Dainų ir šokių ansamblio „Pynimėlis“ kolektyvas vienuolika dienų gyveno kontrastų žemėje – Indonezijoje. Ketverius metus laukta kelionė pasiteisino su kaupu – šokėjai aplankė paslaptingą, turistų dar neišvaikščiotą ir tikru laukiniu gyvenimu kvepiantį Tengarongą.
Į tarptautinį šokių festivalį Indonezijoje šokėjai atvyko iš Kanados, Amerikos, Taivano ir kitų šalių.
Panevėžio dainų ir šokių ansamblio „Pynimėlio“ grupė, kuriai vadovauja Ričardas ir Rita Bakanauskai, į Indoneziją vyko turėdama tikslą. Tris dešimtmečius gyvuojantis kolektyvas dalyvavo ne tik tarptautinių šokių festivalyje, bet ir galėjo iš arti pažinti Azijos pietryčiuose esančią salų valstybę.
Prieš važiuodami į Indoneziją kolektyvo vadovai apie šią šalį žinojo nedaug – tiek, kiek skaitė internete. O kai pamatė pirmuosius vaizdus, vadovai sako, kad akys ant kaktos iššoko.
Rugpjūtį kolektyvas lėktuvu kitą pasaulio kraštą pasiekė jau sutemus. Panevėžiečius oro uoste pasitiko festivalio organizatoriai. Jie svečius įsodino į autobusą, kuriame ir prasidėjo tikroji egzotika. Šokėjų kelionė autobusu tęsėsi kelias valandas, mat nuo oro uosto iki viešbučio teko važiuoti daugiau nei 200 kilometrų. Nors po tolimo skrydžio šokėjai buvo pavargę, autobuse miegoti jiems neleido neįprasti vaizdai. Lietuviams nuostabą kėlė motorolerių perpildyti keliai. Ant vieno jų įsitaisiusi visa šeima, ant kito tik tėvas su mažais vaikais. Ant mažų dviračių transporto priemonių susėda ir po keturis ar daugiau draugų, dažnas jų nukrautas neįsivaizduojama gausybe daiktų.
„Pirmas įspūdis labai baisus. Gatvėse pilna automobilių ir dar daugiau motorolerių. Mūsų kolona buvo sudaryta iš trijų autobusų. Priekyje važiavo policijos automobilis, pareigūnai, pro langus iškišę žalias gumines lazdas, visiems rodė, kad pasitrauktų iš kelio“, – kelionės pradžią prisimena R. Bakanauskas.
Kolektyvo vadovas mano, kad lietuvių gatvėje lauktų nemenki iššūkiai, – reikia ilgiau pagyventi, kad suprastum jų kelių eismo taisykles.
„Ten savos taisyklės, kurios mums tikrai nesuvokiamos. Tik jie žino, kada kam pasitraukti iš kelio. Atrodo, kad transporto priemonės sustoja kur nori ir kada nori. Greičio ten neišvystysi, vairuotojai neskuba, net ir už miesto ribų važiuoja 50–60 kilometrų per valandą greičiu. Bet kokiu momentu pėstieji gali eiti per gatvę, kirsti ją skersai, išilgai – kaip tik nori. Mūsų akimis, jie važiuoja tragiškai, bet chaosu to nepavadinsi, o keisčiausia, kad nematėme nė vieno avarijos“, – „Sekundei“ pasakojo R. Bakanauskas.
Žvalgyba po virtuvę
Anot vadovo, vaikų pirmosios mintys ir baimės ne juokais išgąsdino ir suaugusiuosius. Šokėjai nerimavo ir vieni į kitus žiūrėdami klausė, kaip reikės ištverti vienuolika dienų, tačiau nuomonė pasikeitė vos tik atvykus į viešbutį. Jis buvo puikiai sutvarkytas ir su visais patogumais.
Lietuvius sužavėjo indoneziečių nuoširdumas. Jie teigia, kad nė vienoje šalyje nematė tiek laimingų žmonių.
Iš pradžių šokėjai į viešbučio restoraną eidavo kaip į žvalgybą, tačiau po kelių kartų jau žinojo, ką galima dėti į lėkštę, o ko – ne.
„Ten daug aštraus maisto. Įsidedi vištienos, rodos, viskas gerai, tik padažo trūksta, bet kai ji užsipili, po pirmo kąsnio supranti, kad neįmanoma valgyti. Kiaulienos indoneziečiai visai nevartoja, kaip, beje, ir alkoholinių gėrimų. Radome tik vieną parduotuvę, kurioje buvo alaus“, – prisiminė R. Bakanauskas.
Vyrą stebino ir tai, kad festivalio svečius visuomet lydėjo policijos pareigūnai, ir ne dėl to, kad ten būtų nesaugu, tiesiog vietos policininkai jautė atsakomybę už kiekvieną čia apsilankiusį svečią.
„Jeigu eidavome į parduotuvę, kad ir penkiese, turėdavome pranešti. Prie mūsų grupelės visada prisijungdavo pareigūnas“, – kalbėjo panevėžietis.
Džiunglių apsuptyje
„Pynimėlio“ kolektyvas įtampos Indonezijoje nejautė, priešingai, lietuvius žavėjo laimingos žmonių šypsenos ir mokėjimas gyventi šia diena.
„Jie labai draugiški ir nuoširdūs. Nė vienoje šalyje nemačiau tiek laimingų žmonių. Mums pasirodė, kad jie skurdžiai gyvena, bet jų kitoks požiūris. Jų nameliai primena lūšnas, bet yra ir labai prabangių rūmų. Jeigu jie pamatytų mūsų daugiabučius, tikriausiai nesuprastų nei pastatų paskirties, nei kaip juose gyventi. Jie nekaupia daiktų, gyvena ta diena ir visai kitaip supranta gyvenimą. Pavyzdžiui, žmonės gyvena lūšnoje, bet šalia jos stovi geriausias džipas, kurio tikriausiai paprastas panevėžietis neįpirktų. Žinoma, daugiausia ten motorolerių, ir jei visi susėstų į automobilius, nežinia, kuo viskas pasibaigtų“, – svarstė pašnekovas.
R. Bakanauskas, bandydamas nupiešti bendrą miesto vaizdą, pasakojo: „Eina kelias, šalia jo – paprastai griovys su nelabai švariu vandeniu, o už jo iš gamtos gėrybių pastatyti nameliai. Toliau grynos džiunglės – nei praeisi, nei pravažiuosi“.
Turistai ten nesilanko
Anot panevėžiečių, Tengaronge visiškai nesilanko turistai, todėl vietiniai negalėjo atitraukti akių nuo lietuvaičių. Glostė merginų plaukus, prašė autografų. Mūsiškius nustebino vietinių neįkyrus smalsumas ir mandagumas. Jie ramiai prieidavo prie lietuvių, stovėdavo, paskui mandagiai paprašydavo pasirašyti. O tada pasileisdavo į kojas ir laimingais veidais girdavosi kitiems tuo, ką gavo.
„Į mus jie žiūrėjo kaip į ateivius. Ten vaikai turbūt nebuvo matę baltaodžių. Mes jiems atrodėm kaip milžinai, nes jie už mus gerokai mažesni ir labai liesi“, – pasakojo R. Bakanauskas.
„Pynimėlio“ šokėjams teko garbė aplankyti ir net pašokti pačiam 92 metų regiono sultonui. Prieš apsilankymą prabanga tviskančiuose sultono rūmuose grupei buvo surengtas instruktažas – kada atsiklaupti, kada eiti keliais, kada nusilenkti, kada atsisėsti, kada susiglausti žandais ar vienas kitam pabraukyti nosį.
„Įėjimas pas sultoną atskiras. Moterys įžengė iš kairės pusės, vyrai – iš dešinės. Jis rėžė labai ilgą kalbą, bet nė vienas nieko nesupratome. Įsivaizdavome, kad sultonas mums suteikė palaiminimą. Jis vištai nupjovė galvą ir jos krauju tepė visiems kaktas“, – prisiminė R. Bakanauskas.
Be to, „Pynimėlio“ kolektyvas tolimajame krašte – džiunglių platybėse pasodino medžių. Šokėjai juokauja, kad po kurio laiko reikės sugrįžti palaistyti savo sodinukų.
Šokis patiko, bet nesuprato
Tačiau Panevėžio kolektyvas į Indoneziją vyko ne tik po šalį pasidairyti. R. Bakanauskas papasakojo ir apie šalies šokio kultūrą. Indoneziečių šokiai paprasti, nenušlifuoti, kitaip sakant – laukiniai.
„Mūsų šokis yra sceninis ir stilizuotas, o jų – iš džiunglių trauktas – toks natūralus, ir akivaizdžiai matėsi, kad nė vienas nėra mokytas. Jie tiesiog rodė savo prigimtį, kuri perduodama iš kartos į kartą. Vyrai ir moterys šoko atskirai. Pavyzdžiui, vyrai šoko aplink bambuko kamieną, kuris buvo apdėtas šiaudiniais lankais. Jie ant lankų darydavo beprotiškus sukinius ir sukdavosi tol, kol apsisukdavo galva. Mums sunku suvokti vietinių šokį, bet jų tokios tradicijos“, – pasakojo R. Bakanauskas.
Norėtų nuvežti lietuvius
„Pynimėlio“ ansamblio narei 19-metei Emai Baltrušaitytei ši kelionė su kolektyvu buvo paskutinė.
Ema išvažiavo studijuoti į Vilnių ir uždarė šaunios grupės duris. Mergina su šokiais keliavo daug, ir kiekvienąkart parsiveždavo vis kitokių neišdildomų įspūdžių. Tačiau viena iš įsimintiniausių kelionių – į Indoneziją. Mergina pasakojo, kad nusileidus lėktuvu į Balikpapano miestą ir išėjus į atvykimo zoną, juos pasitiko fotoaparatų blyksniai ir žmonių aplodismentai.
„Mes buvome nustebę, jautėmės lyg žvaigždės jau nuo pirmosios minutės. Prieš ir po koncertų neatsigindavom žmonių, visi norėdavo fotografuotis, paliesti mus. Iki tol nebuvau sutikusi tokių žmonių. Norėčiau nukraidinti visus nelaimingus lietuvius ten, kad Indonezijos žmonės pamokytų juos džiaugtis gyvenimu, kiekviena diena ir kiekvienu menkniekiu“, – kalbėjo E. Baltrušaitytė.
Anot šokėjos, indoneziečiai nėra turtingi, gyvena skurdžiuose nameliuose, bet džiaugiasi tuo, ką turi, kad yra sveiki, kad turi ką valgyti. Nors jų kraštas skurdus, mergina nematė nė vieno benamio, išmaldos prašytojo ar tiesiog gatvėje miegančio žmogaus. O gamta ten įspūdinga.
„Esu dėkinga savo tėvams, kad jie mane nuvedė į „Pynimėlį“, nes niekada nebūčiau turėjusi galimybės pasijusti žvaigžde, paragauti įvairių egzotiškų virtuvių maisto, bendrauti su įvairiais žmonėmis ir pamilti šokį. Esu laiminga, kad mačiau daugiau pasaulio ir kartu šokau, nes man šokis yra gyvenimo variklis, be kurio negalėčiau gyventi“, – kalbėjo E.Baltrušaitytė.
Indonezijoje panevėžiečius visur lydėjo policijos pareigūnai.
Karštas ne tik klimatas
Panevėžio „Pynimėlyje“ jau 14 metų šokantis Lukas Bakanauskas pasakojo, kad su kolektyvu aplankė ne tik Europą, bet ir beveik visus pasaulio žemynus. Kelionė į Indoneziją vaikinui buvo viena iš įdomiausių.
Tiesa, Lukas tolimesnėje Azijos rytinėje pusėje lankosi jau ne pirmą kartą, bet Indonezija vaikiną nustebino labiau, nei jis įsivaizdavo. Visų pirma jo dėmesį patraukė moterys, kurios skarele dengėsi plaukus arba kaklą.
„Mūsų tikėjimo žmonėms tai atrodo gal kiek ir keista, bet pabuvus čia ilgiau pasidaro savotiškai gražu matyti moteris ir mergaites su įvairiaspalvėmis skaromis“, – sako L. Bakanauskas.
Vaikiną sužavėjo ir vietinių nuoširdumas, ir neapsakomo grožio gamta.
„Borneo sala labai žalia, oras ten karštas ir labai drėgnas. Matėme mums egzotiškus vaisius, tokius kaip ananasus, arbūzus, bananus, ir net drakono vaisius, augančius tiesiog šalia kelio, – pasakojo Lukas. – Pirmas dienas labai sunkiai išgyvenome jų klimato sąlygomis, mūsų kūnai nebuvo pripratę prie tokio karščio. Po koncertų prakaitas tiesiog bėgdavo upeliais.“
Lukui didelį kelionės įspūdį paliko ir Singapūras. Jis sako, kad nors šalis labai mažytė, tiesiog miesto dydžio, tačiau sužavėtų bet kokį pesimistą.
„Tai buvo pats tvarkingiausias miestas, kokį esame aplankę. Elementarus dalykas, kad ten draudžiama kramtyti gumą, daro miestą labai švarų. Miestas be galo gražus, jame susilieja aukšti dangoraižiai, gamtos žaluma ir vanduo. Singapūras buvo lyg kelionės paskutinis akordas, kuris mus labai sužavėjo. Šio miesto grožio neperteikia jokios nuotraukos, tai tiesiog reikia pamatyti. Mums kelionė į Indoneziją labai patiko, buvo įdomu pamatyti, kaip žmonės gyvena kitame pasaulio krašte, o žmonės ten iš tiesų labai laimingi. Kas nori šilumos ne tik iš klimato, bet ir žmonių, rekomenduoju aplankyti šią egzotišką šalį“, – kalbėjo L. Bakanauskas.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
