Namuose prašampa daugiausia maisto

Kasmet pasaulyje išmetami įspūdingi maisto kiekiai. Ne išimtis yra ir Lietuva. Ne tik švaistomi dar tinkami vartoti produktai, bet ir eikvojami energijos ištekliai, pinigai.

Apie tai, kodėl Lietuvoje, kur beveik kas trečia moteris ir kas ketvirtas vyras gyvena skurde, vis dar išmetame tonas produktų, kalbėjomės su labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ komunikacijos ir plėtros vadovu Vaidotu ILGIUMI.

– Kaip manote, kiek išmetėme maisto po Kalėdų ir Naujųjų metų?

– Mes galime tik kalbėti apie tai, kiek „Maisto bankas“ surenka produktų. Kai lyginame 2014 ir 2015 metus, matome, kad 2014-aisiais buvo maždaug trečdalis surenkamo ir išdalijamo kiekio, o 2015–2016 metais tas kiekis jau yra daugiau kaip pusė.

Jei turima omenyje tonas, 2014 metais surinkdavome apie 1 500 tonų, o 2015, 2016 metais ta dalis – 3 000–3 500 tonų. Tad iš parduotuvių gaunamų maisto produktų, perskirstomų per „Maisto banką“ ir jo partnerius nepasiturintiesiems, kiekis tikrai gerokai išaugęs.

Bendros tendencijos tokios, kad, ko gero, prieš šventes užsakymų yra daugiau, todėl liekančio maisto kiekiai didesni.

Mes galime kalbėti pagal maisto produktus, patenkančius į mūsų sandėlius, bet tai tikriausiai neišvengiama vartojimo tendencija. Šiuo metu aktyviai bendradarbiaujame su visais didžiaisiais prekybos tinklais. Prekybos tinklas „Iki“ atiduoda visus maisto produktus, kurie tinka vartoti ir kurių galiojimas greitai baigsis. Iš „Rimi“ gauname ne visų maisto produktų grupių, bet didelę dalį. Iš „Maximos“ – duonos gaminių, vaisių, daržovių. Vyksta derybų procesai dėl išplėtimo, kalbamės su kitais prekybininkais. Prekybininkų požiūris į maisto švaistymą gerokai pasikeitęs, bendradarbiavimas yra konstruktyvus.

– Bet nemažai maisto išmeta ir privatūs asmenys.

– Šeimos yra kita medalio pusė. Europiniai tyrimai rodo, kad didžioji dalis maisto prašampa, išmetama namų ūkiuose. Dažniausiai dėl dviejų priežasčių. Britų tyrimai rodo, kad vienas pagrindinių aspektų yra tas, kad gyventojai nemoka tinkamai susiplanuoti pirkimų – nusiperka per daug. Antras dalykas, nelabai žino, nelabai moka panaudoti likučių. Jiems trūksta žinių ir išmonės.

„Mes, matyt, iš savo biednos istorinės patirties šventes vis dar įsivaizduojame kaip progą atsivalgyti, atsigerti (…). Taip yra ir pas mus, ir šalyse kaimynėse. Čia mūsų istorinis paveldas.“

V. Ilgius

Dar viena priežastis, apie kurią vis dažniau kalbama, – dalis gyventojų nesupranta maisto produktų ženklinimo. Atliktas „Eurostato“ tyrimas parodė, kad nemaža dalis lietuvių mano, jog maisto produktų, kurie pažymėti „geriausias iki“, pasibaigus nurodytai datai, jau nebegalima vartoti, nors iš tiesų tai daryti saugu, gali būti tik tam tikrų kokybinių pokyčių, sakykime, atsiranda daugiau drumzlių.

Bet yra ir žmonių, kurie pernelyg drąsiai vartoja maisto produktus, nors jų galiojimo terminas pasibaigęs. Taigi, viena vertus, kai kurie pernelyg greitai išmeta, kita vertus, kiti galbūt vartoja tai, kas nesaugu. Dalis vartotojų išvis nepaiso datų. Reikia visuomenę šviesti, žmonėms aiškinti ir juos informuoti, kad tie maisto produktai, kurie gali būti vartojami, nebūtų greitai išmetami. Pavyzdžiui, Danijoje organizuojamos visokios kampanijos – sekmadienio užkandžiai iš atliekamo maisto. Šeimos raginamos kartą per savaitę apžiūrėti šaldytuvą ir, atradus likučių, kūrybingai juos panaudoti, kad nesugestų. Vyksta ir išradingiausių receptų konkursai… Daug išmonės čia nereikia. Būtina prisiminti savo močiučių, prosenelių įpročius ar įgūdžius. Yra nemažai lietuviškų receptų, bet, aišku, galima rasti ir kitų šalių gyventojų sugalvotų receptų. Labai gerai žinome visokias šiupinines, gaminant picą irgi galima sunaudoti įvairius likučius. Manau, žmonės tai pamiršta ir galbūt pernelyg lengva ranka maistą išmeta.

– Kokie maisto produktai dažniausiai patenka į šiukšliadėžes?

– Tarptautiniai tyrimai rodo, kad dažniausiai išmetamos įvairios salotos, švieži vaisiai, daržovės, gėrimai, duona, jos gaminiai.

Iš daržovių ir vaisių tikriausiai dažniau išmetami sezoniniai, kurių tuo metu būna perteklius, todėl nėra brangūs. Lietuvoje į tą kategoriją patenka bulvės, obuoliai.

– Šventėms išleidome bene daugiausia Europoje, o skurdas gana didelis. Kaip tą būtų galima paaiškinti?

– Galima net sakyti, kad išleidome didžiausią dalį savo biudžeto. Britai maistui išleidžia 12–15 procentų biudžeto, o Baltijos šalių gyventojai, pagal įvairius skaičiavimus, – 20–21 ar 24 procentus. Galbūt, skaičiuojant absoliučiomis vertėmis, eurais ar svarais, ko gero, nepralenktume turtingesnių šalių, tačiau pagal proporcinę pajamų dalį mes tikriausiai išleidžiame daugiau.

Ne paslaptis, kad šalys, turinčios senesnes agrarines tradicijas, labiau linkusios akcentuoti šventimą, dalijimąsi valgiu ir vartojimą negu kitokias priemones. Mes, matyt, iš savo biednos istorinės patirties šventes vis dar įsivaizduojame kaip progą atsivalgyti, atsigerti, o ne kur nors išvažiuoti atostogų ar kitokių malonumų sau ir savo šeimos nariams organizuoti. Taip yra ir pas mus, ir šalyse kaimynėse. Čia mūsų istorinis paveldas.

– Gal yra apskaičiuota, kiek sutaupome ir išmetame maisto?

– Ne. Labai sunku apskaičiuoti, nes atlieka tokie maisto produktai, į kuriuos nekreipiame dėmesio, – jie lengvai įsigyjami ir nedaug kainuojantys. Bet yra ir delikatesų, jie brangūs, tačiau mes tiesiog rečiau juos vartojame arba nemokame pasigaminti. Taip jie ir dingsta.

Lietuvoje nėra atlikta patikimų tyrimų, kad, pavertus eurais, galėtume sakyti, kiek vidutiniškai tai kainuoja. Kitose šalyse, pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, man atrodo, yra apskaičiuota, kiek prarandama svarais ir eurais. Tada gal galima apskaičiuoti namų ūkiui tenkančius praradimus. Bet tie skaičiai būna tokie didžiuliai, kad dažnam žmogui pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Tokie duomenys nedaro labai didelio įspūdžio. Man atrodo, kad galbūt namuose rašant dienoraštį labiau atskleistų ir pašiurpintų, kai paaiškėtų, kad per mėnesį išmetama 20 eurų vertės maisto. Manau, dažną labiau paveiktų tokie skaičiavimai, nei kažkokie nacionalinių tyrimų duomenys.

– Kaip sprendžiamos maisto švaistymo problemos kitose šalyse?

– Vienas Italijos universitetas atliko tyrimą – įvertino, kiek, kokio maisto, iš kokių šaltinių galima išgelbėti, kiek tam reikia pastangų ir ar tai sudėtinga. Nustatė, kad lengviausia išgelbėti produktus dirbant su maisto gamybos atstovais, didžiaisiais ūkiais. Šiek tiek sudėtingiau gelbėti dirbant su didmenininkais, dar sudėtingiau – su mažmenine prekyba. Dar sunkiau maistą paimti iš visuomeninio maitinimo įstaigų. O pats didžiausias galvosūkis – namų ūkiai, nes jie maisto išmeta daugiausia.

Kiekvienai sričiai yra skirtingi sprendimai. Sakykime, „Maisto bankas“ daugiausia dirba su prekybininkais, didmenininkais ir maisto gamintojais. Kasdien važiuojame į parduotuves, surenkame likusius produktus. Kai kurie gamintojai mums atveža į sandėlius. Kitose šalyse, kuriose galbūt valgymo kultūra kitokia, egzistuoja kitos schemos. Kai žmonės valgo vėliau – vidurnaktį, kaip yra Italijoje ar Graikijoje, maistas surenkamas iš visuomeninio maitinimo ir išdalijamas žmonėms, kad vakare suvalgytų. Lietuvoje vakare nelabai valgome, todėl tą patirtį sunkiau pritaikyti.

Kalbant apie namų ūkius, ko gero, efektyviausias būdas yra šviesti visuomenę. Žmonėms reikia pasakoti, kad suprastų, ką reiškia produktų ženklinimas, kad atsirastų įprotis valdyti šaldytuvo turinį. Mes visą laiką raginame tinkamus vartoti, bet nereikalingus produktus atnešti į „Maisto banką“ ar pristatyti į maisto surinkimo dėžes parduotuvėse, ar pranešti, kad yra maisto. Jį galėtų pasiimti socialinės organizacijos, mūsų partneriai.

Kai kuriose šalyse veikia ir elektroninės sistemos. Lietuvoje „Facebook“ grupė siūlo atliekamų produktų. Pavyzdžiui, žmogus ko nors per daug prigamino. Kai tau ko nors lieka, gali pasiūlyti kitiems. Socialiniai tinklai labai tinka tokiai informacijai skleisti. Reikėtų išplėtoti.

– Ar lietuviai supranta, kiek išmeta maisto? Ar dažniausiai pagalvoja, kad tai „ne mano problema“?

– Man atrodo, kad toks mąstymas – jei išmetamas maistas, tai ne aš tą darau – būdingas daugeliui šalių, ne tik mums. Geriausiai į šiuos klausimus atsakytų objektyvūs tyrimai, kai kuriose šalyse tokie jau daromi – tikrinamos namų ūkių šiukšliadėžes.

Aišku, yra ir naujos tvarkos, kai Lietuvos gyventojai bus įpareigoti atskirai rūšiuoti maisto ir virtuvės atliekas. Kai bus privalomas rūšiavimas, bus labai lengva pamatyti, kiek to maisto išmetama. Nors, žinoma, dalies maisto produktų, tokių kaip lupenos ar kaulai, neįmanoma suvartoti ir netikslinga.

– Ar yra duomenų, kiek išmetamo maisto atsiduria sąvartynuose, kiek atiduodama galbūt gyvūnams šerti?

– Sąvartynuose yra bioskaidžių atliekų masė, bet išskirti, ar buvo išmestas tinkamas maistas, ar sugedęs, ar kokia kita organinė medžiaga, labai sunku. Ko gero, reikėtų tikrinti šiukšlių dėžes ir greituoju būdu. Pabuvusias šiukšliadėžėse arba konteineriuose atliekas jau gana sunku identifikuoti.

Problema, kad mūsų smulkūs tvarkytojai kartais ignoruoja reikalavimus maisto atliekas rinkti atskirai ir jas utilizuoti, nes už tai reikia mokėti. Kartais jas suverčia į buitinių atliekų konteinerius.

– Danijoje atidaryta parduotuvė, pardavinėjanti maisto produktus, kurių pasibaigęs galiojimo terminas, susilaukė didžiulio susidomėjimo. Kaip manote, lietuviams toks variantas būtų priimtinas?

– Kalbama apie maisto produktus, kurių tinkamumo vartoti laikas „geriausias iki“ yra pasibaigęs.

Tokių parduotuvių galima rasti kiekvienoje šalyje. Mūsų kolegos yra buvę Šveicarijoje tokioje parduotuvėje. Danijos parduotuvė sukėlė ažiotažą, tačiau tokios ne vienerius metus egzistuoja įvairiose šalyse. Tai specifinė rinka. Tų produktų įvairovė ribota, ir žmonių, kuriems nepriimtina pirkti tokiose parduotuvėse, skaičius irgi ne toks jau didelis. Kai kuriose parduotuvėse gali lankytis ne visi, pavyzdžiui, tik tie, kurie turi tam tikrą statusą ar specialias korteles. Tokių specializuotų parduotuvių yra ir Ukrainoje, Kazachstane – ten pensininkams, karo veteranams taikomos specialios nuolaidos.

Lietuvoje turime sukūrę sistemą: maisto produktus surenkame ir išdalijame nemokamai. Tokios parduotuvės tikriausiai nebūtų labai populiarios – dabartinės sistemos, ko gero, jas nukonkuruotų. Bet tam tikriems žmonėms tai galėtų būti įdomus dalykas. Žmonėms, kurie nenori jaustis paramos prašytojais, paramos gavėjais, tai būtų patrauklu. Už simbolinį mokestį jie galėtų nusipirkti maisto. Yra apie ką pagalvoti.