, ant kūdros nuvalytas sniegas, ten čiaužau su pačiūžomis.
„Tiek laiko nebuvo normalių žiemų, tad dabar džiaugiamės, kad sniego yra vos ne visą mėnesį.“
Aš iš senosios gvardijos (juokiasi).
Anais laikais visi vaikystėje žaidėme ledo ritulį, slidinėjome, su rogėmis leisdavomės. Žinome, kaip reikia rengtis, ir nesušaldavome. Dabar, kai jaunimas atvažiuoja slidinėti, būna apsirengęs, kaip mes jaunystėje, kai eidavome į šokius – lauke minus 20, o jie tik su kojinėmis. Tada būna šalta. Reikia šiltų kelnių.
Vaikystėje, būdavo, išeidavome iš laiptinės – sniego iki bambos. Spausdavo iki 30 laipsnių speigas ir – nieko baisaus. Žiemą 15–20 laipsnių šaltis nieko nestebindavo, buvo normalu.
Aida MANDRIJAUSKIENĖ
Bendraminčių grupės „Vanduo mus vienija“ įkūrėja, ledinių maudynių mėgėja
Mano žiemos pomėgiai – ledinis vanduo ir sutartinės.
Nuo vaikystės jaučiau trauką vandeniui. Per abu nėštumus taip pat lankiau užsiėmimus nėščiosioms vandenyje.
Prieš trejus metus mirus mamai, ieškojau, kur save išreikšti, kad gedėti būtų ne taip siaubingai sunku. Buvo žiema. Rytais pradėjau eiti į lauką, išlipdavau iš šlepečių ir basomis vaikščiodavau sniegu. Ir taip kas rytą. Vis pagalvodavau, kaip norėčiau įlįsti į ledinį vandenį.
Sausio 18-osios naktį, kai vanduo įgauna ypatingų galių, išdrįsau įlįsti į eketę. Jaučiausi pakylėta, laiminga, dėkinga.
Iš pradžių reikėjo susitvarkyti su kvėpavimu, nurimti. Po kurio laiko atėjo ta akimirka, kai vandeniui pradėjau jausti draugystę, meilę, padėką.
„Vienodai mėgstu tekantį gamtos vandenį, ledinį ar vasarinį – man jo tiesiog reikia, šypsausi jam, dėkoju. Jaučiu jį.“
Prieš lendant į ledinį vandenį, reikia tam nusiteikti, bet įlindus pasidaro ramu, nešalta, jauti, kad esi ten, kur nori būti.
Antrą žiemą jau pradėjau nardinti ir galvą – jausmas dar geresnis, atsiranda daugiau energijos.
Pastebėjau, kad po tokių maudynių kitaip jaučiu šaltį, nereikia prisirengti, kai vėsiau, jaučiuosi daug geriau.
Vasarą labai patinka prie Sartų ežero. Kai riedu keliu jo link, jaučiu tokį nepaaiškinamą ilgesį vandeniui – kaip žmogui. Ten mano siela dainuoja.
Aš tiesiog esu įsimylėjusį vandenį. Lygiai taip pat turiu ir savo mylimą ąžuolą.
Vienodai mėgstu tekantį gamtos vandenį, ledinį ar vasarinį – man jo tiesiog reikia, šypsausi jam, dėkoju. Jaučiu jį.
Arūnas BALČIŪNAS
Kineziterapeutas
Anksčiau mėgdavau pačiaužyti Panevėžio ledo arenoje. Abu su žmona čiaužydavome. Dabar ji eina čiaužyti, o aš – į kitą pusę, į lengvosios atletikos maniežą Liepų alėjoje.
Žiemą lauke nepramogauju. Tik su dviračiu iki šiol važinėju. Ekstremaliausia buvo važiuoti spaudžiant 17 laipsnių šalčiui.
Šį sezoną mano pramoga – bėgimas manieže. Keturias dienas per savaitę jame nubėgu nuo 6 iki 10 kilometrų.
„Nepasakyčiau, kad daug sportuoju. Kiti mezga, aš bėgu!“
Prieš 20 metų buvau maratonų bėgikas, dabar – tik bėgikas. Bėgu tik stadione ir manieže. Savo amžiaus grupėje esu pasiekęs septynis Lietuvos veteranų rekordus atskirose trumpose distancijose – 300, 400, 800 metrų, 1,5 kilometro.
Užsienyje veteranų čempionatai labai populiarūs, Lietuvoje dar populiarėja.
Nepasakyčiau, kad daug sportuoju. Kiti mezga, aš bėgu! (Juokiasi.)
Sportas moko drausmės, nuoseklumo – rezultato nepasieksi iš biuro kėdės atėjęs į bėgimo takelį.
Rita PEČIULIENĖ
Senjorė, Panevėžio trečiojo amžiaus universiteto Menų fakulteto dekanė
Nors gimiau liepą, bet žiema man be galo patinka. Ir atšilimo nelaukiu. Toks iki -10 šaltukas – pats tas. Kai toks šaltis, nereikia daug prisirengti.
Gink Dieve, niekad nesėdžiu užsidariusi namie. Ir per šaltį einu pasivaikščioti. Man labai patinka žiemiškas miestas. Vaikštau ir tiesiog grožiuosi. Nors esu meniškos sielos, gaila, nefotografuoju.
Ir naktį man kaip gražu pasidairyti: sniegas, žibintų šviesos – argi ne nuostabu?
Prieš dešimt metų aktyviai slidinėdavau. Turėjome vienkiemį, apsuptą kalnų, kaip sakau, Lietuvos Šveicarijoje – prie Pauliankos, Kupiškio rajone. Labai smagu būdavo paslidinėti.
„Gink Dieve, niekad nesėdžiu užsidariusi namie. Ir per šaltį einu pasivaikščioti.“
O dabar ir slidžių nebeturiu, ir labai bijau griūti. Vienintelis žiemos minusas – didžiulė baimė griūti. Esu tikra panevėžietė, vaikystė praėjo Radviliškio gatvėje. Pamenu, su tėčiu eidavome iki Savitiškio gatvės tilto pažiūrėti, kaip upėje sprogdina ledus. O su mama netoli namų rogėmis leisdavomės. Su tėvais eidavome ir į čiuožyklą. Ją įrengdavo „Draugystės“ stadione, Smėlynės gatvėje. Ten buvo galima ir arbatos nusipirkti už 5 kapeikas. Puikiai moku su pačiūžomis čiaužyti, net geriau nei su slidėmis.
Mano vaikystėje, jaunystėje šaltis net dienomis spausdavo iki 25 laipsnių. Todėl dabar labai juokinga, kai seni žmonės pradeda dejuoti, kaip šalta. Negi jie neatsimena anų žiemų? O dar moterys per šalčius eidavo su prisegamomis kaproninėmis kojinėmis – juk pėdkelnių nebūdavo, o kelnės moteriai taigi nemadinga!
Man visi metų laikai labai patinka. Vienintelis metas, kuris nepatinka – lapkritis, kai šlapia ir tamsu.
