Dar viena garsi prancūziška frazė „Cherchez la femme!“ – „Ieškokite moters“ – labai tinkama politikos pasauliui. Čia moteris gali pastūmėti vyrą į neregėtas karjeros aukštumas, o gali tą karjerą sužlugdyti. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti – pakanka atsiversti laikraštį ar įsijungti televizorių. Faktas, kad šešėlinės moterų įtakos niekada netrūko ir valdžios vyrams Lietuvoje, o tam tikrais atvejais jos, nors ir netiesiogiai, net lėmė unikalias situacijas.
Apie dailiosios lyties politines galias ir jų pėdsakus istorijoje kalbėjomės su Lietuvos istorijos instituto vyriausiuoju mokslo darbuotoju dr. Algimantu KASPARAVIČIUMI.
– Tarpukariu Lietuvoje moterų valdžioje beveik nebuvo, tačiau dailiosios lyties atstovių įtaka vyrams tikrai buvo juntama. Papasakokite išsamiau.
– Nuo 1918 iki pat 1940 metų oficialiame viešajame Lietuvos gyvenime moterų daug nepamatysime. Nuo Lietuvos tarybos atsiradimo 1917 metų rudenį iki steigiamojo Seimo moterų buvo labai mažai arba visiškai nebuvo. Lietuvos taryboje neturėjome nė vienos moters, vykdomojoje valdžioje per visas 22 vyriausybes taip pat nebuvo moterų. Seimuose būta vienos kitos moters, ir jos gana drąsiai reiškėsi, bet vis dėlto reikėtų konstatuoti, kad tarpukario Lietuvos visuomenė buvo patriarchališka – labai jau vyriška. Kita vertus, tai visiškai nereiškia, jog ji nebuvo veikiama moterų. Priešingai. Didelė dalis tarpukario Lietuvos vyrų turėjo labai įtakingas, labai gražias, simpatiškas, išsilavinusias moteris. Gal net didžioji dalis tarpukario veikėjų žmonų buvo ne lietuvės: lenkės, vokietės, prancūzės, rusės, baltarusės, ukrainietės… Tai labai ryškus ir gana įdomus skiriamasis bruožas.
Lietuvių moterų politikoje iš tiesų buvo labai mažai. Tai galima bandyti paaiškinti tuo, kad XX amžiaus pradžioje atkurta mūsų valstybė kultūriškai buvo gana atsilikusi nuo Vakarų Europos. Išsilavinę vyrai dažniausiai ieškodavo išsilavinusios antrosios pusės ir veikiausiai, nelabai rasdami Lietuvoje, parsiveždavo iš užsienio.
Tokią savotišką žmonų atsivežimo iš užsienio tradiciją – sakau pusiau irozinuodamas – pradėjo pats Vasario 16-osios Akto signataras, patriarchas, daktaras Jonas Basanavičius dar XIX amžiaus pabaigoje. Jo žmona Gabrielė Eleonora buvo Čekijos vokietė.
Situacija keitėsi tik artėjant sovietinei okupacijai. Lietuvoje atsirado daugiau išsilavinusių, platesnių pažiūrų moterų, kurias domino ne vien virtuvė ir vaikai, bet ir aktyvus visuomeninis gyvenimas. Jos tapo lietuvių veikėjų žmonos, partnerės. Pradėti galbūt galima nuo Vincentos Lozoraitienės, tarpukario diplomato, užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio žmonos.
– Kokia buvo toji valdžios vyrų ponių įtaka jiems priimant politinius sprendimus?
– Turbūt labai įvairi. Kadangi tai buvo vyriška visuomenė, moters poveikis vyro veiklai daugiausia priklausė nuo santykių šeimoje ir sutuoktinio charakterio. Jeigu vyras diktatoriškas, tvirtos rankos šeimoje šalininkas, žmonos įtakos nepastebėsime. Prie tokių galėtume priskirti žymų poetą, diplomatą Jurgį Baltrušaitį. Tą patį galima pasakyti apie poetą Leoną Bistrą. Jų gražios, ypatingos žmonos buvo tarsi dekoracijos.
Jeigu pasižiūrime į kitokius vyrus, tarkime, tokius kaip prezidentas Antanas Smetona, kuris buvo labai ramus, nuosaikaus charakterio, vengęs konfliktų, „kieto“ kalbėjimo, jam žmona Sofija Chodakauskaitė-Smetonienė iš tiesų darė didžiulę įtaką. Ir iki 1926 metų, kai jis buvo opozicijoje, bet ypač po 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo, kai A. Smetona tapo autoritariniu prezidentu – tada jo žmona suklestėjo. Jei ne lygiomis teisėmis, tai, sakykime, kokiais 30–40 procentų valdė Lietuvą.
Kai reikėjo sudaryti ministrų kabinetą ir diplomatinę tarnybą, parinkti departamentų direktorius arba juos atleisti, A. Smetona praktiškai visais atvejais tardavosi su žmona. Yra žinomas ne vienas atvejis, kai pirmiausia būdavo S. Smetonienės iniciatyva. Ji įtikinėdavo prezidentą, ir po mėnesio, pusmečio, metų ar net daugiau prezidentas, patekęs į savo žmonos įtaką, priimdavo sprendimą, ir su vienu ar kitu žmogumi atsisveikindavo.
Toks visiems žinomas pavyzdys yra prezidento A. Smetonos ir premjero profesoriaus Augustino Voldemaro bendravimas. Jiedu ilgai buvo politiniai bendražygiai – sutapo ideologinės nuostatos. Tačiau apie 1927 metų pabaigą – 1928 metų pradžią atsirado tam tikra trintis tarp premjero ir S. Smetonienės. Ir A. Voldemaro padėtis Vyriausybėje pradėjo braškėti…
Vis dėlto jis turėjo didžiulę politinę įtaką šalies viduje, dar didesnę – užsienyje. Tai buvo turbūt žinomiausias pasaulyje lietuvių diplomatas ir lietuvių veikėjas. Jo vardą žinojo JAV, Lotynų Amerika ir netgi kai kurios Afrikos valstybės. Tačiau per maždaug pusantrų metų S. Smetonienė įvarė pleištą tarp premjero ir prezidento, ir A. Voldemaras buvo priverstas trauktis.
Paminėjau galbūt kraštutinį atvejį, kai moteris darė didelę įtaką valstybės valdymui. Mažesnės įtakos irgi būta. A. Voldemaro ir jo žmonos prancūzės Matildos santykiai buvo grįsti didžiule ištikimybe. A. Voldemaras neretai tardavosi su ja. Tiesa, gerokai rečiau nei prezidentas, nes buvo visiškai kitokio charakterio – labiau ambicingas, karštas, radikalesnis. Bet aš manau, kad A. Voldemaras irgi įsiklausydavo į tam tikrus Matildos patarimus: būti atsargesniam, nuosaikesniam. S. Smetonienė vyrą dažnai skatindavo būti ryžtingesnį, radikalesnį, kai reikia priimti ar atleisti įvairius aukšto rango valstybės pareigūnus, savo neryžtingą sutuoktinį stumdavo valingesnių politinių veiksmų link, o Matilda savo karštą vyrą stengdavosi prilaikyti nuo pernelyg staigių politinių sprendimų.
Dar labai svarbu, kad M. Voldemarienė lydėjo savo vyrą per visus jo gyvenimo vingius ir kartu žuvo. Nors turėjo galimybę išvengti to skaudaus, žiauraus likimo, bet pasirinko būti su vyru – kategoriškai atsisakė išvykti į Prancūziją.
– Lietuvoje būta ir visame pasaulyje nuskambėjusių istorijų, susijusių su valdžios vyrų moterimis.
– Labai įdomus pavyzdys – diplomato, užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus gyvenimas. Jis turėjo tris žmonas: katalikę lietuvę (kuri mirė), britę anglikonę ir lietuvę, operos solistę Vincę Jonuškaitę. Jų įtaka politiko, diplomato veiklai buvo labai ryški. Bet netiesioginė. Nėra duomenų, jog tos moterys būtų sąmoningai to siekusios – tiesiog pats jų buvimas su ministru darė didžiulę įtaką ir D. Zauniui, ir netgi visai Lietuvos diplomatijai.
„Manau, kad XXI amžiuje moterys pateko į tam tikrą vergiją (…). (Moteris) turi atitikti tam tikrus įsivaizduojamus, įsikalbėtus grožio etalonus ir atlikti žvaigždės funkciją greta jau šiek tiek blėstančio vyro.“
A. Kasparavičius
Tarpukario Lietuvoje civilinės santuokos nebuvo ir susituokti buvo galima tik bažnyčioje. O ministro būta gana ūmaus charakterio, ambicingo vyro, gana savarankiško ir lankstytis Bažnyčiai jis nebuvo linkęs. Pirmoji D. Zauniaus žmona mirė ir gana greitai jis vedė anglę. Kilo pirmas konfliktas, nes Katalikų bažnyčia atsisakė sutuokti diplomatą – anglė žmona buvo kito tikėjimo. Tuometės Katalikų bažnyčios požiūriu, jeigu anglė būtų sutikusi tapti katalike ir susituokti pagal katalikiškas tradicijas, tada viskas gerai. Bet D. Zaunius buvo kilęs iš Mažosios Lietuvos, kur katalikybė nebuvo labai svarbi. Jis pats augo liberalioje katalikiškoje šeimoje, kurios santykiai su Bažnyčia buvo labiau formalūs. Tad D. Zaunius nematė reikalo spausti savo jauną gražią mylimąją. Jie susituokė Londone pagal anglikonų tradiciją.
Dar kita problema buvo, kad antrą kartą tuokdamasis D. Zaunius pagal tuo metu galiojusią kanonų teisę net ir po žmonos mirties turėjo paprašyti parapijos leidimo. Jis to nepadarė. O blogiau buvo tai, kad su antrąja žmona išsiskyrė po trejų metų. Tai įpūtė didžiulę ugnį, ypač tada, kai D. Zaunius vedė trečią kartą – lietuvę V. Jonuškaitę, Valstybės teatro primadoną, labai išraiškingą, gražią, garsią moterį. Juos Rygoje sutuokė liuteronų pastorius. Kilo didžiulis Bažnyčios pasipiktinimas. Įdomu tai, kad į vietinės Bažnyčios nepasitenkinimą įsitraukė Šventasis Sostas. 1929 metais kilo didžiulė trintis tarp D. Zauniaus ir Vatikano nuncijaus Rikardo Bartolonio. Pastarasis praktiškai oficialiai Lietuvos diplomatiniam korpusui pareiškė, kad su ministru susitiks tik išimtiniais atvejais ir tik tuose priėmimuose, kur tas bus vienas, be žmonos, nes ministro moterystė nesutvarkyta pagal katalikų tradicijas. Kai ministras bus su savo žmona – net rankos nepaduos, tik linktelės.
Tai peržengė visas ribas. Konfliktas užsitęsė porą metų, įgijo visą eilė atspalvių, tapo žinomas užsienyje, pradėjo kenkti valstybės prestižui ir autoritetui. Ir pas D. Zaunius, ir Juozas Tūbelis, ir A. Smetona bandė įkalbėti R. Bartolonį tyliai išvykti iš Lietuvos. Bet jis užsispyrė, ir viskas baigėsi tuo, kad 1931 metų birželį buvo paskelbtas persona non grata ir praktiškai išvarytas iš Lietuvos. Tai bene ryškiausias netiesioginio moters poveikio politikai, diplomatiniams, tarptautiniams santykiams tarpukario metais pavyzdys.
– Skamba neįtikėtinai: ministras po tokio skandalo ne tik kad neprarado posto, bet buvo palaikomas savo valstybės?
– Nežinia, kaip būtų buvę. Esmė ta, kad tuo metu autoritarinis A. Smetonos režimas labai konfliktavo su Katalikų bažnyčia ir ypač su Krikščionių demokratų partija, kurią rėmė Katalikų bažnyčia. Prezidentas palaikė ministrą todėl, kad tai buvo principinė kova tarp tautininkų politikos ir krikščionių demokratų bandymo tautininkus išstumti iš valdžios arba bent jau priversti juos dalytis valdžia. Į tai buvo žiūrima kaip į tam tikrą rimtą tarpusavio principinę politinę kovą.
Kitas momentas, kad prezidentas nebuvo linkęs į tokį radikalumą. Bet šioje sudėtingoje situacijoje ministrą labai rėmė A. Smetonos svainis, tuometis premjeras J. Tūbelis. Jis buvo ministro pusėje, kaltino R. Bartolonį kišimusi ne pagal savo rangą ne į savo reikalus. Tiesą sakant, J. Tūbelis ir buvo tas iniciatorius, kad R. Bartolonis būtų paskelbtas persona non grata Lietuvoje.
Viename interviu R. Bartolonis vokiečių spaudai išdėstė, kad jo konfliktas su Lietuvos valdžia nebus išspręstas tol, kol iš posto pasitrauks D. Zaunius. Tą interviu Rytų Prūsijos spaudoje perskaitė premjeras, trenkė kumščiu į stalą, pasakė: gana, šitas pilietis turi tuojau pat keliauti iš Lietuvos – jis negerbia mūsų valstybės. J. Tūbelis įtikino prezidentą, ir praktiškai jau kitą dieną buvo įteikta nota Vatikanui.
Vatikanas bandė tai nutylėti. Praslinko savaitė, o iš Vatikano reakcijos nebuvo. J. Tūbelis sukvietė spaudos konferenciją ir viešai paskelbė, kad Vatikano nuncijus tampa persona non grata. Tai buvo smūgis Vatikano autoritetui – apie tai rašė visos Europos ir JAV spauda.
Kita vertus, tai buvo ne vienintelis įvykis, kai dėl problemų Šventojo Sosto nuncijus buvo išprašytas iš valstybės. Tokį pavyzdį šiek tiek anksčiau buvo parodžiusi Čekija, bet ten įvykis nebuvo susijęs su moterimi. Jei kalbame apie moteris, tai buvo unikalu.
– Katalikų bažnyčia buvo stipri, tačiau valdžioje buvęs Juozas Purickis – ne tik diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas, bet ir kunigas, vedė.
– Tarpukario Lietuvoje buvo keliolika kunigų, kurie anksčiau ar vėliau nutraukė savo santykius su Katalikų bažnyčia. Vienas tokių buvo daktaras Juozas Purickis. Jis, įšventintas į kunigus, keletą metų vykdė visus kunigui priklausančius sakramentus, vėliau pamažu įsitraukė į politinę veiklą, tapo žymiu diplomatu, užsienio reikalų ministru, krikščionių demokratų politiniu strategu, ideologu, nutolo nuo Bažnyčios, ideologiškai suartėjo su Tautininkų partija.
Visa istorija baigėsi tuo, kad 1926 metų rudenį J. Purickis, Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamento direktorius, buvo išsiųstas į komandiruotę Maskvoje parengti Lietuvos ir Sovietų Sąjungos prekybinės sutarties. Komandiruotė truko pustrečio mėnesio. Berengdamas tą sutartį, jis sugebėjo įsimylėti iš žymios šeimos kilusią ukrainietę, su ja Maskvoje oficialiai susituokti ir išsirūpinti jai Lietuvos pasą.
Taigi daktaras J. Purickis 1926-ųjų rugsėjo pabaigoje į Maskvą išvyko formaliai kaip kunigas, o tų pačių metų pabaigoje jau grįžo kaip pasaulietis su žmona. Lietuvos katalikų bažnyčia bandė spausti, kad santuoka būtų pripažinta negaliojanti, nes sudaryta komunistinėje valstybėje. J. Purickiui bandyta daryto spaudimą ir per Užsienio reikalų ministeriją, ir per prezidentą, ir per užsienio reikalų ministrą A. Voldemarą. Bet tiek A. Smetona, tiek A. Voldemaras, tiek ir pats J. Purickis parodė tvirtą charakterį. Ypač J. Purickis ir A. Voldemaras, kuris sakė jį suprantantis ir nematantis nieko smerktino.
Viskas baigėsi tuo, kad Šventasis Sostas oficialiai paskelbė, jog J. Purickis yra išbraukiamas iš kunigų luomo. Bažnyčia santuokos nepripažino, bet J. Purickis iki pat savo mirties dėl to, kad santuoka sudaryta Sovietų Sąjungoje, jokių problemų nepatyrė.
– O kokią įtaką moterys valdžios vyrams darė dar ankstesniais laikais?
– Iki tarpukario nebuvo Lietuvos valstybės, tad negalime kalbėti apie Lietuvos politikus. Bet galima kalbėti apie viduramžius – apie Vytautą, Jogailą, Kęstutį.
Ankstyvojoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje moterys oficialiai kaip ir neveikė, bet mes puikiai žinome ambicingas didžiųjų kunigaikščių žmonas. Didžioji jų dalis buvo ne lietuvės – ypač vėlyvuoju kunigaikštystės laikotarpiu. Jų įtaka labai ryški.
Jos buvo krikščionės, o vyrai – pagonys. Tai labai unikali situacija. Santuokinis ryšys įtvirtinamas tarp krikščionio ir pagonio, nė vienas neatsisako ir, kas svarbiausia, nėra verčiamas atsisakyti tikėjimo.
Įdomu tai, kad jų vaikai dažniausiai buvo auklėjami kaip krikščionys. Galime prisiminti Boną Sforcą – Žygimanto Senojo žmoną italę, turėjusią didžiulę įtaką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonominiam gyvenimui, bet dar didesnę – kultūriniam. Būtent tada Žygimantas Senasis parengė valakų reformą. Dar svarbiau, kad su Bonos Sforcos vardu yra siejamas teatro gimimas Lietuvoje, knygų leidyba, vykęs pasirengimas universiteto steigimui ir vėliau – atidarymui. Galų gale Bonos Sforcos kultūrinėje, psichologinėje įtakoje užaugo sūnus Žygimantas Augustas, kuris sudarė mums kultūriškai labai lemtingą uniją su Lenkija.
– Tęsiant tų laikų temą, nuo karalienės Bonos neatsiejama ir Barboros Radvilaitės istorija. Kokia buvo abiejų moterų tarpusavio santykių įtaka visai šaliai?
– Kalbėdami apie Boną Sforcą, negalime nekalbėti apie marčios ir anytos santykius. Intrigų kamuolys atsiliepė valstybės valdymui. Manau, kad tas psichologinis smurtas ir teroras, kuris kilo tarp Bonos Sforcos ir Barboros Radvilaitės, prisidėjo prie to, jog santuoka negalėjo būti sėkminga, moteris negalėjo pagimdyti ir galų gale taip anksti mirė.
Yra įvairių teorijų dėl Barboros Radvilaitės mirties. Nemanau, kad Bona Sforca tiesiogiai prie jos prisidėjo, bet netiesiogiai – ypač psichologiniu spaudimu, kuris tęsėsi praktiškai per visus kelerius metus, kol jiedu su Žygimantu Augustu buvo vyras ir žmona. Be jokios abejonės, tas prisidėjo ir prie Barboros ligos, ir prie nesėkmingų bandymų pastoti.
Žiūrint politiškai, mes turime dinastijos nutrūkimą, paskui labai sparčiai prasidėjusį LDK ekonominį, kultūrinį ir svarbiausia – valstybingumo nuosmukį. Praktiškai po šimto metų visa tai pasibaigė – valstybė visiškai išsikvėpė, prarado pajėgumą, progreso pagreitį ir galų gale buvo absorbuota Rusijos imperijos.
– Sovietmečiu situacija vėl kardinaliai keitėsi. Koks moterų vaidmuo buvo tais laikais?
– Jeigu palyginsime tarpukario Lietuvos politinį paveikslą su sovietmečio tai vertinsime pagal moterų įtaką, iš karto pamatysime didžiulį kontrastą. Sovietiniai metai yra moterų renesansas politikoje. Galbūt ne visiems tokia frazė patiks, bet turime pripažinti, kad sovietiniais metais buvo daugybė moterų ir politikoje, ir ypač kultūroje, ir administracijoje, švietimo sistemoje. Moterys dominavo daugelyje ministerijų. Jau turėjome moteris ministres, sovietinio parlamento pirmininkes arba vicepirmininkes. Tą lėmė kairioji ideologija, socialdemokratinės pažiūros – kokybiškai visiškai naują situaciją, kai iš tiesų moterų vaidmuo tapo labai ryškus ir svarbiausia – labai matomas. Jos turėjo galimybę reikštis.
Šios ideologijos smarkiai pasitarnavo Vakarų Europos moterų emancipacijai. Radikalus moterų situacijos pasikeitimas sovietinėje sistemoje pozityviai stimuliavo ir įvykius visoje Vakarų Europoje: feministinius judėjimus, jų raidą ir panašiai. Prisiminkite Andželą Devis!
Šios moterys buvo tam tikros sovietinės epochos ikonos, kurios darė milžinišką psichologinį ideologinį poveikį to meto Europos ir pasaulio raidai.
– Naujausiais laikais bene skrupulingiausiai narstyta prezidento Algirdo Mykolo Brazausko antroji santuoka. Ką tokios istorijos, o ir pastarųjų savaičių automobilių bei kailinukų skandalai sako apie šiuolaikinių moterų vaidmenį?
– Gyvename XXI amžiaus pradžioje, kai į politiką yra žiūrima remiantis visai kitokiais principais, vertybėmis, ir praktiškai kiekvienas sėkmingas arba toks įsivaizduojantis esąs politikas siekia vesti antrą kartą. Tai, formaliai žiūrint, daugeliu atvejų yra tapę vos ne kažkokia šiuolaikinio politinio elgesio ikona. Kaip politikas, pretenduojantis į aukštas pareigas, į partijos lyderius ir panašiai, artėjant 40 ar 50 metų, gali vaikščioti į partijos renginius su savo žmona, kuriai tiek pat metų? Jo žmonai būtinai turi būti per pusę metų mažiau, ji turi atitikti tam tikrus standartus.
Manau, kad XXI amžiuje moterys pateko į tam tikrą vergiją, kai į jas pradėta žiūrėti labai utilitariniu požiūriu. Iš esmės, ko gero, grįžtame į XIX amžiaus pradžios ar vidurio situaciją, kai, perfrazuojant garsią vokišką frazę, moters vieta buvo virtuvėje – pamaitinti, pamaloninti vyrą, pagimdyti vaikų ir vaikščioti į bažnyčią. Dabar moteriai yra rezervuota – aišku, ne viešai, neoficialiai, – mano akimis žiūrint, nauja vieta šiuolaikiniame pasaulyje. Ji turi atitikti tam tikrus įsivaizduojamus, įsikalbėtus grožio etalonus ir atlikti žvaigždės funkciją greta jau šiek tiek blėstančio vyro. Ji tam, sėkmingos politinės karjeros siekiančiam vyrui, tarsi turi suteikti blizgesio.
Vyrai dažnai mėgsta šildytis savo jaunos, gražios moters spinduliuose jai nesuteikdami jokio politinio statuso – nebent tik jų politinės karjeros palydovės. Ta tendencija, manau, grąžina moteris į XIX pradžios situaciją, kai jos nebetenka, galbūt pačios dar to nejausdamos, savo savarankiškumo, saviraiškos laisvės ir vėl tampa tam tikrų, ne pačių sugalvotų, vaidmenų atlikėjomis. Jos tik užpildo nišas, kurias siūlo šiuolaikinė politinė konjunktūra, o joje vis dėlto dominuoja vyrai.
Nors kartais kalbama, kad moterys užima vieną ar kitą postą, jeigu atidžiau paanalizuojame, matosi, jog dažniausiai jos vykdo ne savo pačių valią. (Aišku, yra ir išimčių.) Dažniausiai tai yra kolektyvinė valia, padiktuota vienokios ar kitokios politinės konjunktūros, kurią kuria vyrai. Jų rankose yra kariuomenė, ekonomika, verslas.
Jei pažiūrėsime į sudaromus turtingiausių žmonių sąrašus, pirmame šimtuke moterų irgi nelabai bus. Gyvename globalios kapitalizacijos, globalių santykių amžiuje, kai dažnai viską lemia turtas bei pinigai. Tą rodo ir pastarieji prezidento rinkimai JAV. Taigi nesunku suprasti, jog moterų egzistavimas, iškilimas politikoje nėra be vyrų valios. Jos tiesiog pasirenkamos kaip asmuo tam tikrai funkcijai atlikti. Tai nereiškia, kad tas asmuo visiškai laisvas. Žinote, kuo daugiau kalbama apie demokratiją, apie piliečių laisves, tuo tų laisvių ir demokratijos būna mažiau.
Apibendrinant… Aš bijau, kad, kalbant apie moteris ir jų santykį su politika, valdžia, su verslu, mes grįžtame į situaciją, kuri buvo būdinga Romos imperijai – ypač vėlyvajai, antikinei visuomenei. Moterys, formaliai žiūrint, daugeliu atvejų buvo ir turtingos, ir įtakingos, bet tai nereiškia, kad jos buvo laimingos, ir jokiu būdu nereiškia, kad jos valdė. Jos buvo tik politinių procesų dalis – labai ryški, labai spalvinga, galbūt kai kuriais atvejais – labai graži ir sėkminga, bet tai buvo vyrų pasaulis. Bijau, kad pasaulis kol kas toks ir lieka.
