Panevėžietei Gintarei Kriaučiūnienei vilna ilgą laiką buvo tik mamos, garsios tautodailininkės, pasaulis. Tačiau jos netektis, laikas ir meilė pamažu sugrąžino Gintarę prie amato, jų giminėje einančio iš kartos į kartą.
Šiandien jai vilna– ne tik rankų darbas ar paveldėtas amatas, bet ir gyvenimo būdas.
Iš kartos į kartą
Panevėžietė vilnos vėlėja Gintarė Kriaučiūnienė prie vilnos sugrįžo tik šį rudenį.
Iki tol rankos ilgai nekilo – po netikėtos mamos, tautodailininkės Gražinos Daugvilienės, mirties Gintarei buvo per sunku prisiliesti prie to, kas taip skausmingai ją priminė.
Tačiau netikėtai gautas didelis užsakymas sugrąžino atgal į kūrybą.
„Iškeliavus mamai, vilnos net negalėjau paimti į rankas. Buvo per daug sunku. Tačiau netikėtai sulaukusi didelio užsakymo prisiverčiau sugrįžti. Šis sugrįžimas padėjo suprasti, kad noriu keliauti vilnos keliu“, – sako pašnekovė.
Vilnos vėlimas jų šeimoje – ne atsitiktinumas.
Gintarės mama buvo profesionali vilnos vėlėja, o dar anksčiau šį amatą puoselėjo ir mamos senelis. Tiesa, mama savo senelio nepažinojo, tačiau, kaip sako Gintarė, tradicijos kartais perduodamos ne per pasakojimus ir patirtis, o genus.
Senelis veldavo ne batus, o drabužius – močiutė pasakojo, kad visas kaimas nešiojo jo veltus kailinius.
Pradėjo nuo guolio katinui
Ilgą laiką Gintarė mamai kartodavo, kad pati tikrai niekada nevels – tai tik mamos reikalas.
Visgi maždaug prieš septynerius metus, grįžus gyventi į Lietuvą iš Anglijos, viskas pasikeitė.
Kol sūnus pratinosi darželyje, mama Gintarę pakviesdavo tiesiog ateiti pabūti kartu ir pabandyti kažką nuvelti.
„Iškeliavus mamai, vilnos net negalėjau paimti į rankas. Buvo per daug sunku.“
G. Kriaučiūnienė
„Net nebūčiau pagalvojusi, kad pratęsiu mamos darbus. Dar gyvendama Anglijoje sumaniau nuvelti katinui guolį. Pamaniau, kas gali būti tokio sunkaus? Mama iš Lietuvos atsiuntė visas reikalingas medžiagas ir internetu aiškino, ką daryti, bet man niekaip nepavyko. Sakiau, daugiau niekada gyvenime nevelsiu, nes tai – didžiausia nesąmonė. Bet grįžus atgal į Lietuvą mama po truputį mane įtraukė į tą vilnos pasaulį. Posakis, kad niekada nesakyk niekada pasiteisino šimtu procentų“, – šypsosi G. Kriaučiūnienė.
Tarp skausmo ir kūrybos
Pasak Gintarės, vilna yra stebuklinga – iš jos galima sukurti absoliučiai viską.
Iš vilnos gimsta ne tik rūbai ar batai, bet ir įvairūs namų apyvokos daiktai, papuošalai, žaislai.
Viena G. Kriaučiūnienės svajonių – mamos dekupažo technika pagamintus šviestuvus apvelti vilna ir paversti išskirtinėmis interjero detalėmis.
Galvoje nuolat sukasi idėjos, kaip išnaudoti vilnos magiją: veltos vazos, padėkliukai, eglutės žaisliukai, papuošalai, net išskirtiniai kvapai automobiliui.
„Vilna mane tiek įtraukė, kad galva sprogsta nuo minčių, tik vis pritrūkstu laiko jas įgyvendinti. Labai gaila, kad daug ko su mama nespėjau išbandyti. Vis atidėliodavome savo sumanymus vėlesniam laikui, ir nebespėjome“, – graudinasi D. Kriaučiūnienė.
Tad dabar tenka bandyti, mokytis, o kai kada eksperimentuoti pačiai, o buvimas su vilna Gintarei yra savotiška meditacija.
„Pastarieji metai nebuvo lengvi, dažnai pradėjusi velti apsiverkdavau, nes iki šiol tai darydavau tik su mama. Ji visada buvo šalia, galėjau ne tik paklausti patarimo, bet ir nuoširdžiai pasikalbėti. Mes su mama buvome daugiau nei tik mama ir dukra, buvome pačios geriausios draugės. Man reikėjo išgedėti sunkų laikotarpį“, – atvirauja panevėžietė.
Iki šiol ji pamena mamos žodžius, kad vilnai reikia geros nuotaikos, kitaip ji nelimpa. Tuo įsitikino ir pati.
„Mama visuomet sakydavo, kam gadinti vilną, jeigu šiandien ne ta diena. Jeigu ne ta nuotaika, net jai, kuri su vilna draugavo daugiau kaip du dešimtmečius, darbas nesisekdavo. Tą patį jaučiu ir aš – jei ima liūdesys, net nesiimu vėlimo, perdėlioju kepures, pasitvarkau, bet vėlimo darbus atidedu kitai dienai. Šis darbas turi būti atliekamas tik su didele meile ir gera nuotaika“, – tvirtina G. Kriaučiūnienė.
Rankų darbo magija
Pasak senojo amato puoselėtojos, su meile imtis bet kokio darbo būtina dar ir todėl, kad rankų darbo energetika persiduoda ir gaminiams.
Dažnam klientui svarbus ne tik pats daiktas, bet ir žmogus, kuris jį pagamino.
Tad tiek jos mama, tiek dabar ir pati stengiasi dalyvauti įvairiose mugėse, kur gali gyvai pabendrauti su potencialiais pirkėjais.
Didžiausias darbymetis užgriūna prieš kalėdines muges, Kaziuką ir Jūros šventę. Taip pat Gintarė mėgsta pirtininkų muges, kur gauna vertingų patarimų, kaip nuvelti kepurę – patogią ir apsaugančią nuo karščio.
O prieš porą savaičių G. Kriaučiūnienė savo veltinių darbų parodą surengė ir Panevėžyje, Parko bibliotekoje, ją dar galima spėti apžiūrėti iki sausio 30-osios.
„Ši paroda – pirmasis mano žingsnis ir tautodailininkės vardo link. Norėjosi panevėžiečius supažindinti su mūsų senosiomis tradicijomis, parodyti, kad jas puoselėja ir jaunesnioji karta“, – sako parodos autorė.
Panevėžiečiai kuklūs ir santūrūs
Kūrėja pastebi, jog dažniausi jos klientai – didžiųjų miestų gyventojai ar emigrantai. Nors rankų darbas visuomet vertinamas, tačiau tam vis pagailima pinigų. Nebent perkama dovanų.
Gintarė džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių supranta, jog rankų darbas – ne konvejerio mygtuko paspaudimas. Kad ir tas pačias šlepetes nuvelti, išdžiovinti, dekoruoti užtrunka net kelias dienas.
„Vieniems atrodo, kad mokėti penkiasdešimt eurų už vilnos šlepetes – nesąmonė, o kiti džiaugiasi, kad gali įsigyti rankų darbo gaminių, ir supranta, kiek iš tiesų į juos sudėta laiko, šilumos, kūrybiškumo“, – sako G. Kriaučiūnienė.
Vilnos vėlėja pastebi, kad panevėžiečiai gana kuklūs ir santūrūs – net ir pirčiai renkasi tradicines neutralių pilkų spalvų kepures, tik pasaulio pamatę žmonės ar jaunimas jau dairosi į ryškesnes, išskirtinio dizaino kepures ar šlepetes, kurių Gintarės dirbtuvėlių lentynose ir yra daugiausia.
„Mano mama labai mėgo ryškias spalvas. Norėčiau eiti savo keliu, įnešti savų spalvų. Kaip moterys alpsta dėl naujų rankinių, batų ar papuošalų, taip aš negaliu nenusipirkti išskirtinių spalvų vilnos. Kita vertus, tai yra rankų darbas ir net norėdamas nepagaminsi dviejų tokių pačių dirbinių. Kiekvienas ragelis ar taškelis yra savitas“, – pasakoja G. Kriaučiūnienė.
Po dešimtmečio emigracijos – į gimtinę
Gintarė neslepia: vienai keliauti mamos pramintu keliu nėra lengva.
Staiga į Amžinybę išėjus mamai, norėjosi mesti ne tik vilną, bet ir palikti gimtąjį Panevėžį.
Viskas šiame mieste – gatvės, parduotuvės, mėgstamos vietos Gintarei priminė mamą.
Tačiau sau buvo pažadėjusi, kad šeimą kurs tik Panevėžyje.
Prieš septynerius metus kartu su vyru ji grįžo po dešimtmečio emigracijoje.
Į Angliją tuomet dar su būsimu vyru išvyko iš karto po mokyklos išleistuvių.
„Prieš porą dešimtmečių Anglija atrodė kaip svajonių šalis. Bet pinigai ant medžių neaugo, teko daug ir sunkiai dirbti. Nesigailiu, nes tai leido pakeliauti ir pamatyti pasaulio. Bet šeimos pagausėjimą planavome tik Lietuvoje, kur viskas sava, pažįstama, šalia visa šeima. Gaila, kad tiek nedaug laiko turėjome su mama. Bet jos dėka šiandien einu savo kūrybos keliu – su meile, kantrybe ir tikėjimu tuo, ką darau“, – sako G. Kriaučiūnienė.
Kūrėja neslepia, kad pradžia nėra lengva, tačiau tiki, jog ateityje iš vilnos vėlimo galės ir pragyventi.
Jau nedrąsiai svajoja ir apie didesnes patalpas, kur galėtų rengti vilnos vėlimo edukacijas ar būrelius.
Pašnekovė džiaugiasi jaučianti didelį vyro ir šešiamečio sūnaus palaikymą.
„Tikiuosi, kad sparnų niekas nenukarpys ir galėsiu atsiduoti tik šiai veiklai“, – su viltimi į ateitį žvelgianti vilnos vėlėja.
