26 metų panevėžietė Gintarė Karūžaitė dabartinę dekoratyvinio apželdinimo bei beglobių gyvūnų priežiūros veiklą kuriam laikui iškeitė į turiningas atostogas Amerikoje.
Anot G. Karūžaitės, tokie apibūdinimai kaip turtai, dangoraižiai, milijardiniai verslai, šimtai tautų ir tautelių puikiai nupiešia Čikagos paveikslą.
Jau antrus metus į Jungtines Amerikos Valstijas Gintarė Karūžaitė vyksta pas šeimos narius. Kas kartą ji aplanko skirtingas valstijas. Praėjusiais metais mergina iš arčiau susipažino su Kanada ir Niagaros kriokliais, Mičigano slidinėjimo trasomis. Šiais metais panevėžietė prisilietė prie Floridos valstijos ir trečiojo pagal dydį JAV miesto – Čikagos.
Anot Gintarės, tokie epitetai kaip turtai, dangoraižiai, milijardiniai verslai, šimtai tautų ir tautelių puikiai nupiešia Čikagos paveikslą. Šis didmiestis turi ne vieną pravardę, iš kurių bemaž žinomiausia – Vėjų miestas.
Nors ši pravardė vertinama nevienareikšmiškai, manant, kad ji galėjusi atsirasti ir kaip įžeidimas čikagiečiams, visgi dažniausias paaiškinimas – tai dėl nuolatinio vėjas, pučiančio šio didmiesčio centre, mat jis įsikūręs ant Mičigano ežero kranto.
„Čikaga alsuoja gyvybe, ji turi savo sielą, vaikštant miesto gatvėmis jos nepajusti tiesiog neįmanoma. Kelių šimtų metrų aukščio pastatai suteikia pakylėjimo jausmą, ir tam, kad susipažintum su Čikaga, nereikia lankytis jos muziejuose, pakanka pasivaikščioti gatvėmis. Čia pilna įvairių rasių žmonių – barai, kavinės, restoranai niekada nebūna tušti. Vienuose vakarieniauja arabai, kituose šnekučiuose meksikiečiai, dar kitur – pilna korėjiečių. Didžiausias šio miesto privalumas, jog per vieną naktį gali pažinti visą pasaulį ir suprasti, kad mes, žmonės, visi esame panašūs, bet kartu ir labai skirtingi“, – pasakojimą pradėjo G. Karūžaitė.
Prie puodų laiko negaišta
Tikriausiai ne vienam amerikietiška virtuvė asocijuojasi su greituoju maistu: mėsainiais, sūrainiais, gruzdintomis bulvių lazdelėmis, dešrainiais, pomidorų kečupais ir panašiais gaminiais.
Anot Gintarės, šiuolaikinė jų virtuvė perpildyta paruošto maisto bei pusgaminių. Saviti amerikietiški patiekalai sudaryti daugiausia iš europietiškos virtuvės elementų, todėl čia populiarūs kukurūzai, pupelės, klevų sirupas, moliūgai, jūros gėrybių patiekalai. Gintarei teko ragauti meksikiečių, arabų, italų virtuvės patiekalų. Pavyzdžiui, arabai labai mėgsta užtepėles, ypač baklažanų tyrę.
„Man čia viskas skanu, bet tokio maisto negalėčiau valgyti kiekvieną dieną. Patiekalai čia gana įvairūs, nes gyvena daug tautų, kurių kiekviena turi savas maisto gaminimo tradicijas ir mėgstamus produktus. Prie puodų amerikiečiai daug laiko negaišta, pas juos viskas paprasčiau. Mes, lietuviai, kad ir cepelinus gamindami užtrunkame kelias valandas, vargstam, kad paskui per dešimt minučių labai skaniai juos suvalgytume. Amerikiečiai leidžia sau pietauti kavinėse ar restoranuose, net ir uždirbdami minimalią algą jie maitinasi greitojo maisto restoranuose“, – sako G. Karūžaitė.
G. Karūžaitė dabartinę dekoratyvinio apželdinimo ir beglobių gyvūnų priežiūros veiklą kuriam laikui iškeitė į turiningas atostogas Amerikoje.
Betoną keičia gamta
Anot Gintarės, čikagiečiai – šilti žmonės, jie apsieina be nervingos skubos ar pasipūtimo, dalijasi šypsenomis, gražiais žodžiais ar komplimentais.
Pavyzdžiui, vietiniai nesidrovi tiesiog gatvėje priėję prie tavęs pasiteirauti, kurioje parduotuvėje įsigijai batus, kuriuos dabar avi, pasakyti, kad skaniai kvepi, ir pasiteirauti, kokie tai kvepalai, pagirti, kad tiesiog puikiai atrodai.
„Žmonės čia draugiški, kitokie, visi atsipalaidavę, bendrauja labai laisvai. Mes to nemokame, stengiamės parodyti gražesniąją savo pusę, visada galvojam, ką apie mus pamanys kiti“, – sako panevėžietė.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, lyg Čikaga būtų tik betoninis miestas, tačiau šį mitą Gintarė paneigia ir sako, kad jame apstu gražių parkų, augalų ir gyvūnų. Žinoma, jų daugiau yra prie ežero, krantinės ir paplūdimių, bet ir pačiame mieste netrūksta žalumos, juolab kad kiekvienas miesto rajonas turi savo parką.
„Mane žavi ir kita Čikagos pusė. Pavakarę išėjus pasivaikščioti į parką gali sutikti briedį ar stirną. Būti gamtoje man toks malonumas, kad nemoku net nupasakoti“, – kalbėjo G. Karūžaitė.
Saulės valstija
Tačiau dar labiau Gintarę sužavėjo Florida, dar vadinama saulės valstija. Tenykštis klimatas, apelsinais kvepiantis oras, auksiniai paplūdimiai eiliniam atostogautojui primena rojų ar nerūpestingą gyvenimą, tačiau gamtos mylėtojai rūpėjo visai kiti dalykai. Paplūdimiuose ji žavėjosi smulkiomis kriauklėmis, karališkaisiais krabais, aligatoriais ar net tarakonais.
„Floridoje apie aštuntą valandą, kai pradeda leistis saulė, maudytis jūroje nerekomenduojama, nes tada pradeda medžioti rykliai. Jie jaučia, užuodžia, bet kai bangos kelia smėlį, rykliai nemato, todėl žmonės tampa jų aukomis. Kartais pavojus kyla ir dieną, bet apie artėjančius ryklius perspėja žuvys. Kai ryklys plaukia arčiau kranto, jis atstumia žuvis, todėl netoli pamačius jų būrį geriau lipti iš vandens“, – aiškino Gintarė.
Tarakonai ne priešai
Ne paslaptis, kad Floridoje taip pat galima pamatyti aligatorių, lamantinų, voverių, triušių, maitvanagių, tačiau, anot Gintarės, viena iš didžiausių Floridos problemų – tarakonai, vorai ir driežai.
„Čia šilta ir drėgna, nėra žiemų, todėl nesiseka jų išnaikinti. Tarakonų, vorų ir driežų pilna visur, tiek gatvėse, tiek namuose. Driežiukai nedideli, bet jų tiršta, jei saulėta diena, jie bėga iš visų pakampių. Vietiniai pripratę, o man gražu. Aš galiu eiti į miškus ir ten sėdėti visą dieną. Laukinis gyvenimas man patinka.
Dar atkreipiau dėmesį į nuosavuose namuose pastatytus baseinus. Kiekvienas aptvertas ir turi tinklą, kad nuo upės neateitų aligatoriai ir nepradėtų maudytis baseine. Triušiai bėgioja namo kieme, vaikams smagu žaisti, tačiau suaugusiesiems jiems tikras galvos skausmas. Mat jie nuskabo visas kieme augančias žoles“, – sako G. Karūžaitė.
Floridoje galima išvysti aligatorių, lamantinų, voverių, triušių, maitvanagių, tačiau anot Gintarės, viena iš didžiausių Floridos problemų – tarakonai, vorai ir driežai.
Valstybei rūpi apželdinimas
Kaip dekoratyvinio apželdinimo specialistė, Gintarė atkreipė dėmesį į Amerikos želdynus. Ji sako, kad čia želdynai nepaprasti, jiems reikia daug dėmesio ir priežiūros. Čia net futbolo stadionuose dekoratyvinė veja. Parkai švarūs ir tvarkingi.
„Kalbant apie apželdinimą, matyti, kad valstybė tam skiria labai daug pinigų. Pastebėjau, kad Lietuvoje žmonės nori tokių želdynų, kuriems reikia skirti mažai laiko. Kitaip sakant, nori pasodinti ir užmiršti. Amerikoje atvirkščiai – želdynai reikalauja daug dėmesio, nors dažniausiai juos tvarko ne savininkai. Amerikiečiai gali sau leisti samdyti darbininkus žolei nupjauti, gėlėms palaistyti, vejai, takeliams ir medžiams sutvarkyti“, – pasakojo specialistė.
Anot jos, Amerikoje tik vienas kitas turi vaismedžių, nors Čikagoje augalai beveik tokie patys kaip Lietuvoje. Yra auginančiųjų obelis, dekoratyvinius spygliuočius, tokius kaip kaip tujos ar kadagiai. Kiemai ir atviros erdvės apsodintos rododendrais, melsvėmis, sidabrakrūmiais. Floridoje, kur kitoks klimatas, visi labiau mėgsta palmes, čia prisodinta ir įvairių šviesamėgių, augalų, kuriems patinka drėgmė.
Lietuviai dar nepribrendo
Gintarė sako, kad išpuoselėti savo aplinką Lietuvoje labiau mėgsta vidutinio amžiaus žmonės, nors tuo vis dažniau užsiima ir jaunesnės šeimos.
„Jauni žmonės pasistato namus ir pagal gražų namą nori gražios aplinkos. Yra ir senjorų, kurie nori padaryti rekonstrukciją – senovinį gėlyną paversti moderniu ir įdomiu“, – teigia ji.
Per šešerius darbo apželdinimo srityje metus Gintarė susidūrė su pačiais įvairiausiais ar net kurioziškais užsakymais. Pavyzdžiui, ką daryti, kad į kūdrą neprikristų lapų.
„Šalia kūdros augo trys medžiai, atėjus rudeniui į vandenį prikrisdavo daug lapų. Šeimininkui nusibodo juos traukti iš kūdros. Mes nusprendėme, kad vėjo krypties nepakeisim, tad vienintelis dalykas, ką galima padaryti, – uždėti tinklą. Kartais pasitaiko žmonių, kurie visiškai nieko nesupranta šioje sferoje, bet tai normalu, juk ne visi viską galime išmanyti. Klientai dažnai prašo seną gėlyną pakeisti nauju, bet nesitiki, kad atvažiavus pertvarkyti gėlynų pirmiausia reikia išrauti senus augalus ir tik paskui juos sodinti į naujas, jiems paskirtas vietas“, – pasakojo specialistė.
Gyvūnus skriaudžia ir amerikiečiai
Kadangi G. Karūžaitė savanoriauja Panevėžio gyvūnų globos draugijoje, ji atkreipė dėmesį ir į tenykštes problemas. Nors atostogaudama Amerikoje Gintarė nesutiko nė vieno gatvėje valkataujančio šuns, sako, kad ir ten pasitaiko žiaurių gyvūnų kankinimo atvejų. Amerikiečiai aiškina, kad tai jų gyvūnas, todėl ką nori, tą ir daro.
„Ir ten žmonės palieka augintinius gatvėse. Būna, kad šunį laiko užrištu snukeliu, neduoda jam nei gerti, nei ėsti. Žinau ir tokių atvejų, kai žmonės pririša šunį prie virvės, prikabina ją prie automobilio ir šunį paskui mašiną tempia. Kiti šunis augina specialiai kovoms, nors tai draudžiama visame pasaulyje. Nors pas juos gerokai griežtesnės sankcijos, už paprasčiausią šuns nepriežiūrą jie gauna ne tik baudą, bet ir kalėjimo“, – pasakojo gyvūnų mylėtoja.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
