Iš Panevėžio kilęs žinomas šalyje infektologas profesorius Alvydas Laiškonis, vienas iš erkinio encefalito ir ŽIV diagnostikos ir gydymo pradininkų Lietuvoje, nesukūrė šeimos, nes nenorėjo jos skriausti. Visą save jis atidavė kitai mylimajai.
Panevėžyje gimęs ir užaugęs profesorius A. Laiškonis ilgisi šio miesto. U. Mikaliūno nuotr.
Iš Panevėžio Dailės galerijos išėjęs 77 metų Alvydas Laiškonis neužtruko nė penkių minučių, kad nueitų į kitoje gatvės pusėje esančią G. Petkevičaitės-Bitės biblioteką, bet spėjo patraukti aplinkinių dėmesį.
Elegantišką, pasitempusį senjorą iš minios išskyrė aristokratiška laikysena ir šviečiančios akys. Panevėžyje nedažnai gatvėje prasilenksi su tokiu žmogumi.
Profesorius šiame mieste jaučiasi savas. Jis čia gimė ir užaugo. Save galėtų vadinti Respublikos gatvės, kuria žingsniavo praėjusį trečiadienį, vaiku.
Šioje gatvėje, visai netoli Dailės galerijos, jo tėvai nuomojosi būstą. Šeima jame gyveno kelerius metus, kol jo karo metais nesubombardavo. Tada Laiškoniai persikėlė į Radviliškio gatvę.
Siuvėju dirbęs A. Laiškonio tėvas su namu šeimininke žmona mieste prie Nevėžio užaugino sūnų ir dvi dukras, kurie visi tapo gydytojais. A. Laiškonis jaunesnėms seserims padėjo siekti mokslų, nes vieni tėvai nebūtų įstengę.
„Mano tėvai buvo paprasti žmonės. Tėvas – beraštis, bet labai norėjo, kad mes, vaikai, mokytumėmės. Mama man, studentui, kas antrą savaitę iš Panevėžio siųsdavo maisto siuntinuką. Paskui, jau pradėjęs dirbti, jaučiau pareigą nuimti nuo tėvų dalį rūpesčio seserų išsimokslinimu“, – „Sekundei“ pasakojo gydytojas.
A. Laiškonis, paklaustas, kodėl tas anų laikų fenomenas, kai mokslų nebaigę ir turtų nesukrovę žmonės sugebėdavo vaikams įkvėpti siekti daugiau, nei, rodos, jiems gali pasiūlyti likimas, taip retai pasikartoja dabar, tik šypteli.
Turėdamas daugiau laiko, istorija, kultūra, filosofija besidomintis, knygas rašantis medikas paaiškintų. Bet po nepilnos valandos bibliotekoje jis skaitys paskaitą apie turinčius lietuviškų šaknų Nobelio premijos laureatus.
Pasak A.Laiškonio, geras gydytojas turi būti sielų klausytojas.
Pasiaukojo didžiajai meilei medicinai
Pastaruosius trejus metus nebepraktikuojantis ir studentams nebedėstantis A. Laiškonis pagaliau turi laiko visuomeninei veiklai, kuriai tekdavo vogti nuo didžiosios savo meilės – medicinos. Profesinėje srityje daug pasiekęs vyras dėl jos nekūrė šeimos.
„Buvau visa galva pasinėręs į mediciną. Šeima būtų buvusi nuskriausta, nes nebūčiau jai galėjęs skirti tiek laiko, kiek turėtų skirti vyras ir tėvas. Šeimai nepakanka dėmesio ir buvimo kartu savaitgaliais“, – sakė vyras, matęs kitokį savų tėvų pavyzdį.
Bibliotekoje A. Laiškonis prisiminė, kaip mama jį, penkerių metų vaiką, 1943 metais nusivedė į Gabrielės Petkevičaitės-Bitės laidotuves. Ji buvo pašarvota šio pastato antrajame aukšte. Išvydęs karste Lietuvos trispalve uždengtą rašytoją ir visuomenės veikėją vaikas mamos garsiai paklausė, kodėl jos sijonai netelpa karste. Ji paaiškino. Tiesa, ūgtelėjęs berniukas daugiau raudonos, žalios, geltonos spalvų „sijonų“ nebematė.
Aukso medaliu vidurinę mokyklą baigęs A. Laiškonis gavo pasiūlymą vykti studijuoti į Maskvą, tačiau tėvai jo neišleido. Sako, kiek čia tokie laikai truks, prasidėjus karui Rusijoje lietuviui bus blogai. Tačiau tarybiniai laikai užtruko gerokai ilgiau, nei A. Laiškonio gimdytojai tikėjosi.
Iš istorijos ir medicinos studijų rinkęsis abiturientas visgi apsisprendė dėl pastarųjų. Be jokio konkurso įstojo į Kauno medicinos universitetą – aukso medalininkams nereikėjo laikyti egzaminų. Jau pirmajame kurse vaikinas pajuto esąs savame kelyje. Gabiam, trokštančiam žinių jaunuoliui medicina atvėrė pasaulį, kurį jam norėjosi išnaršyti skersai išilgai.
Infektologiją lygina su teatru
Gavęs diplomą A. Laiškonis penkerius metus dirbo Naujamiesčio ligoninėje terapeutu. Šį laikotarpį jis vadina ypatingu. Gydytojas jautėsi reikalingas pacientams, kolektyvas buvo puikus. Tačiau bėgant laikui jaunas medikas pradėjo jausti naujų žinių stygių, jam norėjosi tobulėti, o mažo miestelio ligoninėje tokių galimybių nebuvo.
Kartą susitikęs savo studijų kuratorę Adelė Lauciūtę jai pasiguodė pasiilgęs mokslo.
Ši pasiūlė padirbėti Medicinos universiteto Infekcinių ligų katedroje. Taip A. Laiškonis vėl atsidūrė Kaune, darbavosi mikrobiologijos srityje. Vėliau įstojo į aspirantūrą, apsigynė disertaciją ir liko Infekcinių ligų katedroje.
Tuomet infektologija Lietuvoje dar tik vystėsi. Tarpukario Lietuvoje nebuvo gydytojų infektologų, jie pradėti rengti nuo 1951-ųjų.
Ši medicinos sritis A. Laiškoniui įdomi ir žavi. Profesorius ją lygina su teatru.
„Mikrobai ir žmogus yra tarsi du aktoriai. Mikrobai keičiasi, nes turi prisitaikyti prie aplinkos, jų veikiamas žmogaus organizmas irgi keičiasi. Gydytojas, tarsi detektyvas, turi surasti ir identifikuoti blogąjį mikrobą. Kai surandi – žinai, kas toks kenkia, žinai, kaip jį gydyti. Man buvo labai įdomu tyrinėti ir ieškoti“, – pasakojo Lietuvos nusipelnęs gydytojas, profesorius, habilituotas daktaras.
A. Laiškonis neapsiribojo laboratorijomis. Mokslininkas visą laiką dirbo ir gydytoju, dėstė studentams universitete. Medikas sako, kad didelis pasitenkinimas savo darbu ateina tada, kai gali padėti ligoniams. Kai matai, kad tavo žinios padeda žmogui išgyti arba bent palengvina jo būklę.
Koks turi būti gydytojas? Į šį banalų klausimą profesorius turi labai prasmingą atsakymą.
„Sielos klausytojas. Jeigu neįsiklausysi į ligonį, jam nepadėsi. Dirbant gydytoju reikia didelės kantrybės, atjautos. Man labai gaila, kad dabar gydytojo ir paciento santykiai labai šalti, kartais netgi įtempti“, – kalbėjo jis.
A. Laiškonis mano, kad jam pasisekė, jog jis turėjo labai gerus mokytojus. Senosios kartos profesūra suteikė žinių ir išugdė pagarbų požiūrį į pacientus. Studentai taip pat jautėsi gerbiami. A. Laiškonis taip pat studentams stengėsi būti ne tik mokytojas, bet ir bičiulis. Profesorių jie iki šiol atpažįsta gatvėje, sveikinasi, pasikalba.
Vaikščiojanti enciklopedija
Žinomą gydytoją pažįstantieji vadina jį vaikščiojančia infektologijos mokslo enciklopedija. Jis yra ne tik sukaupęs daug žinių, kuriomis visą gyvenimą dalijosi su kitais, bet ir matė, kaip vystosi, kinta ši medicinos sritis.
Kai A. Laiškonis po studijų pradėjo dirbti, Lietuvoje žmonės masiškai sirgo gelta, nes nuo šios ligos nebuvo skiepų. Vėliau ligoninėse daugėjo pacientų su smegenų plėvių uždegimais.
A. Laiškoniui knietėjo išsiaiškinti, kas jį sukelia, kodėl kyla protrūkiai. Infektologas žinojo apie erkinį encefalitą. Pirmas erkinio encefalito atvejis buvo aprašytas prieš kelias dešimtis metų Panevėžio rajone, Berčiūnuose, gydytojos Elzės Ivanonienės. Tačiau pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybė metais šios ligos diagnostika ir gydymas žengė pirmuosius žingsnius.
Gyvenimas, anot profesoriaus, žavus tuo, kad susideda iš atsitiktinumų. Būtent taip nutiko ir jam. Vienoje tarptautinėje konferencijoje profesorius iš Švedijos, pamatęs ant A. Laiškonio švarke įsegtos kortelės užrašą, kad jis iš Lietuvos, paklausė, ar jis nežinąs, kas iš jo kolegų domisi erkiniu encefalitu. Švedas norėjo bendradarbiauti.
Ir pataikė kaip pirštu į akį. Prieš jį stovėjo lietuvis gydytojas, kuris netvėrė noru gilintis į erkių platinamas ligas.
„Mes siuntėme ligonių tyrimus į Švediją, nes pas mus nebuvo modernių laboratorijų. Dalijomės su švedais žiniomis, pradėjome bendradarbiauti su lenkais, vokiečiais“, – pasakojo A. Laiškonis. Jo vadovaujama doktorantė Auksė Mickienė pirmoji šalyje apgynė disertaciją apie erkinį encefalitą.
Profesoriaus dažnai girdi klausimą, kodėl Panevėžyje viena didžiausių erkių kolonijų šalyje. Pasak gydytojo, erkės maitinasi pelių, žiurkių, ežių ir kitų smulkių graužikų krauju, o keliauja įsikabinusios į briedžius, elnius. Šie iš Lenkijos per Lietuvą traukia į Latviją, Panevėžys ir rajonas yra vienas iš jų „magistralių“. Todėl ir erkių čia daug.
Pamilo Prancūziją ir prancūzus
A. Laiškoniui visada magėjo susipažinti su užsienio mokslininkų medicinos pasiekimais, kolegų iš įvairių šalių patirtimi. Tačiau sovietmečiu Lietuvos gydytojai negalėjo išvykti į seminarus, tobulintis į Vakarus. Profesoriaus svajonė išvykti į stažuotę išsipildė tik 1993 metais. Prancūzijos ambasada pakvietė grupę mūsų šalies medikų, kurie gilinosi į žmogaus imunodeficito viruso diagnostiką, gydymą, į Lilio universitetą.
Penkiasdešimties sulaukusiam A. Laiškoniui teko prisiminti prieš daugiau kaip 30 metų mokykloje išmoktą ir iki šiol nenaudotą prancūzų kalbą. Beje, daugelis nežino, kodėl šios kalbos buvo mokomi vaikai daugiausia rajono mokyklose.
Pasak gydytojo, tarybinės okupacijos metais daug lietuvių inteligentų vyrų buvo ištremta, Lietuvoje likusios jų žmonos mokėjo prancūziškai. Jos išvažiavo gyventi į rajonus, kur dirbo mokytojomis – mokė prancūzų kalbos.
Netrukus Prancūzijos ambasada Baltijos šalių medikams skyrė 1 mln. frankų stažuotėms. Kadangi nei Latvija, nei Estija nepasiuntė nė vieno mediko, visi pinigai atiteko Lietuvai. A. Laiškonio žiniomis, kaimynams koją pakišo tai, kad jie nemokėjo prancūzų kalbos.
Prancūzijoje gydytojas susipažino su farmacininkų labdaros organizacija. Ji rinkdavo medikamentus ir siųsdavo juos į įvairias šalis. 1993–2009 metais Lietuvą kasmet pasiekdavo po 240 kub. m vaistų įvairioms ligoms gydyti.
Tuos vaistus išdalydavo ir mažų mūsų šalies miestų ligoninėms. Profesorius skaičiuoja, kad mūsų šalį pasiekė daugiau kaip 150 mln. litų vertės vaistų siuntos.
„Bendradarbiavau su pažįstamais ligoninių, skyrių vedėjais, kurie, žinojau, yra sąžiningi ir gautų vaistų nepardavinės“, – pasakojo A. Laiškonis.
Gydytojas į Prancūziją vykdavo kiekvienais metais. Paskutinį sykį viešėjo užpernai. Sukauptomis žinios jis dalijosi su kolegomis, studentais. Prancūzijoje infektologas parašė tris vadovėlius medicinos studentams. Šioje šalyje jis buvo savotiškas Lietuvos ambasadorius. Gydytojas mezgė kultūrinius ryšius tarp dviejų šalių, padėjo savo kolegoms išvykti tobulintis į šią šalį. Prancūzijos mokyklose ir universitetuose jaunimui pasakojo apie Lietuvą.
Prancūzijos Lilio universitetas A. Laiškoniui suteikė garbės daktaro vardą. A. Laiškonį prancūzai pagerbė ir dar vienu apdovanojimu, įteigtu 1805 metais Napoleono – Prancūzijos Akademinių palmių ordinu.
Gydytojas prisipažįsta pamulęs Prancūziją visa širdimi. Jį žavi žmonių gyvenimo būdas, tarpusavio bendravimo kultūra, maistas.
„Prancūzai turi apie 350 sūrių rūšių. Kiekvienai metų dienai – po vieną rūšį“, – pasakojo pašnekovas, iki šiol retkarčiais pasimėgaujantis vyno taure ir geru sūriu, o prancūziška muzika – gana dažnai.
Labiausiai A. Laiškoniui patiko, kad prancūzai prie stalo neapkalba pažįstamų, o dalijasi dienos, kelionių įspūdžiais, kalbasi apie įvykius pasaulyje, meną, kultūrą. Bent jau tie, su kuriais jam teko bendrauti.
Savo studentams, susirengusiems į stažuotes Prancūzijoje, prieš kelionę profesorius savo namuose surengdavo vakarėlius prie vyno taurės, kurių metu papasakodavo apie prancūzų bendravimo ypatumus, kad dėl kultūrinių skirtumų lietuviai nepatektų į keblias situacijas.
„Norėjau, kad prancūzai nežiūrėtų į lietuvius kaip į nepatikimus ar kuo nors prastesnius. Neslėpsiu, studentus įspėdavau nesisavinti knygų. Į ką galbūt atlaidžiai žiūrima vienoje šalyje, kitoje reaguojama kaip į vagystę. Dėl to Lilyje didelę gėdą užsitraukė rumunų būsimi gydytojai “, – pasakojo jis.
A. Laiškonis neslepia, kad Prancūzijoje ir jam teko atsidurti tam tikrose situacijose, kai nežinojo, kaip elgtis. Pavyzdžiui, per vakarienę nežinojo, kaip valgyti austres, nes iki šiol niekada nebuvo jų ragavęs. Tačiau lietuvis nesidrovėjo kolegoms apie tai prisipažinti ir paklausti, kai reikėtų jas valgyti.
Medikas pripažįsta, kad prancūzės pasižymi elegancija, yra dailios, bet tvirtina, kad lietuvės gražesnės.
Profesorius supranta emigrantus
Atsivėrus sienoms kai kurie į stažuotes užsienyje išvažiavę Lietuvos gydytojai paskui ten emigruodavo. A. Laiškonis irgi tokių pažįsta. Jam buvo skaudu dėl to, bet niekada jų nesmerkė.
„Žmogus gyvena vieną kartą. Suprantu jaunus žmones, kurie nenorėjo vargti taip, kaip teko mano kartai. Mes, lietuviai, esame darbštūs“, – kalbėjo jis.
Savo studentus, kolegas profesorius skatino pamatyti pasaulio, semtis žinių.
Ar pats niekada negalvojo palikti Lietuvos ir įsikurti Prancūzijoje, juolab kad turėjo ryšių ir, spėju, buvo sulaukęs pasiūlymų?
„Aš jau buvau pusamžis žmogus, įleidęs šaknis Lietuvoje. Man sunku būtų palikti tėvynę. Čia mano artimieji, darbas, draugai“, – sakė gydytojas.
Išėjęs iš darbo A. Laiškonis turi nemažai širdžiai malonių užsiėmimų. Lanko muziejus, bendrauja su įdomiais žmonėmis, skaito paskaitas. Jam užtenka laiko ir kelionėms, kurias visada labai mėgo.
Neseniai senjoras grįžo iš Tel Avivo, kur jį pakvietė bičiuliai medikai. Kitą savaitę ruošiasi į pažintinę kelionę į Madridą. Profesorius netveria aplankyti muziejus su dailės šedevrais.
Jo netraukia poilsinės kelionės, per kurias reikėtų gulėti paplūdimy prie jūros ar baseino, kaip dažniausiai daro jo bendraamžiai. A. Laiškoniui norisi daugiau pamatyti, sužinoti, patirti.
Gydytojas prisipažįsta turįs dar vieną aistrą, o gal silpnybę. Jis dievina visokias senienas, jas renka ir dovanoja muziejams.
Inga SMALSKIENĖ
