Ar tikrai visada žinome ar bent pasidomime, ką dedame į burną?
Apie maisto produktų sudėtį bei jų žymėjimą kalbėjomės su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus patarėja Ona SUŽIEDELYTE.
– Neseniai įsigaliojo nauji reikalavimai maisto produktų etiketėms. Kas pasikeitė?
– Nuo gruodžio 13 dienos visoje ES įsigaliojo prievolė maisto produktų etiketėse pateikti informaciją apie maisto produkto maistingumą, tai yra informaciją apie energinę vertę, riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, angliavandenių, cukrų, baltymų ir druskos kiekius. Iki šios datos ta informacija buvo teikiama arba savanoriškai, arba verslininkai tiesiog jau iš anksto ruošėsi pokyčiams.
– Kuo svarbus toks reikalavimas ir kodėl jo reikėjo?
– Etiketėje nurodyta maisto vertė yra vienas svarbiausių ir efektyviausių būdų informuoti vartotojus. Taip jie gali lengvai nuspręsti, kokius produktus pirkti.
Tiek visoje ES, tiek pasaulyje yra plačiai paplitusios širdies ir kraujagyslių, su nutukimu susijusios ligos ar pats nutukimas. Žinojimas apie maisto produkto energinę ir maistinę vertę – vienas tų būdų, kaip kovoti su tokiomis ligomis. Svarbiausiuose EK veikaluose yra pažymėta, kad būtent žinojimas apie maisto produkto maistingumą galbūt gali padėti išvengti arba sumažinti tam tikrų ligų paplitimą, ką jau kalbėti apie įvairią subalansuotą tinkamesnę mitybą kiekvienam vartotojui.
– Ant pakuočių pateikiama jau daugiau informacijos, bet ar žmonės iš tikrųjų žino, ką ji reiškia?
– Dar 2012 metais „Eurobarometras“ atliko tyrimą. Vertino, ar vartotojai iš viso skaito etiketes. Tas tyrimas parodė, kad niekada neskaito 32 procentai vartotojų, Lietuvoje – 21 procentas vartotojų. Kiti maždaug 70 procentų skaito etiketes.
Jei žiūrėtume į pačią maistingumo deklaraciją, į ką reikėtų atkreipti dėmesį? Į informaciją apie energinę vertę, sočiųjų riebalų rūšis, apie druskos ir cukrų kiekį. Svarbiausios rekomendacijos šiuo metu – cukrų ir druskos suvartojimas. Maisto produktų ženklinimo etiketėse jau galima matyti, koks yra druskos kiekis. Tarkime, mėsos gaminyje yra 2–2,5 gramo druskos. Vartotojas turėtų žinoti rekomendaciją, kad vidutinis suaugęs žmogus per parą gali suvartoti vieną šaukštelį – 6 gramus druskos. Valgydamas tuos produktus turėtų atkreipti dėmesį į šituos pagrindinius elementus ir atitinkamai planuoti savo mitybą.
Pagrindinis tikslas turbūt ir buvo informuoti vartotojus, priversti susimąstyti, ką jie valgo ir kiek to produkto valgo. Iš principo joks produktas nėra blogas. Pasaulio sveikatos organizacija sako, kad mityba turi būti įvairi ir subalansuota. Joks produktas nėra ribojamas. Bet maisto, kuris turi daug cukrų, daug druskos, kiekis racione turėtų būti ribojamas. Dažniau reikėtų valgyti mažiau apdorotų, šviežių vaisių, daržovių. Mėsą ruošti patiems, namuose, ir, dedant druskos, jos kiekį riboti. Arba perkant fasuotus maisto produktus galbūt rinktis tą, kuriame yra mažiau druskos, mažiau cukraus.
– Ką mums dar atskleidžia maisto produktų etiketės?
– Ant kiekvieno maisto produkto turi būti pateikti pagrindiniai privalomi duomenys. Svarbiausias iš jų yra maisto produkto pavadinimas, sudedamųjų dalių sąrašas, įskaitant alergiją ir netoleravimą sukeliančias medžiagas, taip pat grynasis kiekis, tinkamumo vartoti terminas. Jei yra kažkokios specialios laikymo, vartojimo sąlygos, jos irgi nurodomos.
Tam tikrais atvejais reikalaujama nurodyti kai kurių sudedamųjų dalių kiekį procentais. Pavyzdžiui, jeigu kalbama apie alkoholio produktus, alkoholinius gėrimus, reikia nurodyti alkoholio koncentraciją tūrio procentais.
Nuo gruodžio 13 dienos papildomas reikalavimas yra pateikti maistingumo deklaraciją. Pagal atskirą reguliavimą yra reikalavimai maisto grupėms. Tarkime, jautienai, kiaulienai, šviežiems vaisiams, daržovėms privaloma pateikti informaciją dar ir apie kilmės šalį.
– Naujame reikalavime yra ir rekomenduojamos, tačiau neprivalomos pateikti informacijos. Ar įmonės linkusios ja dalytis?
– Maistingumo deklaraciją galima papildyti informacija apie mononesočiąsias riebalų rūgštis, polinesočiąsias riebalų rūgštis, poliolius, krakmolą, skaidulines medžiagas. Taip pat vitaminus ir mineralines medžiagas. Tai neprivaloma, tačiau kontroliuodami – arba kaip paprasti vartotojai rinkoje pastebime, jog gamintojai linkę pateikti tokią informaciją. Turbūt ir ant duonos gaminių pastebėjote, ir ant pieno produktų – tikrai yra informacija, kad daug kalcio ir panašiai.
Tačiau nors polioliai, krakmolas irgi yra medžiagos, apie kurias galima pateikti informaciją, tai nėra plačiai daroma.
Nurodant vitaminus ir mineralus, jų maisto produkte turi būti didelis kiekis. Jeigu tai skysti maisto produktai, tai bent 7,5 procento, o jeigu tai kiti produktai – 15 procentų vitaminų ar mineralinės medžiagos referencinės maistinės vertės. Pavyzdžiui, jeigu vitamino C šimtas procentų referencinės maistinės vertės yra 80 miligramų, tai kietame produkte turi būti bent 12 miligramų vitamino C. Negalima to daryti aklai. Yra taisyklės ir dėl šios informacijos pateikimo.
– Ką įmonės pačios savo iniciatyva dar nurodo etiketėse ir ar ta informacija būna teisinga?
– Mes šiais metais atlikome net 15 laboratorinių tyrimų, norėdami pasižiūrėti, kaip tinkamai deklaruojama maistinė energinė vertė. Iš tikrųjų rezultatai nebuvo blogi. Iš penkiolikos šešiuose laboratoriniuose tyrimuose pasitaikė netikslumų, kurie viršija leidžiamą nuokrypį, tačiau tie nuokrypiai daugeliu atvejų nebuvo labai dideli. Tarkime, kalorijų skaičius vis tiek atitiko tą dydį. Vienu atveju maistingumo deklaracijoje buvo deklaruota, kad sočiųjų riebalų rūgščių yra 1,5 gramo, o mes laboratoriniu tyrimu nustatėme beveik 9,5.
Taigi kontrolės rezultatai kaip ir džiugina. Gamintojai informaciją pateikia tikrai objektyviai. Vadinasi, ja iš esmės galima pasitikėti. O nedideli nuokrypiai mityboje neturi tokios didelės reikšmės.
– Vis dėlto ženklinimo pažeidimų randate.
– Galime pasidžiaugti, kad per kokius trejus metus pasiekėme, kad ženklinimo pažeidimų mažėtų. Tačiau, remiantis oficialios kontrolės duomenimis, 2015 metais ženklinimo reikalavimų pažeidimai sudarė 10,7 procento visų pažeidimų, o šiais metais iki vasaros pabaigos tokių buvo 10,8 procento.
Taip, yra pačių įvairiausių pažeidimų. Dažniausiai klystama sudedamųjų dalių sąraše, taip pat nurodant pavadinimą, galbūt nėra paryškinti alergenai.
– Šiais laikais alergiškų žmonių išties daugėja. Į ką turėtų atkreipti dėmesį jie?
– Alergenai turi būti deklaruojami sudedamųjų dalių sąraše. Tarkime, gamyboje naudojamos garstyčios – jas privaloma deklaruoti produkto sudedamųjų dalių sąraše.
Vartotojas gali išvysti ir papildomą informaciją, kuri šiuo metu nėra privaloma, apie alergenų pėdsakus. Tie alergenai nėra naudojami gamyboje, tačiau j gali atsirasti dėl žaliavų, transportavimo, kažkokių kitų priežasčių.
– Daugelis žmonių stengiasi maitintis sveikai, skaičiuoti kalorijas. Ar paprasta sužinoti jų kiekį maisto produkte?
– Galima pasidžiaugti, kad dabar tai tikrai paprasčiau. Jeigu pažiūrėtume, kas buvo prieš kokius trejus metus, kai niekas plačiai nesiruošė reglamento įgyvendinimui, ir situaciją prieš metus bei dabar, planuoti savo mitybą paprastam žmogui šimtą kartų lengviau.
Kalbant apie šviežius vaisius, daržoves, šviežią mėsą, kas domisi, informacijos apie jų kaloringumą gali rasti duomenų bazėse, sveikatos žurnaluose, galima pasiteirauti dietologo. O štai sudėtiniai maisto produktai, duonos, pyrago gaminiai – kas kita. Tik gamintojas žinodavo tikslią jų sudėtį. Būdavo atskleidžiamos sudedamosios dalys, tačiau nenurodoma procentuotė. Taip net dietologas be tikslios receptūros negalėtų kaloringumo suskaičiuoti. Vartotojas neturėjo net galimybės gauti tos informacijos.
Įsigaliojus naujajam reikalavimui tikrai tą paprasta padaryti. Suaugusiam žmogui vidutiniškai rekomenduojama 2 000 kalorijų, vertindamas produktą, jis mato: energinė vertė nurodyta dviem būdais – kilodžauliais ir kilokalorijomis. Suvalgys 100 gramų sausainių – bus 600 kalorijų. Jei 300 gramų, pasieks praktiškai savo dienos normą. Jei tikslas yra neviršyti kalorijų skaičiaus, norisi numesti kažkiek svorio, tikrai lengva net ir vidutiniam vartotojui tą informaciją rasti ir suprasti.
Reikia prisiminti, kad yra numatyta ne viena išimtis, kam nėra privaloma pateikti maistingumo deklaracijos. Visų pirma tai nefasuoti, sveriami produktai – sausainiai, saldainiai ir panašiai. Taip pat sūriai, mėsos gaminiai. Tas reikalavimas netaikomas viešajam maitinimui. Yra dar 20 grupių fasuotų maisto produktų, kur jis irgi netaikomas – nuo alkoholinių gėrimų, arbatų, prieskonių iki vandens.
Taip pat labai svarbu, kad neperdirbtiems produktams, sudarytiems iš vienos sudedamosios dalies, pateikti maistingumo deklaraciją nėra privaloma. Ant fasuotos šviežios kiaulienos galima tos informacijos ir nerasti. Kiek žiūriu parduotuvėje tokių produktų etiketes, daugiausia matau savanoriškai pateiktą informaciją, tačiau tikrai galės pasitaikyti teisėtų atvejų, kai ta informacija neteikiama.
Mano, kaip visuomenės sveikatos specialisto, nuomonė – daugiau pastangų sveikai maitintis reikėtų dėti jauname amžiuje. Galbūt mokyti mokykloje, darželyje, kad nuo jaunumės žmogus žinotų apie mitybą daug ir plačiai ir kad galėtų formuoti savo mitybos įgūdžius.
– O patys vartotojai ar skambina į Tarybą klausti apie produktų ženklinimą?
– Gausiausia skambinančiųjų grupė yra verslas. Jie teiraujasi, kaip įgyvendinti reikalavimus. Bet taip pat sulaukiame vartotojų klausimų. Jų būna rečiau ir galbūt viena priežasčių, kad mes nesame medicinos įstaiga, daug nedirbame vartotojų švietimo klausimais. Pagrindinė mūsų darbo sritis yra kontrolė. Tačiau tikrai sulaukiame klausimų, ir visada malonu pabendrauti, paaiškinti.
Būna tokių klausimų, kurie kyla iš nežinojimo. Tarkime, pamato ant neperdirbto produkto – tarkime, mėsos – nurodytą druskos kiekį ir klausia, kodėl, nes parašyta, jog mėsa be druskos. Aiškiname, kad tas druskos kiekis ne druskos, įdėtos pasūdyti, bet natūraliai produkte esančios druskos, tai yra natrio, perskaičiuoto atitinkama formule, kiekis. Tiesiog maistingumo deklaracijoje natris ir visos jo formos pavadintas druska, kad vartotojas atkreiptų dėmesį. Kurį laiką buvo manoma, kad pateikus informaciją apie natrį, bus informacija kaip apie druską, tačiau paprastam vartotojui informacija apie natrį kartais skamba kaip apie gerą mineralinę medžiagą. Kai pamato, kad yra kažkiek druskos, labiau atkreipia dėmesį.
– Jei dideli tam tikrų medžiagų kiekiai nėra gerai, galbūt verta svarstyti apie jų naudojimo apribojimus?
– Daugeliui produktų nėra nustatyta reikalavimų. Kiek nori, kaip nori, taip ir gamina. Maistinės energinės vertės nurodymas vartotojui atskleidžia tą informaciją.
Kaip sakiau, apribojimas būtų netinkama priemonė. Mityba turi būti įvairi. Nieko tokio, kad suvalgei du saldainius, kuriuose daug riebalų ir daug cukraus. Jeigu vėliau valgei daržovių, kažkokį garnyrą, mėsos, ir tavo bendra mitybos dienos norma ir medžiagų suvartojimas buvo tinkami, vienas produktas smarkiai nekenkia. Labai kenkia, jei tokie sveikatai kenksmingi produktai vartojami nuolat arba dideliais kiekiais.
– Kiek žmogui reikėtų per parą suvartoti atitinkamų medžiagų, kad sau nekenktų?
– Būtina pabrėžti, kad tokia rekomendacija tinka vidutiniam suaugusiam asmeniui, bet, atsižvelgiant į sveikatos būklę, svorį, fizinį aktyvumą, ji kinta. Jeigu laikytume, kad vidutiniam suaugusiam vartotojui energinė vertė yra maždaug 2 000 kalorijų, tai visas riebalų kiekis turėtų būti 70 gramų, iš jų sočiųjų riebalų – 20 gramų, angliavandenių turėtų būti 260 gramų, cukrų – 90 gramų (tačiau jų vartojimas, naujausiais moksliniais duomenimis, iš viso ribojamas iki 25 gramų). Baltymų vidutinis poreikis yra apie 50 gramų, druskos – 6 gramai, tai yra vienas šaukštelis. Tačiau šie kiekiai labai kinta, priklausomai nuo žmonių ar jų poreikių. Pavyzdžiui, nėščios moters vitaminų ir mineralų poreikis yra kitoks.
