Noras pabūti savanoriu ne tik lietuvius išgina į svečias šalis, bet vis daugiau užsieniečių šios idėjos vedami atvyksta į Panevėžį. Italas Alfonsas di Karlas bei ispanė Ingrid Arkos Sančes jau pusę metų dienas leidžia vaikų draugijoje.
22-ejų italas bei 25-erių ispanė savanorystės programoje dalyvauja pirmą kartą. Ingrid rinkosi iš kelių šalių, tačiau jai buvo pasiūlyta vykti į Lietuvos miestą Panevėžį. Mergina prieš dvejus metus savaitę viešėjo Vilniuje, tad apie mūsų šalį šį tą žinojo.
„Kadangi ši šalis man patiko, pasiūlymą vykti į Lietuvą savanoriauti priėmiau ilgai nesvarstydama. Niekuomet nesu dirbusi su vaikais, todėl norėjau save išbandyti šioje srityje, – „Sekundei“ akė ispanė. – Taip pat norėjau patobulinti savo anglų kalbos žinias.“
Mergina gimė Kolumbijoje, tačiau nuo 15 metų kartu su mama gyvena Madride. Ji anksčiau nuolat sukosi turizmo srityje.
Italas Alfonsas prieš atvykdamas į Lietuvą dirbo picų kepėju. Baigęs mokyklą jis buvo pasirinkęs elektros inžinerijos studijas, bet po aštuonių mėnesių mokslus nutraukė. Tai padarė dėl šeimos ir asmeninių problemų.
Pasak Alfonso, savanorystė gali padėti žmogui įgyti gyvenimiškos patirties. Jis neslepia, kad jam patiko ir tai, jog savanoriai vykdami svetur gauna visą išlaikymą, tad pačiam už nieką nereikia mokėti. Italas juokiasi, jog pirmąją savaitę praleido savo kambaryje, nes labai bijojo prabilti angliškai. Šios kalbos jis niekuomet nesimokė, į Lietuvą atvyko mokėdamas vos kelis žodžius.
„Susitikau jį pirmą kartą bendrabučio koridoriuje ir angliškai paklausiau: „Kaip tau sekasi?“, o jis man atsakė: „Mano vardas Alfonso“, – juokėsi Ingrid.
Abu savanoriai džiaugiasi, kad šiuo metu jų anglų kalbos žinios daug geresnės. Panevėžio agentūros „SOS vaikai“ vadovė Irma Zabulionytė sako, jog iš pradžių su vaikinu kalbėjo itališkai, šios kalbos ji išmoko tuomet, kai pati savanoriavo Italijoje, tačiau dabar su abiem jaunuoliais lengvai susikalba angliškai. Nors jie vienas kitą galėtų suprasti kalbėdami savo gimtosiomis kalbomis, tačiau tarpusavyje bendrauja angliškai.
Iš visų Panevėžyje esančių savanorių Alfonsas di Karlas atvyko paskutinis. Savanorių koordinatorė Rasa Visockienė jo seseriai nusiuntė elektroninį laišką ir pasiteiravo, ar ji nežinanti italo vaikino, kuris greitai galėtų atvykti savanoriauti Panevėžyje. Tuomet sesuo paklausė Alfonso, ar jis nenorėtų pasinaudoti šia galimybe.
„Apsispręsti turėjau per savaitę. Ir aš čia. Kartais nė pats nesuprantu, kodėl aš čia. Bet tikrai nesigailiu, kad atvykau į Panevėžį, čia sutikau nuostabių ir įdomių žmonių bei širdies draugę“, – šypsosi vaikinas.
Jis daug informacijos apie Lietuvą neturėjo, tiesiog buvo girdėjęs, kad čia šalta, tačiau tai jo neišgąsdino.
Rūpinasi vaikų užimtumu
Į Panevėžį atvykstantys savanoriai pagal ES programą „Erasmus+“ gauna kišenpinigius, maistpinigius bei yra aprūpinami gyvenamąja vieta. Alfonsas ir Ingrid šiuo metu gyvena KTU bendrabučiuose.
Panevėžio agentūra „SOS vaikai“ pirmą kartą tarptautinių savanorių sulaukė 2015 metų rudenį, jie savanoriauja Šeimos namų Vaikų dienos centre. Agentūros direktorė I. Zabulionytė teigia, kad jų organizacija dėl savanorių paieškos patyrė sunkumų. Iš pradžių ji buvo atsirinkusi visai kitus žmones, tačiau jie paskutinę minutę atsisakė, nes susidaro darbus savo šalyse, todėl greitai buvo pradėta ieškoti kitų. Taip prie jų veiklos prisijungė Alfonsas di Karlas bei Ingrid Arkos Sančes. Kelias dienas per savaitę pagelbėti ateina ir vokietė Lisa Buerger, kuri šiuo metu savanoriauja Všį „Dailusis ornamentas“.
„Tarptautinė savanorystė pakėlė mūsų darbo su vaikais kokybę į dar aukštesnį lygį. Tai neįkainojama patirtis mums visiems, kas dieną mokomės vieni iš kitų. Taip pat matome vaikų pokyčius – pagerėjo jų pasiekimai mokyklose. Labai džiaugiuosi, kad vaikai realiai pamatė, kodėl reikia mokytis užsienio kalbų“, – kalbėjo I. Zabulionytė. Ir pridūrė: sunku būtų rasti šaunesnius savanorius, norinčius prisidėti prie mūsų darbų. Vienas iš svarbiausių kriterijų tarptautinei savanorystei yra širdis, o iš mūsų savanorių širdžių sklinda meilė, tolerancija, supratingumas, noras padėti, pažinti.
Mokslo metais savanoriai į dienos centrą atvyksta nuo 12 valandos, o per vasaros atostogas jie vaikų užimtumu turės rūpintis jau nuo 10 ryto. Vaikų dienos centre lankosi vaikai iš socialinę atskirtį patiriančių šeimų, todėl itin svarbu, kad visavertis užimtumas.
„Mes stengiamės juos apsaugoti nuo gatvės poveikio, siekiame skatinti ir ugdyti jų socialinius įgūdžius – kaip spręsti konfliktus ir susitvarkyti su įvairiomis emocijomis, kaip laikytis taisyklių, bendrauti su kitais. Norint gyventi bendruomenėje, šie įgūdžiai labai reikalingi“, – tvirtino I. Zabulionytė.
Savanoriai daug laiko su vaikais praleidžia tiesiog su jais žaisdami stalo žaidimus, futbolą ar krepšinį. Penktadieniais visi kartu sukasi virtuvėje ir gamina įvairius skanėstus, neretai daro rankdarbius, o kartais rengia ir namų darbus.
„Padedame jiems su matematika ir anglų kalba, daugiau padėti jiems negalime“, – juokiasi Alfonsas.
I. Zabulionytė pasakoja, kad pirmomis dienomis vaikai į savanorius žiūrėjo didelėm akim ir nedrįso jų kalbinti patys, todėl iš pradžių ji talkino kaip vertėja. Tačiau dabar su savanoriais angliškai susikalba net pradinukai, kartais vaikai juos bando kalbinti jų gimtąja kalba ir noriai mokosi italų ar ispanų kalbų žodžių.
„Mes kartu su vaikais tobuliname savo anglų kalbos žinias, kartu mokytis daug smagiau ir lengviau“, – sakė savanorė. Ir priduria: kai pritrūksta žodžių, kartais imamės ženklų kalbos, ji visuomet pagelbėja, tačiau dabar to prireikia vis rečiau.
Lietuvoje rado antrąją pusę
Alfonsas daug kartų lankėsi Vilniuje, ten praleisdavo vos ne kiekvieną savaitgalį, nes sostinėje kurį laiką gyveno jo mergina, kuri taip pat savanoriavo Lietuvoje. Šiuo metu ji yra grįžusi į Gruziją, todėl italui dienos Lietuvoje šiek tiek apkarto.
Abu savanoriai, kai tik randa progą, laisvu laiku stengiasi ištrūkti iš Panevėžio. Ingrid neseniai lankėsi Klaipėdoje, o šį savaitgalį kartu su Alfonsu ketina vykti į Šiaulius.
Tačiau savanoriai apgailestauja, kad jų planus gali sugriauti lietuviškas vėsus pavasaris, nes abu jau spėjo peršalti. Alfonsas sako, kad žiema Lietuvoje jam patiko, nes tai buvo pirmoji tikra žiema jo gyvenime. Italijoje jis yra buvęs netoli kalnų regiono, tuomet pajuto, ką reiškia šešių laipsnių šaltis.
„Kai atvykau čia, tikrai buvo daug šalčiau. Naujuosius metus sutikau Barselonoje, ten buvo 20 laipsnių šilumos, o grįžęs patekau į 20 laipsnių šaltį. Manau, kad po tokių temperatūros išbandymų Italijoje ir Ispanijoje žiemą abu drąsiai galėsime vaikščioti su marškinėliais“, – kalbėjo italas. O Ingrid pridūrė: juokaujame, kad Lietuvoje yra baltos žiemos ir žalios žiemos.
Abu savanoriai vienbalsiai teigia, jog Panevėžys yra ganėtinai nuobodus miestas, tačiau čia nėra labai blogai. Alfonsas neįsivaizduoja savęs čia gyvenančio visą gyvenimą, mieliau apsigyventų Norvegijoje, kur, jo manymu, klimatas panašus kaip Lietuvoje.
„Trumpam poilsiui ši vieta puikiai tinka, tačiau tiems, kurie mėgsta naktinį gyvenimą, čia bus per daug nuobodu, – mintimis dalijosi savanoris. – Aš nemėgstu ilgai užsibūti vienoje vietoje, man patinka keliauti.“
Jis laisvu nuo darbų dienos centre laiku pradėjo gaminti sapnų gaudykles, jų savo kambaryje turi jau tris. Pasak vaikino, pasigaminti tokį rankų darbo kūrinį nesudėtinga, tad ketina to išmokyti ir vaikus.
Pasiilgsta savo šalies maisto
Savanoriai pabrėžia, kad ne visuomet bendrauti su vaikas būna lengva ir paprasta. Kartais jie pastebi besišnabždančius vaikus, į juos nukreiptus žvilgsnius, spėja, jog tokiais momentais apie juos kalbama ne itin gražūs dalykai.
„Mes su jais bendraujame angliškai, tačiau pasitaiko atvejų, kai jie tiesiog apsimeta, jog mūsų nesupranta“, – atviravo Ingrid.
Merginai pirmomis dienomis lietuviško maisto skonis pasirodė neįprastas, tačiau jau spėjo prie jo įprasti. Ji valgo viską ir drąsiai visiems sako, kad lietuviška virtuvė skani.
Dėl maisto sunkumų daugiausia kyla Alfonsui. Nors Panevėžyje vaikinas rado vietą, kur galima paskanauti neblogos picos, tačiau jis iki šiol nesupranta, kaip lietuviai gali gerti kavą su tirščiais. Jis džiaugiasi, kad centre jam atvykus virtuvėje atsirado kavinukas ir dabar visi gali mėgautis tikra itališka kava.
„Lietuviška virtuvė nėra pati geriausia pasaulyje. Nors man patinka cepelinai ir varškėtukai, tačiau beprotiškai pasiilgau itališkos virtuvės“, – tvirtino savanoris.
Italas, be jam įprasto itališko maisto, labiausiai ilgisi savo draugų. Apie juos dažniausiai pagalvoja tuomet, kai norisi kur nors išeiti, pabendrauti, o Panevėžyje tokios galimybės jis neretai neturi.
„Šeimos nesu labai pasiilgęs, nes jau nemažai laiko praleidau toli nuo jos“, – sakė aštuonių vaikų šeimoje užaugęs Alfonsas.
Didžioji dalis Ingrid šeimos gyvena Kolumbijoje, o Madride ji paliko tik mamą, apie kurią kartkartėmis vis pagalvoja.
„Man įprastas jausmas ilgėtis šeimos. Labiausiai pasiilgau savo pagalvės… Aišku, neatsisakyčiau, jei kas pasiūlytų patiekalų iš ispaniškos virtuvės“, – juokavo mergina.
Abu jaunuoliai iš šeimos didelių prieštaravimų dėl išvykimo savanoriauti į Lietuvą nesulaukė. Ingrid motina tiesiog paklausė, kodėl ji vyksta taip toli. O Alfonso mama itin džiaugėsi dėl jo dalyvavimo projekte. Jei jis nebūtų vykęs į Lietuvą, tuomet būtų patraukęs į Angliją neturėdamas jokių konkrečių planų, ką ten veiks.
„Mano mamai nebuvo svarbu, ar vyksiu į Lietuvą, ar į kitą šalį. Svarbiausia, jog patekau į projektą, kuris mano gyvenimui tam tikram laikui suteikia stabilumo“, – kalbėjo vaikinas.
Pagalvoja apie paskutinę dieną
Alfonsas juokiasi, kad lietuviai turi susikūrę nemažai netikslių stereotipų apie italus. Tačiau lietuvaitės, manančios, jog italai vyrai yra mamyčiukai, yra teisios, nors savęs tokiu pavadinti vaikinas negalėtų.
„Taip jau yra, jog italų šeimose ypač stiprus ryšys susiklosto tarp motinos ir sūnaus, ir atvirkščiai – tarp tėvo ir dukros“, – aiškino savanoris.
Su lietuviais savanoriai bendrauja mažai, daugiausia bendrabutyje ir dienos centre. Nors abiems buvo lietuvių kalbos pamokėlės ir moka kelis pagrindinius žodžius, tačiau kalbėti lietuviškai iki šiol nedrįsta.
„Truputį suprantame lietuviškai. Tačiau lietuvių kalba tikrai sudėtinga, o klausant iš šalies ji dėl tam tikrų garsų skamba itin keistai“, – sako Alfonsas.
Iš pietinių Europos šalių atvykę jaunuoliai lietuvių nelaiko šaltais žmonėmis, nors neslepia, kad tokią nuomonę galima susidaryti nepažįstant lietuvių kultūros. Pasak Ingrid, iš pradžių su žmonėmis, kurių jie nepažįsta, lietuviai laikosi atstumo. Tą ji pajuto ir pradėjusi darbuotis Vaikų dienos centre. Tačiau kuo daugiau laiko ji ten praleido, tuo labiau ten dirbančios moterys darėsi jai artimesnės.
„Nemanau, kad lietuviai šalti, jiems tiesiog reikia daugiau laiko. Ne taip, kaip Italijoje, kur žmonės kitus prisileidžia iš karto“, – pabrėžė Alfonsas.
Vaikinas labiausiai laukia ne paskutinės dienos Panevėžyje, o momento, kai vėl galės pamatyti savo širdies draugę, kuri iš pradžių atvyks į Italiją, o vėliau jie abu planuoja keliauti į Gruziją. Ingrid vis dažniau susimąsto, kaip grįžus į Ispaniją pirmomis savaitėmis reikės tvarkytis su vaikų ilgesiu ir vėl pasinerti į visai kitokį gyvenimo ritmą. Ispanė grįžusi į gimtąją šalį ketina ieškotis darbo, tačiau tikina, kad šiuo metu ten įsidarbinti sudėtinga. Taigi ji neatmeta minties toliau savanoriauti.
Atviri visuomenei
Rasa Visockienė
Savanorių koordinatorė
„Šiuo metu Panevėžyje yra 16 savanorių, o mūsų organizacija koordinuoja 8 savanorių veiklą.
Savanorystės projekte dalyvauja keli partneriai – siunčianti organizacija, kuri atsakinga už savanorio parengimą bei jo siuntimą. Jei savanoris negali susimokėti už atvykimą į šalį, ji padengia kelionės išlaidas. Jiems grįžus iš projekto siunčianti organizacija turi pasirūpinti žmogaus integracija į šalies gyvenimą.
Vienoje įstaigoje negali savanoriauti du žmonės iš tos pačios šalies, todėl rūpinamės, jog atvykstantieji būtų iš kuo įvairesnių šalių. Mes jau daug metų dirbame su Italijos ir Vokietijos organizacijomis, prie mūsų prisijungė ir nauji partneriai – Prancūzijos ir Ispanijos organizacijos.
Kartais savanoriai išreiškia norą prisijungti prie konkretus projekto. Kitais atvejais kandidatus savanorystei pateikia siunčianti organizacija, o priimančios organizacijos atrankos būdu pasirenka savanorį, kurį nori priimti į savo įstaigą. Būna, kad atranką vykdo pačios siunčiančios organizacijos, nes joms paprasčiau įvertinti vieno ar kito kandidato tinkamumą tam tikrai sričiai.
ES savanorystės programa „Erasmus+“ yra skirta motyvuotiems žmonėms, kurie nori išmokti naujų dalykų bei įgyti įgūdžių, nepriklausomai nuo to, ar jie baigę mokyklą, ar universitetą, ar tiesiog iškritę iš darbo rinkos. Ši programa skirta mažai galimybių turinčiam jaunimui ir joje gali dalyvauti visi, atitinkantys amžiaus cenzą, – nuo 17 iki 30 metų.
Jaunimas gali dalyvauti trumpalaikiuose savanorystės projektuose, kurie trunka iki 2 mėnesių, ir ilgalaikiuose – nuo 2 iki 12 mėnesių. Galimybė nutraukti sutartį anksčiau laiko visuomet egzistuoja, tą gali padaryti tiek organizacija, tiek patys savanoriai. Tačiau mūsų užduotis yra užtikrinti, kad savanoris svečioje šalyje išbūtų visą numatytą laiką.
Per ilgesnę darbo praktiką yra tekę susidurti su keletu atvejų, kai savanoris Panevėžį paliko anksčiau laiko, tačiau jie nėra dažni. Viena mergina iš arabiškų kraštų projektą nutraukė vos atvykusi, nes jautė didelį spaudimą iš tėvų. Būta, kad vienas savanoris dėl asmeninių priežasčių iš Panevėžio išvyko po trijų mėnesių, nors turėjo savanoriauti devynis.
Visi savanoriai turi atostogas, per jas jie savo laiką gali planuoti, kaip nori. Dažnai juos aplanko šeimos, nes tai puiki proga susipažinti su kita šalimi, tačiau yra ir tokių, kurie atostogauti vyksta į namus. Kelionių išlaidas per atostogas apmoka pats savanoris.
Mūsų savanoriai yra atviri visuomenei, jie nuolat rengia įvairius kultūrinius vakarus, per kuriuos norime paskleisti žinią apie savanorystę bei jos galimybes.
Audinga SATKŪNAITĖ
