Kai jau niekas nebetiki meile iš pirmo žvilgsnio, panevėžietė Rūta Krikščiūnaitė ir jos draugas lenktynininkas Renaldas Šeinauskas įrodė, kad tokia meilė egzistuoja. Į jų širdis įsiveržęs galingas meteoras skrieja ir pro automobilių, ir pro aviamodeliavimo trasą.
Ralio lenktynininkai R. Šeinauskas ir R. Krikščiūnaitė yra ne tik tvirčiausia komanda, bet ir tandemas tiek ralio trasoje, tiek gyvenime. Asm. alb. nuotr.
Planuose – skrydis per viaduką
Prieš trejus metus sporto klube susipažinusi pora šiandien gyvenimo neįsivaizduoja vienas be kito.
Nuo vaikystės ralį įsimylėjusi 24 metų R. Krikščiūnaitė tapo ne tik lenktynininko R. Šeinausko mylimąja, bet ir šturmane. Kartu jie pasiekė ir įgyvendino Renaldo didžiąją svajonę – pagerino Lietuvos šuolio automobiliu rekordą. Panevėžyje Renaldo vairuojama „Subaru Impreza WRX“ nuskriejo 19 metrų ir 50 centimetrų.
Ir tai dar ne viskas. Jaunuoliai idėjų rekordams turi bent dešimčiai metų, tačiau ar pavyks jas įgyvendinti, priklausys nuo partnerių.
„Jeigu rasime žmonių, kurie tiki tuo, ką mes darome, arba, kitaip sakant, rasime tokių kaip mes – sveikai išprotėjusių, rekordų dar tikrai bus. Pavyzdžiui, vienas iš beprotiškiausių – skrydis per viaduką“, – kalbėjo 29 metų R. Šeinauskas.
Be to, po įspūdingo skrydžio automobiliu poros galvose kirba ne tik rekordai. Rūta ir Renaldas planuoja aplankyti vaikų namuose augančius vaikus. Juos pora nori paskatinti siekti savo tikslų, nepalūžti po pirmosios nesėkmės, nenuleisti rankų net ir tuomet, kai labai sunku.
„Nereikia sėdėti ir laukti kažko, atnešto ant lėkštutės. Reikia labai norėti, mylėti ir tikėti tuo, ką darai. Visos svajonės pasiekiamos tik pačių pastangomis“, – kalbėjo lenktynininkai.
Būtent su tokiu šūkiu per gyvenimą keliauja laimę suradusi pora.
Skirtingos patirtys
Nuo vaikystės ralį įsimylėjusi R. Krikščiūnaitė tapo ne tik lenktynininko mylimąja, bet ir šturmane.
Automobilių sporto entuziastė R. Krikščiūnaitė pasakojo, kad tėveliai į ralio varžybas palaikyti sportininkų veždavosi nuo vaikystės. Būdama šešerių Rūta jau žinojo, kas yra Rokas Lipeikis, važiuodavo žiūrėti tuometinio čempiono pasirodymų.
Sulaukusi šešiolikos mergina į čempionatus pradėjo važinėti su draugais ir tada užvaldydavusios emocijos iki šiol neišblukusios.
„Pirmas kartas su draugais man įsiminė labiausiai. Nuvažiavome prie trasos ir man iš laimės pradėjo riedėti ašaros, tą atmosferą žodžiais nupasakoti sunku, o jausmas nuostabus“, – prisimena Rūta.
R. Šeinausko kelias į automobilių pasaulį prasidėjo visai kitaip nei jo mylimosios. Vaikystėje Renaldas mėgo su kiemo draugais lenktyniauti žaislinėmis mašinėlėmis, ant kurių atsisėdi ir pasispirdamas važiuoji. Žinoma, technika lūždavo dažnai ir tekdavo viską remontuoti tėvams nematant, kad tik negautų barti už ką tik dovanų gautos mašinėlės sulaužymą.
Princu būti nenorėjo
Kiek paūgėjęs Renaldas kaip ir daugelis vaikų vairuoti mokėsi ant tėčio kelių, vėliau susirado vyresnių draugų, kurie prekiavo automobiliais. Jie 18-os metų dar neturinčiam paaugliui leisdavo aikštelėje apsukti vieną kitą ratą.
Sulaukęs pilnametystės ir išlaikęs vairuotojo teises Renaldas ėmėsi prekybos. Pirkdavo nebrangius automobilius, juos sutaisydavo, ištobulindavo iki smulkmenų ir parduodavo.
„Mano draugas šalia Utenos ralio trasos turėjo patalpas, kurias pavertėme garažu. Nusprendėme, kad šioje vietoje mes esame karaliai ir turime būti greičiausi. Pykome, kad mūsų teritorijoje kažkas važinėja, bet ne mes. Tada prasidėjo sportinio automobilio kūrimas ir pirmieji pasivažinėjimai ralio trasoje“, – „Sekundei“ pasakojo lenktyninkas.
Prisimindamas savo istoriją R. Šeinauskas šypsosi ir sako nesuprantantis, iš kur turėjo tiek noro, ryžto ir užsispyrimo.
„Ko mes tik tada nepridarėm. Daug ko nežinojome, manėme, kad darome gerai, nors iš tiesų taip nebuvo. Klaidų buvo kiek tik nori, bet mes buvome užsispyrę ir siekėme savo“, – teigė R. Šeinauskas.
Užtarnauta vieta
Nors Rūta ir Renaldas domėjosi ta pačia sporto šaka, vienas apie kitą nieko nežinojo – tol, kol susitiko sporto klube. Ten Rūta dirbo administratore, o Renaldas atėjo patobulinti savo kūno formų. „Įsimylėjom ir pirmo žvilgsnio“, – sutartinai tvirtino jaunuoliai ir pridūrė, kad jau pirmą vakarą buvo aišku, kuo viskas pasibaigs.
„Mūsų bendravimas buvo labai paprastas ir nuoširdus. Nelaikėm liežuvio už dantų ir užsimezgė draugystė“, – šypsojosi Rūta.
Ji pasakoja, jog daug laiko neprireikė tam, kad taptų Renaldo komandos nare. Mergina iš pradžių ėmėsi įvairių organizacinių reikalų. O po dvejų metų tapo ir savo mylimojo lenktynininko šturmane.
„Ilgai laukti nereikėjo, kad Renaldas leistų prikišti rankas ir prie jo automobilio. Visi juokėsi, kad grįžusi po nagų dailinimo procedūrų lendu sukioti varžtelių. Nors darydavau mažiausiai, mano rankos būdavo purviniausios. Renaldas matė mano pastangas ir norą būti ne tik komandoje, todėl pakvietė tapti ir ekipažo nare“, – pasakojo mergina.
Pirmas ralis sėkmingas
Pagerinę Lietuvos šuolio automobiliu rekordą R. Šeinauskas ir R. Krikščiūnaitė ruošiasi naujam iššūkiui – skrydžiui per viaduką. Asm. alb. nuotr.
Netrukus pora sėdo į automobilį, kelis kartus pervažiavo miško kelius ir dalyvavo savo kaip dueto pirmosiose ralio varžybose. Jose Lietuvos įskaitoje savo klasėje užėmė trečią vietą.
„Kadangi buvome mažai treniravęsi, sakėme: kaip atvažiuosim, taip bus gerai. Į automobilį sėdom nusiraminę ir nieko daug nesitikėjom, bet žiūrim, kad viskas labai gerai. Aš spaudžiu greičio pedalą, o šturmanas dirba kaip profesionalas“, – komplimentų Rūtai negailėjo lenktynininkas.
Pora įsitikinusi, kad būti šturmanu gali ne kiekvienas. Iš dalies talentą turi duoti Dievas, iš kitos pusės – reikia daug įdirbio. Perskaitęs knygą važiuoti neišmoksi.
„Be noro ir Dievo dovanos nieko nepadarysi – per sekundės dalį perteikti teisingą informaciją yra labai didelis darbas. Šturmanas turi prisitaikyti prie vairuotojo. Šiaip komandos automobiliuose šneka įvairiausiomis kalbomis: lietuvių, rusų ir kitomis. Mes kalbamės anglų kalba, nes joje mažiau skiemenų, greičiau galima pasakyti. Nors gali būti ir tokių, kurie kairįjį posūkį vadintų žvirbliu, dešinįjį – balandžiu“, – pasakojo R. Šeinauskas.
Finiše – skambutis mamai
Nors ralis – itin pavojinga sporto šaka, ir Rūtos, ir Renaldo tėvai išgyvena, bet stengiasi juos palaikyti ir nebando atkalbėti nuo mėgstamo užsiėmimo. Priešingai, vykstant varžyboms tėveliai padeda joms pasiruošti, kartais lydi į varžybas ir net sumuštinių paruošia.
„Jeigu būtume iš tų vaikų, kurie tik reikalauja, tikriausiai greitai būtų atkalbėję. Bet mes viską darome už savo pinigus, o matydami mūsų užsidegimą tėvai mus palaiko“, – sako pora.
Renaldas su mama yra net sutartį sudarę – ji neklausia, kiek sūnui visa tai kainuoja, o Renaldas po kiekvienų varžybų, vos tik išlipęs iš automobilio, būtinai paskambina ir praneša, kad yra sveikas ir gyvas.
„Stengdavausi mamai nei parodyti, nei pasakyti, kada man varžybos. Dažniausiai būna taip: kai pasiekiu finišą – labas, mama, mes dalyvavom, viskas gerai“, – sako R. Šeinauskas.
R. Krikščiūnaitė pasakoja, kad jei ne mama, tikriausiai mirtų iš alkio.
„Kai tik pradėjau važinėti su Renaldu, laukdavau ir dairydavausi, kur mamytė su maistu. Ji visada mumis rūpinasi, nes patiems galvoti apie valgį nėra kada. Svarbiausia padangų slėgį patikrinti, kuro pripilti, visą automobilį patikrinti, o valgyti – kaip Dievas duos“, – šypsosi Rūta.
Automobilyje nesipyksta
Jau kurį laiką jaunuoliai ralyje važinėja „Subaru“ automobiliu, o su mylimu Renaldo BMW teko atsisveikinti po patirtos avarijos.
„Įvažiuojant į posūkį, kur reikėjo stipriai spausti greičio pedalą, dingo elektra automobilyje ir užgeso motoras. Vertėmės ore ir trenkėmės į medį. Mus išvežė į ligoninę, bet netrukus atvažiavę mechanikai mus išsivežė ir jau kitą dieną pradėjome ieškoti naujo sportinio automobilio“, – pasakojo R. Šeinauskas.
Kai vyksta ralio varžybos negali būti jokių pykčių, priešingai, jei kas nesiseka, jie stengiasi vienas kitą nuraminti. O Renaldas jau daugelį metų mokosi iš svetimų klaidų. Jis žino, kad suklydus viename posūkyje, nereikia bandyti atsigriebti kitame.
„Jei padarome klaidą, stengiamės nepanikuoti. Greičio ruožas buvo, pražuvo, praradom kelias sekundes, bet ralis prieš akis, galų gale mūsų laukia kitas ralis. Siekiam tobulėti bet kokioje situacijoje, o jeigu vyksta kivirčai – geriau visai nevažiuoti, nes nebus nei rezultato, nei malonumo. Svarbiausia vienas kitu pasitikėti“, – teigė lenktynininkas.
Pasipirš kai subrandins
Palikę automobilius Renaldas ir Rūta traukia į pievas. Paradoksalu, bet lenktynininkui automobilių sportas nebuvo pirmoji jo pažintis su technika.
Dar nuo mažens jis skrajoja padebesiais ir pirmiau nei automobilio vairą į rankas paėmė lėktuvo modelį. Į aviamodelizmo liūną jį įklampino tėtis.
Bet keisčiausia, kad šiuo pomėgiu susižavėjo ir Rūta. Ji net dalyvavo Pasaulio taurės etapuose Vengrijoje bei Rumunijoje. Be to, R. Krikščiūnaitė – pirma moteris lietuvė, atstovavusi Lietuvai Pasaulio taurės etape laisvojo skridimo lėktuvėliais F-1-B klasėje.
„Apie aviamodeliavimą Rūtai tik užsiminiau, bet kai ji pamatė lėktuvus, sako, duok ir man pabandyti. Sakau – imk ir skrisk, bet žiūriu, kuo toliau, tuo viskas rimčiau. Šiandien aš gaunu malkų. Savaitgalį lekiam į paskutines šio sezono lėktuvų varžybas, ir ką Jūs manot – kol kas Rūta mane lenkia! Nežinau, ką dabar reikės daryti, teks ruoštis stipriai kovai“, – sako R. Šeinauskas.
Kyla klausimas: jei ne po pagerinto Lietuvos šuolio automobiliu rekordo, tai gal po aviamodelių varžybų Renaldas pasipirš savo gyvenimo šturmanei? Geriau už patį Renaldą niekas ir nepasakys.
„Mergina kaip vynas, kuo ilgiau brandinsi, tuo ji bus skanesnė“, – šypsodamasis sako Renaldas ir meiliai žvilgtelėjęs į Rūtą klausia – kas geriau, vestuvinė suknelė ar du raliai?
Dovilė BARVIČIŪTĖ
