Šiandien, sausio 24 dieną, sukanka 140 metų, kai gimė Stasys Liutkevičius, pirmojo lietuviško Panevėžio laikraščio „Panevėžio balsas“ vienas steigėjų, jo leidėjas ir pirmasis redaktorius.
Pagal profesiją S. Liutkevičius buvo matininkas.
Kaip rašė savo autobiografijoje, jis dar nuo jaunų dienų, baigęs Šeduvos pradžios mokyklą, tarnavo braižytoju ir padėjėju pas privačius matininkus Šiaulių ir Panevėžio apskrityse.
Bet vėliau, kilus 1905–1907 m. revoliucijai, įsitraukė į socialdemokratinį judėjimą. Už revoliucinių įvykių rėmimą ir agitaciją suimtas, o paleistas iš kalėjimo pasitraukė į Sibirą.
Šis bene 18 metų trukęs jo gyvenimo tarpsnis mažai žinomas.
Laikraščio „Naujoji gadynė“ administratorius
S. Liutkevičių buvus „Naujosios gadynės“ administratoriumi sužinome iš „Kupiškėnų enciklopedijos“ (t. 2) ir Kipro Bielinio 1959 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose išleistos prisiminimų knygos „Penktieji metai: revoliucinio sąjūdžio slinktis ir padariniai“.
„Naujoji gadynė“ buvo pirmasis legalus Lietuvos socialdemokratų partijos laikraštis, leistas miesto ir sodžiaus darbininkams, bežemiams ir mažažemiams 1905–1907 m. revoliucijos laikotarpiu. Pirmasis jo numeris išėjo 1906 m. gegužės 3-iąją.
Už darbininkų ir valstiečių agitavimą organizuoti streikus, priešintis carinei administracijai nemažai „Naujosios gadynės“ numerių carinių cenzorių buvo konfiskuota. O 1907 m. sausio 10 d. (naujuoju stiliumi) laikraštis visai uždarytas.
S. Liutkevičius, priklausęs Lietuvos socialdemokratų partijai ir būdamas „Naujosios gadynės“ administratoriumi, rūpinosi laikraščio leidyba, platinimu, ryšių palaikymu su darbininkais ir valstiečiais. Sustiprėjus carinei reakcijai, prasidėjo „Naujosios gadynės“ darbuotojų suėmimai.
Ką byloja rasti kvotos dokumentai?
Lietuvos valstybės istorijos archyve gerai paieškojus, pasisekė rasti 1906–1907 metais Kauno gubernijos Žandarmerijos valdybos pareigūnų vykdytos Stanislovo Liutkevičiaus (rašoma Liudkevičiaus) kvotos bylą. Jos antraštėje nurodyta, kad kvota vykdyta S. Liutkevičių kaltinant pagal Baudžiamojo statuto 132 straipsnį dėl revoliucinio turinio proklamacijų platinimo tarp valstiečių.
Kaip matyti iš byloje esamo Kauno gubernijos žandarmerijos valdybos papildomos sudėties puskarininkio pranešimo, S. Liutkevičius policininkų sulaikytas 1906 m. birželio 29 d. Panevėžio priemiestyje Mikolajeve.
Jis turėjo nusikalstamo turinio brošiūrų ir proklamacijų, kurias platino tarp valstiečių, susirinkusių į Šv. Petro ir Povilo bažnyčios atlaidus.
Pranešime dar nurodoma, kad S. Liutkevičius priklauso revoliucinei partijai, nuolatos sukasi nepatikimų asmenų rate ir palaiko pačius artimiausius ryšius su jais.
Per kratą, atliktą S. Liutkevičiaus bute Panevėžyje, buvo rasta apie 100 egzempliorių įvairaus pobūdžio revoliucinio turinio atsišaukimų ir brošiūrų rusų, lenkų ir lietuvių kalbomis.
Byloje pateikiamas šių daiktinių įrodymų sąrašas. Jame, be daugelio proklamacijų ir atsišaukimų, buvo kreipimųsi „Į visus Panevėžio darbininkus“, „Į visus Panevėžio piliečius“, brošiūrų lietuvių kalba „Darbininkų balsas“, „Revoliucinės dainos“. Policininkai netgi aptiko ir Panevėžio realinės mokyklos mokinių sueigos, vykusios 1905 m. lapkričio 25 d., rezoliucijos kopiją.
Sulaikytas S. Liutkevičius uždarytas į Panevėžio kalėjimą.
Kauno gubernijos žandarmerijos valdybos viršininkas 1906 m. liepos 5 d. savo padėjėjui Šiaulių, Panevėžio ir Telšių apskrityse įsakė pagal nusikaltimo požymius, numatytus Baudžiamojo statuto 132 straipsnyje, atlikti S. Liutkevičiaus kvotą. Nurodė S. Liutkevičių toliau laikyti areštuotą.
Bet atsitiko taip, kad Šiaulių atskirojo žandarų korpuso rotmistras, suderinęs klausimą su Kauno apygardos teismo prokuroro pavaduotoju, nutarė S. Liutkevičių nedelsiant paleisti.
Tokio jo sprendimo priežastis buvo tai, kad prie S. Liutkevičiaus bylos nebuvo pridėti pas jį rasti atsišaukimai ir apie jų turinį nieko nebuvo žinoma. Taip pat nebuvo išsiaiškintos visos šių atsišaukimų suradimo aplinkybės.
S. Liutkevičius, išėjęs iš kalėjimo, nuo kvotos pasislėpė.
Išsiaiškinus, kad jis išvyko į Vilniaus apskritį, į Vyžulėnus (dabar Vyžulionys), policijos pareigūnams duotas nurodymas S. Liutkevičių surasti, apieškoti, areštuoti ir perduoti Kauno gubernijos žandarmerijos valdybos viršininko žinion. Bet policininkai, nuvykę į Vyžulėnus, išsiaiškino, kad pas dvarininką Vrublevskį kurį laiką matininku dirbęs S. Liutkevičius, nepatvirtintomis žiniomis, išvyko į Ameriką.
1907 m. balandžio 18 d. vykusiame Kauno gubernijos ypatingojo pasitarimo posėdyje nuspręsta S. Liutkevičiaus kvotą sustabdyti iki jo atsiradimo arba sulaikymo.
Išvyko į Užbaikalę
S. Liutkevičius, matydamas, kad yra žandarų persekiojamas, į Ameriką iš tikrųjų neišvyko, bet pasitraukė į Rusijos Užbaikalės kraštą. Apsigyveno Čitoje, dirbo matininku. Yra išlikęs 1912 metais Čitoje jam suteiktos matininko kvalifikacijos liudijimas.
Įvykus 1917 m. vasario revoliucijai, S. Liutkevičius įsitraukė į visuomeninę veiklą. Nuo Užbaikalės lietuvių draugijos jis buvo išrinktas į Čitos visuomeninį apsaugos komitetą, kuris perėmė valdžią iš nuversto caro administracijos. Pagrindinis šio komiteto uždavinys buvo palaikyti viešąją tvarką, užtikrinti maisto tiekimą, organizuoti demokratinę savivaldą.
Panaikinus caro laikų policiją ir organizuojant naują, savarankiškais pagrindais veikiančią liaudies miliciją, S. Liutkevičius 1917 m. balandį buvo paskirtas Čitos miesto milicijos viršininku. Šias pareigas ėjo iki 1917 m. rugpjūčio mėnesio.
Tuo metu aštrėjant bendrai Rusijos politinei situacijai ir įvykus 1917 m. spalio bolševikiniam perversmui, demokratinės savivaldos institucijos Čitoje buvo galutinai likviduotos.
1918 metais prasidėjus pilietiniam karui ir japonų intervencijai, S. Liutkevičius mobilizuotas į admirolo Aleksandro Kolčiako armiją, kur ėjo 1-osios Užbaikalės divizijos intendantūros raštvedžio, o paskui divizijos intendanto pareigas.
1920 m. paskirtas 1-ojo Rytų korpuso intendantūros tiekimo viršininku, kur išbuvo iki galutinio A. Kolčiako armijos likvidavimo. 1922 metais Tolimuosiuose Rytuose įsigalėjus bolševikams, S. Liutkevičius per dar jų neužimtą Vladivostoką pasitraukė į Japoniją, o toliau į JAV. Amerikoje S. Liutkevičius vis dėlto nepasiliko, 1923 metais grįžo į Lietuvą.
Pirmas lietuviškas laikraštis Panevėžyje
Kaip nurodyta Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomoje matininko Stasio Liutkevičiaus tarnybos byloje, jis, 1923 metais apsigyvenęs Kaune, pirmiausia porą mėnesių padirbėjo Geležinkelių valdybos miškų eksploatacijos skyriuje.
Bet jau 1923 m. rugpjūčio 1-ąją Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos buvo priimtas Žemės tvarkymo ir matavimo departamento matininku. Pasiprašė, kad būtų paskirtas į Panevėžį.
Čia atvykęs, pirmiausia su rašytoju K. Jasiukaičiu įsteigė nepartinį ir neutralios pakraipos laikraštį „Panevėžio balsas“.
Per 1905–1907 m. revoliuciją jie abu buvo socialdemokratų laikraščio „Naujoji gadynė“ bendradarbiai ir bendražygiai.
Pirmasis „Panevėžio balso“ numeris išėjo 1924 m. vasario 16-ąją.
S. Liutkevičius redaktoriumi-leidėju pasirašė 1–4 laikraščio numerius. Kitų 5–9 numerių redaktorius-leidėjas buvo K. Jasiukaitis.
„Panevėžio balso“ 3-iajame numeryje paskelbta, kad nuo kovo 8-osios jie abu tapo vieninteliais laikraščio savininkais.
Gegužės 5-ąją „Panevėžio balsą“ išpirko ir toliau jau leido susikūrusi „Žodžio“ bendrovė. Laikraščio redaktoriumi buvo K. Jasiukaitis.
Po „Panevėžio balso“ įsteigimo, S. Liutkevičius ėmėsi jau matininko darbo, dėl to ir atvyko į Panevėžį.
Jis aktyviai dalyvavo Lietuvos matininkų sąjungos veikloje, kur iškėlė naują iniciatyvą ir tapo dar ir profesinio žurnalo, skirto matininkų bendruomenei, pradininku.
1926 metais pradėto leisti „Matininko“ žurnalo redaktorius taip pat buvo panevėžietis, žinomas žemėtvarkos specialistas Stasys Renigeris. Šiame žurnale, kuris vėliau buvo pervadintas „Žemėtvarka ir melioracija“, S. Liutkevičius paskelbė ne vieną savo straipsnį.
Nuo 1928 metų S. Liutkevičius dalyvavo Vilniaus vadavimo sąjungos veikloje. Tikėtina, kad jis dalyvavo dar ir kitų visuomeninių organizacijų veikloje.
Panevėžyje gyveno neilgai
1931 m. sausio 1-ąją S. Liutkevičius perkeltas į Utenos apygardos žemės tvarkytojo įstaigos vadovo pareigas ir išvyko iš Panevėžio.
Stasys Liutkevičius buvo ne tik profesionalus matininkas, bet ir atsidavęs visuomenininkas.
Dar XX a. pradžioje įsitraukęs į socialdemokratinį judėjimą, jis gerai suprato viešojo žodžio ir organizuotos veiklos reikšmę.
Sudėtingais istorijos metais sukaupta patirtis vėliau buvo pritaikyta jau dalyvaujant nepriklausomos Lietuvos gyvenime.
Ypač reikšmingas jo indėlis Panevėžiui – kartu su bendraminčiais įkurtas „Panevėžio balso“ laikraštis suteikė miestui naują kultūrinį impulsą, tapo svarbiu Panevėžio visuomenės telkimo ir švietimo įrankiu.
Leonas KAZIUKONIS – istorikas, archyvaras.
